Naujausios
Aikštės rekonstrukcijos auka
„Ąžuolas yra žuvęs, kaip bebūtų gaila“, – sako arboristas Renaldas Žilinskas, UAB „Arbovita ir Ko“ vadovas.
Ši bendrovė Savivaldybės pernai buvo pasamdyta įvertinti šio ąžuolo ir kitų aikštės medžių – likusių trijų ąžuolų ir dviejų klevų – būklę ir bandyti juos gelbėti. Nunykęs ąžuolas pernai liepos pradžioje netikėtai numetė kone visus lapus.
„Dar pernai, kai vertinome jo būklę, jis buvo pusiau gyvas, – prisimena arboristas. – Anksti numetė lapus, užbaigė vegetaciją. Buvo sprendžiama, ar atsigaus, jis nebuvo genimas, buvo dirbama su jo šaknynu ir žiūrima, ar atsigaus pavasarį. Laukėm laukėm, bet neatsigavo.“
„Žuvo staiga, o tai nebūdinga medžiams, – teigia specialistas. – Jeigu skurdžiose sąlygose auga, pradeda pamažu kokios šakelės džiūti, lają stengiasi pritraukti arčiau kamieno, tai dabar ir daro kiti aikštės ąžuolai. Matosi būdingi požymiai, kad jiems yra sunku ir jie stengiasi prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, o šis ąžuolas staigiai mirė. Kai pernai liepą metė lapus, buvo tik dvi žalios šakos likusios – tai jau buvo paskutinis atsikvėpimas.“
Kas ąžuolą pražudė?
R. Žilinsko žodžiais, daug faktorių susidėjo į krūvą. Pirmiausia – rekonstrukcija, nes nebuvo atsižvelgta į medžių poreikius. Anksčiau aikštė buvo su atviru gruntu, dabar trinkelėmis išklota. Ąžuolo laja plati, šaknys, vadinasi, turėjo labai gerą priėjimą prie gruntinio vandens.
„Po rekonstrukcijos tris ketvirtadalius šaknyno sunaikino, visiškai atkirto priėjimą prie gruntinių vandenų. Absoliučiai sutrikdė hidrogeologinį režimą, todėl ąžuolas taip staiga nunyko. Kadangi laja liko tokia pati, o šaknynas sumažėjo ir naujas šaknynas nebesiformavo, ąžuolas nebegavo pakankamai medžiagų. Šaknyne yra visas medžio potencialas, tad išnaudojęs savo resursus nunyko“, – aiškina arboristas.
„Be to, aikštės paviršius išklotas baltomis plytelėmis, toks šviesos intensyvumas mūsų platumose augantiems medžiams nėra įprastas, nepriimtinas jų fiziologijai. Kai yra per didelis šviesos intensyvumas, sutrinka fotosintezė“, – dar vieną medžio žūties priežastį įvardija.
„Plius karštis, kurį sukaupia aikštės betonas, verčia medį naudoti daugiau drėgmės. Vandenį jis garina, o pats vandens negauna. O pastarieji treji – ketveri metai buvo labai sausringi. Vienu žodžiu, visi faktoriai – medžių nenaudai“, – pabrėžia specialistas.
Dėl kitų medžių, jo žodžiais, nereikia nei labai džiaugtis, nei liūdėti.
„Kitų ąžuolų būklė stabilizuojasi, yra tokia, kokia buvo ir pernai, – teigia R. Žilinskas. – Šaknynui buvo suteikta pirmoji pagalba, padidintas priėjimas prie deguonies, dirva pagerinta mikrobiologiniais preparatais, užklota mulčiumi, prilaikančiu drėgmę. Šiemet netrūksta lietaus, tai sąlygos medžiams pamažu atsigauti yra geros. Šaknynas pamažu atsigauna, bet rezultatą pamatysime po 2–3 metų.“
Ar klevai atsigaus, taip pat dar reikia laukti. Jų būklę lygina su ligonio būkle: „Kad organizmas stiprėtų, reikia vitaminų. Buvome teikę rekomendaciją laistyti biostimuliatoriais įšalui pasibaigus ir prasidėjus vegetacijai. Bet, kai pažiūrėjime į šulinėlius, kuriuos specialiai po medžiais įrengėme, sausra – gili. Gal vieną kartą liejo, o gal ir nė karto. Laistyti reikia kas dvi savaites, nes patys neišsikapstys.“
Požiūris – į medžius nusispjaut
„Man toks įspūdis, kad Šiaulių valdžiai nusispjauti į tuos medžius, niekam niekas nerūpi, aš gi negaliu kasdien atvažiuoti pasižiūrėti, bet tik iš žurnalistų sulaukiu skambučių“, – pasidalija R. Žilinskas.
Birželį arboristų sutartis su Savivaldybe baigiasi. Atliko paskutinį medžių vertinimą. Buvo dar numatytas dviejų ties sankryža ąžuolų genėjimas. Bet aktyvaus genėjimo žaliuojančiam ąžuolui nereikia, o jo kaimyno sausuolio niekas nebeišgelbės. Dviem kitiems ąžuolams genėjimas buvo atliktas rudenį. Priežiūra dabar paprasta – imti į rankas laistytuvą ir kas dvi savaites palaistyti.
„Ne vien Šiauliai tokiu požiūriu į medžius pasižymi, – teigia arboristas. – Kai pasipylė masinis aikščių rekonstravimas, gavus europinių pinigų, tai į medį projektuotojai žiūri kaip į stulpą ar morką, kuri turi vieną šaknį, gilyn nueinančią. Nesuprantu, kaip gali būti gražu, kai medis įrėminamas į betoną? Tik, kai medžiai ima nykti, klausia, ką daryti? O ką bedarysi, kai viskas jau padaryta.“
„Nėra supratimo, kaip medis funkcionuoja, bando ieškoti priežasčių, kodėl džiūsta, bet nenori suprasti, jog džiūsta, nes jam nepalikta gyvybinės erdvės aplinkui, – akcentuoja R. Žilinskas. – Tada jau reikia tik rasti ligą, nuo kurios jis nudžiūvo.“
Ąžuolui šimtas metų, jo žodžiais, tik pati jaunystė.
„Jie puikiai gyvavo iki aikštės rekonstrukcijos, bet būtent ta rūšis, kurios ąžuolas sunyko, yra ypač jautri vandens ir šviesos svyravimams, – akcentuoja arboristas. – Jeigu naują ąžuoliuką čia pasodins ir paliks likimo valiai, tai kiek šaknyne bus sukaupęs potencialo, gyvens kokius dvejus metus, o jeigu nelaistys, neklos mulčiumi, tai nudžius ir jis. Kita vertus, prie pat gatvės pasodintas medis vargsta ir sunkiai prigyja.“
Bet gal miesto meras turėtų progą įsiamžinti ąžuoliuką sodindamas?
„Jis jau įsiamžino, – sako arboristas. – Istoriniai medžiai ypač turėjo būti saugomi.“
Ir į istoriją nusispjaut
Prisikėlimo aikštės istoriniai ąžuolai jokio išskirtinio statuso neturi, nėra įteisinti nei kaip gamtos paminklai ar kaip nors išskirti kaip atmintini vardiniai miesto medžiai. Savivaldybės Miesto ūkio ir aplinkos skyriaus vedėjos Eglės Bružienės žodžiais, o ką tas statusas pakeis? „Jokios pridėtinės vertės jis neduoda.“
Šiuos ąžuolus, kurie puošė miestą daugiau nei 90 metų, Spaudos atgavimo metinių proga, 1929 metų gegužę, sodino žymūs tarpukario visuomenės veikėjai. Tarp jų – Šiaulių burmistrai Jackus Sondeckis, Kazimieras Venclauskis, „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Peliksas Bugailiškis, poetas knygnešys Jonas Krikščiūnas-Jovaras.
Kad ąžuolai yra išskirtiniai, primena tik jų kamienus juosiančios išblukusios tautinės juostelės ir į žemę įsmeigtos lentelės su užrašu, jog tai „Spaudos medis“. Pirmuoju numeriu pažymėtasis pirmasis ir žuvo, o sodino jį P. Bugailiškis kartu su Jurgiu Janulaičiu, mieste tuomet ėjusio savaitraščio „Momentas“ redaktoriumi.
Istorikas Raimundas Balza, „Aušros“ muziejaus direktorius, sako, jog dar tada, kai buvo vykdoma rekonstrukcija, šiauliečiai, o ir jis pats, ne sykį kreipėsi į Savivaldybę, jog dėl aikštės ąžuolų būtų laikomasi želdinių apsaugos priemonių.
„Žinutes tada rašėme, nes statybininkai per medžių šaknis tiesiog važinėjo sunkiuoju transportu, ąžuolas gi negali šaukti ir verkti: „Gelbėkit!“ – prisiminė R. Balza. – Dabar matom rezultatą – nebeturime didingo ąžuolo, kuris beveik šimtą metų čia augo. Ir kitų ąžuolų ir klevų likimas dar nežinia, koks bus.“
„Blogai, kad Savivaldybės administracija atsainiai žiūri į mūsų paveldą, – pabrėžia istorikas. – Tie ąžuolai – ne tik gamtos paminklas, jie ir mūsų istorijos liudytojai, Spaudos atgavimo metinių proga sodinti garbių žmonių. Peliksas Bugailiškis – mūsų „Aušros“ muziejaus įkūrėjas.“
„Nusispjauname į kultūrinį ir gamtinį paveldą – tai didelė tragedija, – apgailestauja jis. – Bet tai vyksta nuolat – tai ne pirmas toks atvejis. Reikia gerbti miesto istoriją, imtis veiksmų apsaugoti paveldą per rekonstrukcijas. Dabar yra labai daug nekompetencijos.“
„Tai – pamoka, kad visuomenė turi daug aktyviau kištis į sprendimų priėmimą, negalima visko palikti spręsti tik miesto valdžiai, – akcentuoja R. Balza. – Miesto valdžia, kuri turi tarnauti miestiečių ir miesto interesams, o elgiasi lyg barbarai iš kažkur atėję. Nekaltinu nieko personaliai, juk yra daugybė atsakingų pareigūnų, kurie turi dėti parašus, kontroliuoti procesus. Bet ta grandinė, kaip pasirodė, nelabai veikia.“
Kas dabar ims dėti parašą, jog reikia nukirsti ąžuolą?
„Manau, ras kokį kraštinį, Savivaldybėje daug pareigūnų dirba“, – sako R. Balza.
Ar bus skandalas?
Aikštės rekonstrukcijos architektas Vytenis Rudokas prieš metus „Šiaulių kraštui“ prognozavo, jog bus skandalas, jeigu ąžuolas nudžius.
„Jeigu reikia rasti kaltininką, jeigu raganų medžioklė – tai rasime: bus ir statybininkai, galiu būti ir aš“, – tada teigė, neatmesdamas prisiimti kaltę.
„Iš manęs Savivaldybė reikalavo tik 2 milijonus eurų sutaupyti, o medžiai niekam nerūpėjo“, – prisiminė V. Rudokas.
Bet kol kas – jokio skandalo. Prie styrančio nuogomis šakomis ąžuolo vaizdo priprato ir miestiečiai, ir miesto valdžia.
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir aplinkos skyriaus vedėja Eglė Bružienė vakar iš ryto sakė: „Be abejo, bus šalinamas tas ąžuolas ir siūlysime atsodinti. Kada bus šalinamas, dar negalime atsakyti – neskubėsime. Atsodinsime toje pačioje vietoje. Jeigu būtų kitų pasiūlymų, svarstytume. Bet mūsų pasiūlymas bus – toje pačioje vietoje atsodinti naują ąžuoliuką.“
Į klausimą, ar nereikėjo kitaip spręsti medžių klausimą per rekonstrukciją, atsakė: „Tas klausimas – ne man. Čia turėjo būti aikštė arba medžiai, šios vietos koncepcija buvo aikštė. Beje, kodėl kiti ąžuolai nežuvo, tik šis, arboristai neatskleidė. Kodėl pakenkė tik vienam, juk visi ąžuolai auga aikštėje?“
Vėliau Savivaldybė atsakymą papildė raštu.
„Savivaldybė, pastebėjusi ąžuolo nykimo požymius, ėmėsi visų įmanomų priemonių jiems išgelbėti. Specialistai atliko medžių genėjimo, dirvožemio taurinimo (gerinimo) darbus, įrengė šulinėlius šaknynui kvėpuoti ir laistyti, esamas gruntas pakeistas dirvožemiu, priturtintu biostimuliatoriais. (...). Po klevais, vadovaujantis specialistų rekomendacija, buvo atlaisvintas papildomas plotas nuo trinkelių.
Labai gaila, kad net ir pritaikius papildomas gelbėjimo priemones, vieno ąžuolo (Tilžės g. ir Aušros al. kampe) išgelbėti nebepavyko.“
„Ką darysime toliau? Šiaulių miesto savivaldybės administracija, susipažinusi su pateikta išvada ir joje pateiktais argumentais, spręs klausimą dėl galimai padarytos žalos atlyginimo.
Žuvęs ąžuolas bus šalinamas. Jo vietoje siūlytume atsodinti kitą didelių parametrų ąžuolą, bet dėl šio sprendimo bus tariamasi su želdinių specialistais, architektais.
Kiti medžiai bus prižiūrimi pagal pateiktas rekomendacijas, būklė stebima...“
