Savaitė pragaro Ukrainoje

Asmeninė nuotr.
„Niekas nebesigėdija keiktis, nes situacijos normaliais žodžiais tiesiog nebeapibūdinsi“, – sako Kremenčuke gyvenanti Olga.
Paryčiui, 4 valandą, sukako savaitė nuo karo Ukrainoje pradžios. „Kuo pavertė mūsų šalį – tiesiog Sirija! Miestai – griuvėsiai!“ – sako ukrainietė Olga iš Kremenčuko. „Mūsų nepalauš!“ – įsitikinusi Ivano Frankivske gyvenanti Margarita, pasiruošusi kautis už Ukrainą. Nors miestai nuolat apšaudomi, trūksta medikamentų, o sostinėje – ir duonos, kalbinti Ukrainos gyventojai tikina, kad jie dabar kaip niekada vieningi, visa šalis tapo viena šeima. Suvienijo priešas ir skausmas.

Suvienyta tauta

Iki karo ir nuo karo pradžios – taip laiką skirstė sutikti ukrainiečiai, kai šioje šalyje lankiausi 2017 metų pabaigoje. Dvi epochas skyrė 2014-ieji. Dabar gyvenimą perkirto dar viena data – 2022 metų vasario 24 diena.

„Mes gyvi ir tai jau yra šventė!“ – telefone skamba žvalus balsas. Kremenčuke gyvenančios Olgos antras vardas galėtų būti optimizmas. Būtent jos ir vyro Vladimiro namai prieš beveik penkerius metus svetingai priėmė kelionėje. „Jei anksčiau posakis „taika pasaulyje“ buvo tik tušti žodžiai, dabar tai yra viskas, nes tai – gyvenimas“, – tada sakė Olga. Visą laiką jų šeima nenustojo teikti paramos kovojantiems už Ukrainą.

Šeimos namai dabar atviri pabėgėliams. Buvo apgyvendinę du asmenis, bet liko tik žmona – vyras išėjo kariauti. Žmona savanoriauja.

„Dabar visi gyvename kaip viena didelė šeima, vietos visiems užteks, – sako Olga. – Visų gyvenimas bendras, bendri namai, šeimos ir, žinoma, vaikai. Žmonės tiek paramos neša pabėgėliams! Perkam vaikams sauskelnes, maistą.“

Kremenčuko kol kas nebombardavo. „Mus pasiliko užkandai“, – pajuokauja. Mieste yra svarbus objektas – naftos perdirbimo gamykla. Olga svarsto, kokie rusų planai – jei sprogdins, tai...

Humanitarinė pagalba miesto dar nepasiekė, bet, sako Olga, dabar reikalingesnė karinė „humanitarinė“ parama. Jei reikės, ir bulvėmis pramis. Maisto kol kas yra, trūksta pirmosios pagalbos reikmenų. Olgos vyras kaip tik išvyko į pavojingą kelionę, į Lvovo sritį, – padėti pargabenti paramą iš Lietuvos. Dabar reikia laikyti kumščius, kad kelionė pasisektų. Septyniolikmetė dukra, „kai prasidėjo linksmybės“, įstrigo prie Odesos – pateko į siaubingų įvykių sūkurį. Dabar pina maskuotės tinklus. Gavusi pasiūlymą išvykti į Moldovą net įsižeidė ir apsiverkė – ne taip buvo auklėta, iš savo žemės nekels kojos!

Olga prisimena sovietmečio mokyklos laikus, kai mokėsi apie tėvynės karą: tuomet atrodė, kaip baisu, kokie didvyriai. Dabar karas vyksta realybėje, o didvyriai – savi: karys, pasiaukojęs sprogdindamas tiltą, „Kijevo vaiduoklis“, numušęs apie dvi dešimtis lėktuvų.

„Dabar tokia dvasia! Žinote ukrainiečius – mes pykstamės dėl visko, tiksliau, pykdavomės. Pykomės, kad ne tą prezidentą išrinkome, Porošenka, Zelenskis ir t. t. O dabar visi pučiame į tą pačią dūdą, net žmonės, kurie simpatizavo kitai pusei, pažįstu tokią merginą, tokią pagalbą ji dabar suteikė! Sakė: nenoriu čia „Rusijos pasaulio“. Žmonėms akys atsivėrė. Odesa buvo laikoma prorusiškos nuotaikos, dabar ten visi meldžiasi, kad tik rusai neužeitų.“

Galbūt skausmas, priešas sujungia – svarsto Olga.

„Aš anksčiau nesikeikiau, atleisk, bet dabar pas mus žodis „na...“ yra įprastas, iškabinti plakatai „rusų laive, na...“, „rusų tankai, na...“. Kelio ženklai nuimti, dabar kryptis viena – „na...“. Niekas nebesigėdija keiktis, nes situacijos normaliais žodžiais tiesiog nebeapibūdinsi.“

Neranda žodžių Olga ir kalbėdama apie rusus. Kam leidžia savo vaikus? Kodėl neišeina į gatves? Juk daugelis, kurie ateina kariauti, Ukrainoje turi giminių. Gal pagaliau atsikvošės, kai pasieks pirmieji ešelonai su žuvusiais? O baltarusiai?!

„Išeitų keli milijonai, kas juos muštų? Ko sėdite, jus veja prieš mus kariauti mūsų teritorijoje, o jūs toliau sėdite ir tylite! Sako, Putinas sau, tauta sau. Nieko panašaus. Tauta palaiko diktatorių. Mums nepatiko Janukovyčius, išvijome. Tokia didelė Rusija, o sėdite po nykštuku!“

Olga nuoširdžiai dėkinga kiekvienam, padedančiam Ukrainai, žemai lenkiasi ir prašo visiems perduoti padėką. Bet turi ir priekaištų Europai: kodėl anksčiau nesusimąstė, negi nematė, kad Putinas visai suįžūlėjo? O dabar pasaulis – ant atominio karo slenksčio, viskas priklauso nuo vieno psichiškai nestabilaus žmogaus nuotaikos. Visas pasaulis kabo ant plauko. Kaip reikėjo iki to leisti?

„Man atrodo, kad per Putino valdymo metus žmonės nukvailėjo nuo propagandos, nepakanka smegenų pasiieškoti informacijos. Juk ir mes ne visomis savo naujienomis tikime, ieškau informacijos keliuose šaltiniuose, lyginu, darau išvadas. O jie bukai tik žiūri televizorių ir neįmanoma jų nuomonės pakeisti.“

Olga perpasakoja susirašinėjimą su pažįstama ruse. Parašiusi, kad miestai bombarduojami, sulaukė atsakymo: „Ką čia išsigalvoji!“ Nepadėjo ir nusiųsti vaizdai: „Olia, nežinau, per „Rossija 24“ nieko tokio nekalba.“ Olga sako tik užsikvatojusi.

Ukrainietė niekaip neranda atsakymo ir į klausimą, kodėl Putinas taip nekenčia Ukrainos, kodėl taip prikibo. Ar kaip Hitleriui buvo žydai, taip Putinui – ukrainiečiai, dideli diktatorių kompleksai? Ir čia pat sugeba pajuokauti: „O gal jo pirmoji meilė buvo ukrainietė ir jį na... pasiuntė? Ligonis.“

Visgi už vieną dalyką Putinui Olga randa padėkoti: už taip suvienytą šalį! Tik kraujo kaina per didelė.

Jei anksčiau kas galėjo, išsisukinėjo nuo tarnybos kariuomenėje, dabar prie karinio komisariato mieste nusidriekė eilė. Nesvarbu, šleivas, kreivas, luošas, visi eina.

„Jei tu pamatytum, kuo pavertė mūsų šalį – tiesiog Sirija! Miestai – griuvėsiai, tokie „išvaduotojai“!“ – kandžiai sako Olga.

Normaliai mąstantys žmonės, mano Olga, pradeda suprasti, kad sugrįžo 1937-ieji ir Stalinas, kuriam nusispjauti ant savo žmonių, svarbiausia – ambicijos. Juk net žodis „karas“ Rusijoje, kalbant apie Ukrainą, uždraustas.

„Bet Putino planas nepavyko, jau turėjome po liaudies balsavimo būti kokios nors sovietų sąjungos sudėtyje. Informacija išplito, visas pasaulis pamatė, koks jis kraugerys, savo šalį į tokią duobę įvarė, nežinau, kiek reikės metų, 10 ar 20, kad vėl pasiektų bent kažkokį lygį.“

Atsisveikiname su viltimi.

Po kiek laiko Olga perskambina: „Pamiršau pasakyti, pas mus motinos gimdo rūsiuose – mūsų vaikai dabar gimsta rūsiuose!“

Baimės nėra, yra neapsakomas pyktis

Margarita – smulkutė mergina, vadinama Kvitka – Gėle. Tokia miniatiūrinė, kad net negaminami jos pėdos dydžio kariški batai. Bet taikliai šaudanti. Kai susipažinome fronte prie Donecko, mergina apie karius savanorius sakė: „Čia yra Ukrainos patriotai iki panagių.“

Dabar Margarita gyvena Ivano Frankivske, telkia paramą ir ieško pagalbos. O dar visai neseniai per šventes puošėsi vakarinėmis suknelėmis ir dirbo nekilnojamojo turto rinkoje.

Ivano Frankivskas – apskrities centras Vakarų Ukrainoje. Nuo jo iki Karpatų – 30 kilometrų. Su Margarita pradedame susirašinėti antradienį.

„Ukraina dega. Šį rytą (antradienį – red. past.) paleista raketa pataikė į Charkovo regiono valstybinį administracijos pastatą. Putinas yra blogesnis už Hitlerį, jis taip pat puolė 4 valandą ryto, nepaskelbęs karo. Jie sušaudė autobusą su evakuojamais gyventojais ir neleido suteikti medicininės pagalbos. Jie apšaudo greitosios medicininės pagalbos automobilius. Putino išgamos sprogdino gimdymo namus.“

Kitoje žinutėje tęsia: „Viskas prasidėjo nuo to, kai 6.30 mūsų mieste, aerodrome, nugriaudėjo du sprogimai. Tuo laiku jau žinojome, kad rusų kariai apšaudė Borispolį, Charkovą, Mariupolį, Bila Cerkvą. Mums pranešė draugai iš Kijevo. Ištiko šokas, net negalėjome patikėti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų. Greitai susirinkome dokumentus ir būtiniausius daiktus, kurių gali prireikti, ir nusileidome į rūsį. Kilo panika. Labiausiai išsigando vaikai, nes aerodromas yra netoliese. Prasidėjo skubi žmonių evakuacija, visi skubėjo išvykti iš miesto, vieni į užsienį, kiti į kalnus. Siaubingos spūstys degalinėse. Vėliau periodiškai gaudė oro pavojaus sirenos, informuodamos apie antskrydžius, bet mūsų oro gynybos pajėgos atremdavo oro pavojus. Daugelis vyrų prisijungė prie teritorinės gynybos pajėgų ir išvyko ginti Kijevo. Jau pirmą naktį buvo aptikti diversantai, kurie dažais ar švyturėliais žymėjo apšaudymo vietas. Dažniausiai tai buvo paaugliai. Antrą karo dieną diversinės grupuotės pradėjo dėti žymes jau ir ant gyvenamųjų namų stogų bei palei dujotiekius ar tiesiog ant kelių. Visoje Ukrainoje mūsų vaikinai stengėsi atremti puolimą. Paprasti žmonės ėjo į gatves ir plikomis rankomis stabdė tankus.“

„Dabar gyvename nuolatinėje įtampoje, – tęsia Margarita. – Priimame daug pabėgėlių. Baimės nėra, yra neapsakomas pyktis ir noras išspardyti niekšui Putinui užpakalį. Mūsų nepalauš! Mes esame Ukrainiečiai. Esam pasiruošę laimėti. Dabar šalies dvasia kaip niekada vieninga, esame visi kartu.“

Rašydama Margarita vis atsiunčia ukrainiečių nufilmuotų ir nufotografuotų vaizdų. Griuvėsiai Kijeve ir Charkove. Praeivių lavonai prie Kijevo televizijos bokšto. Žmonių keiksmai ir skausmas. Sprogimai ir apšaudymai.

„Žiūrėkit, rusofašistai! Dabar sprogdinote ne tik televizijos bokštą. Jūs susprogdinote Babij Jarą – vietą, kur naciai vykdė masines žydų, čigonų ir sovietų karo belaisvių egzekucijas. Nemirtingas pulkas, sakote? Dabar jūs jį susprogdinote! Į dangų nuskrido kaulai – kartu ir jūsų kovojusių senelių. Jūs blogesni už fašistus“, – skausmingai prie nuotraukos feisbuke išrėkia ukrainietė.

Naktį į antradienį Ivano Frankivske dukart buvo paskelbtas oro pavojus. Trečiadienį vėl klykė sirenos. „Bet mūsiškiai juos atmuša“, – vakar popiet parašė Margarita.

Ar Ivano Frankivsko gyventojai irgi gaminasi Molotovo kokteilius? „Taip, pas mus kiekvienas namas ruošiasi“, – atrašo Margarita. Ir prideda, kad jos namuose pasiruošta kiek kitaip. Nuotraukoje – sukrauta karinė kuprinė, ginklas ir šoviniai.

„Vyksta mūšiai, apšaudo gyvenamuosius namus ir ligonines – Kijeve, Charkove, Sumuose, visoje pietinėje dalyje. Labai reikalinga pagalba medikamentais, šarvinėmis liemenėmis, termovizoriais, prožektoriais, šalmais. Jei yra galimybė, padėkite – mes nuo sienos su Lenkija pasiimtume“, – vakar po pietų atskrieja Margaritos prašymas.

Atsivėrė pragaras

„Пекло“ („pragaras“ – ukr.), – antradienį parašo Nadia. Kai susipažinome prieš penkerius metus, tuomet 39-erių karė tvirtai sakė: „Mes sukursime tokią Ukrainą, kad kiti pavydės.“ Ne vienerius metus fronte praleidusi moteris jauniems kariams savanoriams buvo tapusi atrama, paramedike, psichologe. Kai 2014 metais prasidėjo karas, Nadia gabeno pagalbą kariaujantiems, galiausiai apsisprendė likti fronte, viską paaukodama. Praeityje liko dienos, kai rūpesčiai sukosi dėl blakstienų, lūpų, manikiūro, pedikiūro ar masažo – visa tai nutolo ir tapo taip beprasmiška. Kare, sakė Nadia, yra du kritiniai momentai: pirmoji mirtis ir pirmas užmuštas žmogus.

Visai neseniai Nadią buvo aplankęs didžiulis džiaugsmas – dukrai gimė atžala.

Dabar Nadia vėl kare, vėl karštame taške rytuose kartu su savo vyrais. Su ginklu ir siaubingu rūpesčiu dėl pačių brangiausių žmonių.

Kijeve trūksta duonos

Su Aleksandru iš Kijevo susipažįstame prieš porą dienų per bendrus pažįstamus. Pradedame susirašinėti dar iki antradienio atakos prieš sostinės televizijos bokštą. Dar nežinome, kaip greit viskas keis.

„Situacija vis dar rami. Didelių apšaudymų nėra. Panikos taip pat nėra. Plėšikavimo nemačiau. Kiek žinau, būna pavienių atvejų, bet juos greitai nuslopina. Nuotaikos optimistinės, nors, mano žiniomis, situacija fronte dar nėra mūsų naudai. Žmonės ramūs ir draugiški, tačiau tarp kai kurių kyla tam tikra įtampa ir įtarumas.“

Po kiek laiko Aleksandras papildo: teritorinės gynybos vaikinai stato barikadas gatvėse. Ruošiasi gatvių kovoms.

Prabėga dar valanda, ir vėl nauja žinutė: „Dabar Kijevas apšaudomas raketomis iš vakarų pusės. Viena praskriejo tiesiai virš galvos.“

Vakar po pietų Aleksandras informuoja: „Kartkartėmis girdisi sprogimai, bet pakankamai toli. Gatvėse pasirodė kur kas daugiau žmonių ir automobilių, daugelis bando išvažiuoti iš miesto. Daugumoje parduotuvių beveik nieko nėra. Ten, kur ko nors liko – didelės eilės. Duonos nėra niekur. Kelios parduotuvės kepa pačios, ten duona akimirksniu išperkama. Gynyba toliau stato barikadas, bet, mano nuomone, ką sukuria iš šiukšlių ir padangų, lengvai peršaunama paprastu AK, o apie tanką net kalbos nėra. Jaučiamas suderintų veiksmų ir koordinacijos trūkumas iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų.“

Neegzistuojantis laikas

„Man sakė, kad kare laikas neegzistuoja. Net nesvarbu, koks mėnuo“, – 2017 metais sakė savanorių rėmėjas Ženia.

Ir dabar savaitė karo atrodo tarsi amžinybė. Kiekviena diena kaip amžinybė.

Tarsi tai patvirtindamas, automatinis internetinis vertėjas iš ukrainiečių į lietuvių kalbą Ukrainos kariuomenės generalinio štabo puslapyje žodį „diena“ išverčia į „amžius“, o „valanda“ – į „metus“. Taip septynios karo dienos lietuviškai tampa septyniais karo amžiais, o beveik 200 pasipriešinimo valandų – beveik 200-ais metų.