Naujausios
Kad Ukrainoje būtų Kalėdos
Padovanoti Kalėdų dvasią Ukrainos vaikams ir kariams pasiūlė Olivija Anaškinaitė, savanorių organizacijos „Saugus prieglobstis“ („SafeHaven“) vadovė. Aktyvi savanorė pasiūlė dovanas sudėti į batų dėžes. Jei dovana kariui – įdėti saldumynų, kavos, arbatos, energinių gėrimų, termorūbų, degtukų, konservų, baterijų ar „powerbankų“. Jei dovana vaikui – saldumynų, žaislų, spalvinimo knygelių su flomasteriais.
Žinia apie iniciatyvas „Kalėdos batų dėžutėje“ ir „Kalėdos Ukrainoje bus“ plačiai pasklido feisbuke: žmonės aktyviai palaikė sumanymą.
Į batų dėžes sudėtos dovanos buvo renkamos ir Šiauliuose. G. Gudonytė, aktyviai bendradarbiaujanti su ukrainietišku paramos fondu „Humanitarian Center of Ukraine“, sako, kad sandėlis pildėsi ne tik šiauliečių dovanomis – gausios paramos sulaukta ir iš Kelmės „Aukuro“ pagrindinės mokyklos.
Savanoriai į Ukrainą pajudėjo gruodžio 27 dieną. Septynių automobilių vilkstinę pavadino „Kalėdiniu Mega Karavanu“.
Į karo alinamą šalį buvo gabenama įvairi parama, kurios prašė ukrainiečiai: rūbai, generatoriai, „Kalvio“ pagamintos krosnelės, apkasų žvakės, medikamentai, higienos priemonės ir kita.
Kelionės statistika: dvylikos savanorių komanda – trys iš Ukrainos, devyni iš Lietuvos (dar du lietuviai vyko iki Lvovo) ir dvi organizacijos „SafeHaven“ (Lietuva) bei „Social Perspective“ (Ukraina, vadovė Hanna Davydenko) – aplankė Donecko, Charkovo ir Chersono regionus.
Pristatyta per 10 tonų humanitarinės pagalbos, greitosios medicinos pagalbos automobilis, parama suteikta keturių Ukrainos kariuomenės brigadų kariams, išdalytos ir individualios dovanos. Dovanų sulaukė apie 600 vaikų Kramatorsko, Slovjansko, Avdijivkjos, Iziumo miestuose, keliuose kaimuose.
Humanitarinė pagalba pasiekė Kramatorsko, Avdijivkos, Iziumo, Beryslavo civilius gyventojus, Iziumo ligoninę.
Sunki kelionė
Iš Šiaulių į Ukrainą važiavo G. Gudonytė ir A. Petrauskienė. Alma prisijungė paskutinį vakarą, pasiūliusi savo transportą.
Nuotykiai, sako Giedrė, prasidėjo dar Lenkijoje. Paaiškėjo, kad trūko vieno iš automobilių ratlankis. Tarpušvenčiu problemą išspręsti nebuvo taip paprasta, tam teko paaukoti net septynias valandas.
Pirmasis sustojimas Ukrainoje buvo Starokostiantynive netoli Chmelnickio, pas lietuviams jau gerai pažįstamą Vitaliką. Šiam savanoriui paliko dalį daiktų, jie jau perduoti kariams ir civiliams, dalis paramos nukeliavo į Bachmutą. Vitalikas visuomet atsiunčia nuotraukas ir video- apie išdalytą paramą.
Kiek pailsėję, lietuviai tęsė kelionę į Donecko sritį per Vinycią, ten turėjo paimti suremontuotą greitosios pagalbos automobilį. Išvykus iš Vinycios, vėl teko stoti – greitosios pagalbos automobilis dar kartą sugedo.
Į Donecko sritį savanoriai įvažiavo anksti rytą. Valandą numigę, pajudėjo į susitikimus su karių brigadomis.
Vėliau komanda išsiskirstė: dalis išvyko į frontą, kiti – dalyti dovanų vaikams. Giedrė pasirinko vykti pas vaikus. Į Slovjanską pajudėjo trys mikroautobusai. Bet Kramatorske vėl nutiko bėda: viena iš mašinų pateko į avariją, tad kelionė stabtelėjo. Giedrė liko įvykio vietoje, kiti savanoriai tęsė misiją – nuvežti Kalėdas vaikams.
Galiausiai G. Gudonytės ir bendrakeleivio kelias pasuko į Dniprą, čia laukė pataisyta greitosios pagalbos mašina.
Parama nesustoja
G. Gudonytei ši kelionė į Ukrainą buvo jau šešta, bet į Donecko sritį nuvyko pirmą kartą.
„Girdisi bombardavimas, vienur daugiau, kitur mažiau, kaukia sirenos. Žmonės dažnai nebereaguoja į jas, – sako G. Gudonytė. – Ukrainiečiai įsitikinę savo pergale, optimizmo nepraranda.“
Lietuvių dovanos nudžiugino ir karius, ir vaikus.
„Man labai įstrigo bendrakeleivio pasakojimas. Sako, tu neįsivaizduoji, vaikai žiūri ir netiki, kad gaus dovaną. Ar tikrai mums?! Tą patį pasakojo ir apie karius Avdijivkoje. Nėra motyvacijos, pavargę, ir čia – džiaugsmas“, – kelionės nuotaikas perpasakoja Giedrė.
Netikėtų dovanų sulaukė ir blokpostuose stovintys kariai.
Akcijos „Kalėdos batų dėžutėje“ organizatoriai kvietė prie dovanų pridėti raštelį su savo kontaktais. G. Gudonytė komentaruose feisbuke skaitė, kad geradariai jau sulaukė padėkų iš Ukrainos.
Naujuosius metus Giedrė su bendrakeleiviu sutiko mašinoje, pakeliui link Vynicios. Trumpam stabtelėjo, susidaužė vandens buteliais, palinkėjo vienas kitam taikos, kad kuo greičiau išmoktų rašyti datą 2023, ir važiavo toliau.
„Tokiose kelionėse išmoksti ir supranti, kad gyvenime reikia labai nedaug“, – sako Giedrė.
Grįžusi iš Ukrainos, savanorė tęsia gerus darbus. Žiema nesibaigė, tad ir toliau renka šiltus rūbus ir viską, ko reikia kariams. O šiandien vėl organizuoja apkasų žvakių gaminimo dirbtuves.
Gera daryti gera
A. Petrauskienė po vasario 24-osios savanoriavo Pabėgėlių centre Šiaulių arenoje, padėjo tvarkyti ukrainiečiams dokumentus, rasti apgyvendinimo vietą. Kelionė į karo niokojamą Ukrainą savanorei buvo pirmoji. Jos mašina, pavadinta „Juodąja orchidėja“, kelionėje įveikė per 5 tūkstančius kilometrų.
„Penkių minučių iššūkis – atėjo žinutė, kad labdara suruošta, ieškoma mašina, taip ir prisijungiau. Jau ir anksčiau siūliausi, jei reikės, skambinkite, jei turėsiu atostogas, padėsiu. Taip sutapo, kad kaip tik buvo atostogos, tad pusę atostogų praleidau turiningai. Važiavo žmonės, kuriems tikrai rūpi, kurie stengiasi maksimaliai padėti ir ukrainiečiams, ir vienas kitam, nes kelionės neapsieina be nuotykių, gedimų.“
Savanorė sako, kad tokių kelionių labai reikia, kad sklistų žinia, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje.
„Ukraina atrodo baisiai, tik džiugu, kad žmonės nepraradę vilties, jie tiki. Man teko daug bendrauti su vaikais, jie laukė dovanėlių iš Lietuvos. Kai paklausi, kokių norite kalėdinių dovanų, jie nesako mašinėlių ar kitų žaislų, beveik 100 procentų pasako, kad nori taikos ir kad artimieji sugrįžtų. Kai tai girdi iš vaikų, kažkas baisaus, nubrauki ir ašarą“, – sako A. Petrauskienė.
Šiaulietė atkreipė dėmesį, kad ukrainiečiai padeda ir vieni kitiems, buriasi bendruomenės, paramai telkiasi mokyklos, cerkvės.
„Bet jiems labai svarbu, kad domimės ir kad jie mums rūpi. Moralinė parama labai svarbi. Kariai, kuriuos lankėme, irgi labai džiaugiasi, kad pasaulis apie juos žino ir palaiko.“
Pamatyti vaizdai, sako Alma, kraupūs, ypač tose vietose, kur kasdien apšaudoma, bet tebegyvena žmonės, augina vaikus: „Įsivaizduokite: kambarys, sėdi lovoje mažamečiai vaikai, iš visų šonų čiužiniai – jei kažkas griūtų, kad nesužeistų.“
Itin slogų įspūdį paliko ir tamsoje skendintis Kyjivas, jį pravažiavo grįždami į namus.
A. Petrauskienė atkreipė dėmesį, kad kuro degalinėse, maisto parduotuvėse yra, bet ne visiems tai prieinama. Didelis stygius atokesniuose regionuose. Savanorė bendravo su vietos verslininkais, kurie turi mažas parduotuvėles.
„Kaimuose žmonės pinigų neturi, nėra darbo, nėra atlyginimo, neturi iš ko net duonos nusipirkti. Parduotuvės savininkai sakė: mes jau seniai būtume uždarę, nes pavojinga, bet negalime tų žmonių palikti. Jie neima ir pinigų, ir labdarą bando vežti. Ten visko trūksta – maisto, malkų.“
Baisiausiai Almai atrodė Iziumas, buvęs gražus kurortinis miestas, virtęs griuvėsiais. Didelė, renovuota ligoninė, bet pusės pastato nebėra. Kalbėjosi su medikais: jie nenusimena, nubraukia ašarą ir vėl veiduose atsiranda šypsena: „Ką darysi, toks mūsų gyvenimas.“
Šiaulietė nesutiko nė vieno žmogaus, kuris dejuotų, kad blogai. Visi nubraukia ašarą ir sako: turime nugalėti, kitaip negalime.
„Mums pasisekė, kaip užsakyta: ir oras buvo superinis, ir tuo metu baisių neramumų nebuvo. Koks geras jausmas daryti kitam gera! Iššoki iš mašinos, stovi sušalę kareiviukai, o tu įteiki dovaną. Ir pačiam gera darosi. Kariai labai dėkojo, yra daug videoįrašų, lietuvius vadina broliais. Pas juos nėra minčių, kad nelaimės, tik prašo padėti ginklais ir neabejoja – nugalės.“
Kai tik bus galimybė, A. Petrauskienė vėl važiuos į Ukrainą.
