Naujausios
Su mūsų draugu, 204 bataliono štabo karininku, Ivanu Varchenko turėjome susitikti Konstantinovkoje, miestelyje nutolusiame 12 km nuo fronto linijos.
Tolumoje be perstojo gaudė besikaunančių pusių artilerijos dvikovos aidas. Tamsiame danguje švietė Jungtinių Tautų uždraustų, tačiau orkų nuolat šaudomų fosforu užtaisytų sviedinių pašvaistė, krintanti ant Bachmut gynėjų ar mieste likusių civilių galvų.
Su Ivanu ir jo sūnumis susitikome prie miestelio cerkvės, nes benzino kolonėlės, kurioje Ivanas mus po ilgos kelionės planavo pavaišinti kava, jau nebuvo. Prieš mums atvykstant į ją atskrido Putino C-300.
Apsistojome apleistame name, užtemdėme langus, nes, ne paslaptis, tarp likusių gyventojų yra nemažai rusiško pasaulio gerbėjų. Netrukus Ivano perspėjimas pasitvirtino, pasigirdo dar du mažesnio galingumo raketų sprogimai.
Nedelsiant po miestelį išsklaidėm savo automobilius, kad jeigu jau pataikys į mūsų gatvę, tai nebus sunaikinti visi taip Ukrainos kariams reikalingi džipai su elektros generatoriais.
Su Ivano sūnumis Dmytro ir Aleksėjumi mums nepavyko atsisveikinti, nes jie buvo iškviesti į priešakines fronto linijas, kur tą naktį pakeitė pailsusius kovos draugus. Žinau, kad jie po rotacijos grįžo sveiki, bet labai pavargę ir Ivano žodžiais: ,,purvini kaip velniai”.
Tik pažvelkite į Bachmut gynėjų akis. Jos pasako viską. Jos byloja apie begalinį nuovargį, išsekimą, rodo, kokių milžiniškų fizinių ir dvasinių jėgų gynėjams reikia, kad atlaikytų orkų puolimą. Jų žvilgsniai man primena Lietuvos partizanų ir mūsų, Parlamento gynėjų žvilgsnius, kuomet iš 1991 m sausio 13 d. į sausio 14 d. laukėme AukščiausiojojeTaryboje okupantų puolimo, o atsitraukti neturėjome jokios teisės.
Sėdintiems taikioje Lietuvoje ir veidaknygės komentaruose postringaujantiems apie pacifizmą sunku net įsivaizduoti, kokiomis sunkiomis sąlygomis Ukrainos kariai kaunasi prieš juos siunčiamas zeku gaujas. Ko vertos vietinių lepūnėlių dejonės apie šaltį, slidžius kelius, kai kovojančios valstybės gynėjų apkasuose po gausaus snygio ar po to sekusio atlydžio tvyro vandens upės?
Kautynės 21-ojo amžiaus ,,Stalingrade” vyksta be perstojo, dažnai peraugančios į susirėmimus plikomis rankomis. Orkai mažais, 15–30 žmonių būriais prislenka prie Ukrainos kariuomenės įsitvirtinimo linijos ir su paskutine okupantų artilerijos salve puola į ukrainiečių apkasus, dažnai žūdami nuo savo artilerijos ugnies. Iš tokių atakų jie negrįžta pas savus ne tik dėl ukrainiečių, bet ir dėl „kadirovcų“ užtveriamosios ugnies. Liudininkai apie tai, kas vyksta apkasų linijose, niekam nereikalingi. Po 30 min. prieš ukrainiečius siunčiama nauja partija mirtininkų. Ir taip ištisai.
Puldami jie nerėkia: ,,za Putina”, kaip ir antrojo pasaulinio karo zekai nešaukė: ,,za Stalina”. Paskutinieji šitų niekšelių žodžiai – šlykščiausi rusiški keiksmažodžiai.
Prognozuojama, kad zekų ir Putino virėjo Prigožino samdinių gaujos už savaitės išsikvėps.
Guodžia tai, kad mes Ukrainos kariams praeitą savaitę dar spėjome tiesiogiai pristatyti: mikroautobusą, skirtą dronų medžiokliams, 3 džipus, vienas iš jų jau evakuoja sužeistuosius, 6 el. generatorius, el. energijos kaupiklį, kelis šimtus Jurbarko vaikų darželių auklėtinių pagamintų apkasų žvakių, kurios šildo karių ir paramedikų rankas ir širdis, daug šiltų rūbų.
Prašau, pasitikdami Naujuosius nepamirškite, kad ir už mūsų Laisvę už 2000 km nuo Lietuvos kaunasi verčiau mirti, bet nepasitraukti pasiruošę Ukrainos kariai.
Pasimelskime už juos.
Bachmutas tai principinė kovojančios Ukrainos Tautos valios išraiška. Ir jie laimės
SLAVA HEROYAM!
P.s. Gruodžio 13 d. mes Bachmuto priemiestyje 204 TPO bataliono paramedikams perdavėme Lietuvos grūdų augintojų nupirktą „banderomobilį“. Deja, gruodžio 20 d. jis veždamas sužeistuosius iš fronto nukentėjo. Štai ką apie tai rašo Ivanas Varchenko:
„Išvežant du sužeistuosius, perkėloje, automobilis pateko į minosvaidžių ugnį. Sprogo ratas ir buvo išmuštas langas. Automobilis geras: net su tokiais techniniais pakenkimais sužeistuosius pavyko laiku pristatyti į stabilizavimo punktą. Mašina tinka remontui ir yra remontuojama, dabar perkam detales ir ratus“.
O jaunutė, vos metro penkiasdešimtis ūgio paramedikė Antano Kliunkos veidaknygėje talpinamame įraše papasakojo, kad tai jau ketvirtasis sužeistuosius vežantis automobilis, kurį rusai suniokoja, trukdydami jai gelbėti karius. Tokie drąsių žmonių šiokiadieniai...
