Naujausios
Pirmoji kelionė į Ukrainą
Petras Adeikis įsikūręs sodyboje Naisių kaime, kuris yra šalia Kurtuvėnų regioninio parko ant Šiaulių ir Kelmės rajonų ribos. Vadovaudamas asociacijai Ekosistemų apsaugos centrui, dėsto ir VDU Žemės ūkio akademijoje. Jo dėstomas dalykas – medžioklinė kinologija. Pats Petras dirba su reitriverių veislės šunimis.
Kinologijos dėka susipažino su kolegomis Ukrainoje. Dar 2021 metų lapkritį Rivnėje dalyvavo ten vykusiose varžybose, demonstravo, kaip dirba jo šuo.
Po kelių mėnesių pribloškė žinia – Ukrainą užpuolė Rusija, prasidėjo karas.
„Su sūnumi susėdome ir sakome, kad kažką reikia daryti, negalime tik pasyviai stebėti. Padarėme įrašą ir paskatinome medžiotojus rinkti labdarą, aukoti Ukrainai. Kelios mašinos išvežė ten surinktų negendančių maisto produktų, kitų dalykų. Tada pradėjome kalbėti, kad kažkaip nežinome, kur viskas išvežama, kur dingsta. Pradėjo eiti kalbos, kad lietuviški konservai atsiranda ten turguje. Pasitarėme, kad toks būdas mums netinka“, – pasakoja Petras.
Tada kreipėsi į kolegas Rivnėje ir paklausė, ko jiems labiausiai reikia. Petro pažįstamas kinologas dalyvauja teritorinėje gynyboje, vadovauja kuopai. Jie turi patys apsirūpinti. Petras iškėlė sau uždavinį aprūpinti juos reikalingais ištekliais.
Pirmiausia suorganizavo penkių šeimų iš Ukrainos atvykimą pas juos.
„Mes pasiūlėme jiems nerizikuoti savo vaikais ir žmonomis. Rivnėje buvo apšaudomas poligonas, žuvo žmonių. Sakėme, patys tegul dirba savo darbą, o šeimos būna saugios“, – pasakojo aktyvus žmogus.
Dvi šeimas apgyvendino savo sodyboje, dar tris – Kurtuvėnų regioniniame parke savanorių gyvenamosiose patalpose.
Tada surinko tikslinę paramą. Ukrainiečiai pasakė, kad reikia amunicijų diržų, negendančių maisto produktų, kuprinių... Rinko pagal sąrašą. Tuomet sėdo su jaunesniuoju sūnumi į mašiną ir viską nuvežė į Rivnę.
Antroji kelionė pas Charkivo kinologus
„Kilo diskusija feisbuke, kad gal labiau reikia remti ne Vakarų Ukrainą, o Rytų, ten, kur vyksta frontas. Nors aš nesutikčiau. Ten savanoriai atlieka svarbų vaidmenį. Jei jų nebūtų postuose Rivnėje, tai ir ten būtų rusų puolimas iš Baltarusijos pusės“, – įsitikinęs Petras.
Tada pasiteiravo Charkive gyvenančių kinologų. Jie išdėstė, kokia pas juos situacija su kinologija. Apie 1,5 milijono gyventojų turėjusio miesto gyvenimas sustojo. Jis subombarduotas. Žmonės neturi kuo šerti savo augintinių, yra daugybė jų paliktų.
„Jie ten ne ubagai. Juos puola ubagai. Jie normalūs žmonės: gyveno, turėjo verslus, turtą. Vaikšto replikos, esą pažiūrėkite, kokiomis jie mašinomis važiuoja. Tada klausiu, ar, prasidėjus karui, jų reikėjo atsikratyti“, – dėsto pašnekovas.
Jis pasakojo apie vieną sėkmingą verslininką, kuris turėjo mėsos cechą, skerdyklą ir Kaukazo aviganių veislyną. Kaukazo aviganis – didžiulis, apie 90 kilogramų sveriantis šuo. Veislyną laikė apie 20 metų. Prasidėjus karui turėjo 15 augintinių. Vyrui nepasisekė, nes jo verslas buvo už Charkivo į Rusijos pusę. Teritoriją okupavo rusai. Viską išvogė, išdraskė, išvežė į Rusiją, o pastatą sugriovė.
„Jis manęs klausia, ką jam daryti, iššaudyti tuos šunis? Taikos metu nebuvo problemų, turėjo mėsos cechą, kaulų, atliekų. O dabar ką daryti? Atidaryti vartus ir paleisti?“ – apie Ukrainos kinologams kilusias problemas pasakojo Petras.
Jis nupirko toną maisto gyvūnams, iš serviso „Departus“ gavo mikroautobusą ir išvyko į Charkivą. Neslepia – buvo daug nežinomybės, nejaukumo. Šią kelionę Petras vadina žvalgybine.
Du ukrainiečiai Svetlana Bačiūrina ir Pavelas Chramcovas Charkive pradėjo koordinuoti gyvūnų priežiūrą. Jie padarė didelį darbą – surašė sąrašą, kas mieste dar liko su savo gyvūnais. Susirašė, kur šunys palikti vieni patys, nes tokių atvejų irgi labai daug.
„Negalima kaltinti žmonių. Jei mamai su vaiku atsirado vieta automobilyje išvažiuoti, o namuose – didelis šuo ar net keli, niekas jų nepriėmė į mašiną. Minėti kinologai surenka šunis, turi apie 3 000 klientų“, – sakė kinologas.
Kas gali, siunčia jiems gyvūnų maisto ir jie išdalija charkiviečiams bei aplinkiniams, turintiems augintinių. Per antrą kelionę į Ukrainą su vyresniu sūnumi Petras nuvažiavo iki Charkivo, iškrovė krovinį ir išvažiavo. Įsitikino, kad privažiuoti galima ir nusprendė, kad važiuos dar kartą.
Trečia kelionė – iki fronto linijos
Trečia kelionė – jau su 2,5 tonomis pašaro gyvūnams. Kodėl patys veža? Kolegos Ukrainoje pasakojo, kad vieną krovinį gavo paštu. Pagal važtaraščius turėjo būti 7 tonos, realybėje – 3 tonos.
„Mes nuvežame patys. Norime pažiūrėti, kas tą paramą gauna, kam ji išdalijama. Na, sakė, jei norit, tada reikės važiuoti į pačią fronto liniją. Važiavome į kaimus, kurie yra tarp ukrainiečių ir rusų fronto linijų. Ten dar gyvena žmonės. Viename kaime – 40 šunų ir niekas jų nešeria. Ten visokių baisybių. Šunų apgraužti guli kareivių lavonai. Toks gyvenimas. Kai vargšas šuo neturi ką ėsti, jis ėda, ką gali. Viename bute buvo rasti du anglų buldogai, kurie savaitę mito šiukšlių kibire rastomis bulvių lupenomis, nors bulvės apskritai yra netinkamas maistas šunims. Tos 2,5 tonos ištirpo greitai“, – įspūdžiais dalijosi Petras.
Į fronto liniją patekti nebuvo paprasta. Įleidžiami tik savanoriai, kurie veža maistą ten esantiems gyventojams, kareiviams ir tiems, kurie šeria gyvūnus. Reikia suderinti leidimus. Išaiškina, kur neiti, kur gali būti užminuota.
Į Charkivą su bičiuliu atvažiavo gegužės 7-ąją, kaip tik tuo metu ukrainiečiai pradėjo vyti rusus lauk, jau buvo nustūmę tris kilometrus. Atsidūrė toje vietoje, kur rusai stovėjo prieš dieną.
Kad ši kelionė ne juokas suprato, kai likus 6 kilometrams iki vietos, nors jau matėsi Charkivas, poste juos sustabdė kariai ir liepė važiuoti atgal. Ėmė aiškinti, kad jiems jau čia visai nebetoli. O jiems sako: „Jūs nesuprantat. Atgal. 21 valandą yra komendanto valanda ir toliau nevažiuosit.“
Susiskambino su Pavelu. Paklausė, kokiame Charkivo priemiestyje yra ir suorganizavo nakvynę pas vietinę moterį, auginusią Neapolio mastifą.
„Mes stovime, žiūrime į Charkivą, jis sproginėja, pašvaistės tamsoje šviečia, bumsi, griaudi“, – pasakojo apie kelionę kinologas.
Kitą dieną atvažiavo į tą vietą, kurioje dar vakar buvo rusų pozicijos – subombarduota, negyvi kareiviai, jų daiktai, technika.
Koks jausmas? Sako, kad apima pyktis ir absurdo jausmas. Šiaurinė Saltovka – Charkivo rajonas, kuriame gyveno 250 tūkstančių gyventojų. Visi namai subombarduoti. Ukrainiečiai savo pyktį išreiškia ironiškai. Pavyzdžiui, prieina prie namo, rodo ir sako: „Šitas namas – ne laivas „Moskva“. Jis gavo 21 artilerijos smūgį ir dar stovi. Laivas gavo du ir paskendo.“
„Fronto linijoje – baisoka. Mes pabėgome, kai sviedinys driokstelėjo tokiu atstumu, kad per skruostą perėjo tokia tarsi antausio banga, sujudėjo žemė. Sužaliavo gamta, o rusai atsitraukdami paliko daug viela pririštų granatų („raztiažkių“). Sužaliavus jų nebesimato. Tą dieną, kai mes buvome, žuvo trys savanoriai – dvi moterys ir vyras. Kai atėjome į mišką, paklausiau, kas čia taip dvokia. Man sako: spėk. Kvapą skleidžia ten gulintys lavonai. Ten, kur mes buvome, iš apkasų ištraukė 12 lavonų. Adrenalino daug. Baimės nėra. Jei bus lemta nuskęsti, tai nesudegsi. Įjungi logiką. Jei pasakė, į žolynus neiti – neini, nekilnoti daiktų – nekilnoji. Mano vaikai užauginti, jau anūkai yra. Ar geriau, jei senatvėje vėžys sugrauš?“ – svarstė vyras.
Bombardavimo loterija
Petrą pribloškė subombarduotas ir tuščias šiaurinės Saltovkos Charkivo rajonas, kuriame gyveno ketvirtis milijono gyventojų. Sutiko vienišą 82 metų senolį. Šiaip į šį rajoną žmonių net neįleidžia, nes yra distancinio veikimo minų. O senolis prasišlavė takelį, pasidarė lauke virtuvėlę, gyvena šeštame aukšte. Namo galas nugriuvęs. Kur eina per bombardavimus? Sako: „Niekur, pereinu į ukrainiečių pusę bute.“
Anot Petro, lengva įrodyti, kad buvo bombarduota rusų, o ne ukrainiečių, nes visos skylės namuose iš rusų pozicijų pusės. Iš ukrainiečių – gaisrai, kai butai užsidega nuo bombų. Visos namų sienos išvirtusios iš rusų pozicijų pusės.
Vyras nemato prasmės eiti slėptis. Rodo – viename name pataikyta į pirmą aukštą ir rūsį, kitame – į devintą. Sako: „Bandyk atspėti, kur pataikys. Tokia loterija.“
Kai Petras ten lankėsi, jo palydovai sakė, kad tą dieną buvo neįprastai tylu, nors išvakarėse dar griaudėjo sprogimai. Ant namų užrašyta „žmonės“, bet atrodo, kad kaip tik į juos ir taikėsi.
„Ateini į daugiaaukštį, kurio pusė nuvirto, ir matai, kad bute nieko nėra, viskas sudegę. Bet sudegę taip, kad nėra net suodžių. Stiklai išsilydę į vieną gabalą (jis lydosi prie 1 000 laipsnių). Toks jausmas, kad jį ką tik pastatė, bet nėra jokios apdailos. Sienos – plikas betonas, nėra net tapetų. Viskas nudegę. Viskas sudega nuo tokios temperatūros, bet staiga pamatai seną metalinę siuvimo mašiną – ji nesudegė. Žiūri į tokį absurdą: 21 amžius, Europa. Ir kažkoks vienas ligonis su užkrėsta tauta, kuri jį palaiko...“ – sako Petras.
Vietoje Turkijos kurorto – kariaujanti Ukraina
Petras Adeikis paskutinės kelionės metu vežė ne tik šunų maistą, bet kartu su bičiuliu išgabeno ir paliko verslininkų iš Joniškio padovanotą mikroautobusą. Jį ukrainiečiai naudos kariškiams nuvežti iki fronto, maistui vežioti.
Į Ukrainą paramą vežantis vyras sako, kad sunkiausia prašyti paramos. Prisimena, kai vežė pirmą siuntą.
„Krovinį rinkome, sakiau, man nereikia pinigų. Nupirkit krovinį, o aš jį nuvešiu. Bet žmonės susimetė 400 eurų ir man atidavė. Paskui klausia, kada vešiu krovinį. Bet krovinys kainuoja 1 700 eurų. 400 negelbėja. Susėdome su namiškiais, aptarėme ir nusprendėme: Turkijos ir vėl nematysime, nors ir ten nesame buvę, šimtas metų mums iki tos Turkijos. Nupirkome krovinį ir nuvežėme“, – atvirauja Petras.
Daug apie tai kalbėjosi su žmona. Savo vaikams pasakojo apie savo giminėje buvusius partizanus, kad jais didžiuojasi. Ir sako: „Dabar įsivaizduokit. Vyksta karas. Mes sėdim minkštai ant sofos ir nieko nedarom. Tas ir erzina labiausiai. Didelė dalis žmonių – apatiška. Ne mūsų kieme karas.“
Petrą erzina feisbuko patriotai. Pamatė socialiniuose tinkluose nuotraukas iš kinologų renginio. Su vėliavom barzdoti vyrai, po renginio – alus, kepsniai. Jis prisiminė, kaip anksčiau tie patys žmonės pasakodavo grįžę iš Ukrainos, kaip juos sutiko, kokie stalai buvo nukrauti, kaip smagu, kokie puikūs žmonės. O dabar net nepasistengė kolegų paremti.
Vyras siūlo nuvažiuoti ir pažiūrėti į Bučą, Irpenį, Charkivą. Charkivas – rusų miestas, ten beveik nėra ukrainiečių.
„Ką jie sako? „I pošli niemcy.“ Bet aš sakau, kad ne „niemcy“, o rusai. Man sako: „Petrai, bet mes rusai. Mes augome su žinia, kad vokiečiai mus puolė.“ Juokingai skamba, bet rusui pasakyti, kad jį puola rusas, nėra kaip. Nuo kokio Banderos jie gelbėjo Charkivą?“ – klausia P. Adeikis.
Ukrainiečiai siūlo filmuoti. Bekalbant su vietiniais grįžo moteris į savo butą ir pamačiusi sugriautą namą ėmė verkti. Jos vyras sako: „Filmuokit, žinokit, jei ne pas mus, tai pas jus jie bus.“
Veždamas paramą į karo apimtą Ukrainą Petras nesijaučia herojumi. Jis didvyre laiko vietinę 60-metę moterį, kuri tuščiame Charkivo rajone lauko virtuvėje verda maistą ten likusiems senukams. Ten tuščia. Nėra mašinų, žmonių. Iš rūsių išlenda žmonės, susigūžę, pilki, nubėga, pavalgo ir vėl bėga atgal.
Petrą stebina ukrainiečių optimizmas. Jie nuolat už viską dėkoja. Turi įrašęs pokalbį su vyru Irpeny.
Paklausė, kaip gyvena. Sako, kad normaliai gyvena, gerai, svarbu, kad tik nešaudytų. Jam sako: „Žiūrėkit, jūsų namai su skylėmis, visas aukštas išneštas, argi tai gerai?“. Jis ima pasakoti, kaip išgyveno, kur pataikė mina, kad namas vos nesugriuvo, kad valgyti neturėjo, žmonės žuvo. Ir pabaigė savo pasakojimą: „Jei taip dar kartą bus, nebeišgyvensiu.“ Jo pasakojimo pradžia ir pabaiga skiriasi visiškai. O Irpenis jau iššluotas, tvarkingas, žaliuoja...
Važiuos ir vėl
Petras tikina, kad tas adrenalinas užkabina. Važiuos į Ukrainą ir vėl. Su kariškiais kalbasi, veš jiems reikalingų priemonių.
„Sunkiausia dalis – eiti prašyti, kad kažkas prisidėtų. Toks jausmas, tarsi man reikėtų. Man nereikia. Arba sako: „Na ką, versliuką pradėjai.“ Siūlau sėsti ir važiuoti kartu. Gali būti šio „versliuko“ akcininku. Dalis kažkokiomis fantazijomis gyvena. Esą aš tai darau dėl „laikų“ feisbuke. Užtat aš labai minimaliai informacijos dedu ten. Ir stengiuosi savo veido nedėti. Ir niekada nesakau, kad aš atvežiau, o kad tai parama nuo Lietuvos kinologų ar Lietuvos medžiotojų, mūsų verslininkų“, – paaiškina paramos vežėjas.
Petras į paramos fondus žiūri kreivai. Kai nuveža paramą pats, filmuoja, kam ją įteikia, parveža, parodo tiems, kurie prisidėjo. Tada atsiranda pasitikėjimas, žmonės mato, kad jų parama pasiekė tikslą.
Jis mano, kad žmonės visada gali padėti, tik ar nori? Ar supranta? Didžiulė dalis nesupranta. Kai parodo filmuotą medžiagą, tada pamato. Kai grįžęs rodė filmuotus vaizdus ir pasakojo universitete, niekas feisbuke nesėdėjo, buvo tylu, visi žiūrėjo ir klausėsi.
