Naujausios
„Tikiu, kad jie atsilaikys“
Taip šiuo metu Šiaulių miesto ir rajono policijos Reagavimo skyriaus specialistas V. Maskolenko sako, kaip ir mes visi šiomis savaitėmis, sekantis įvykius karo siaubiamoje Ukrainoje.
„Aš tikiu, kad jiems pavyks atsilaikyti. Tik indėlis labai skaudus ir laisvės kaina, deja, labai didelė, ji jau dabar milžiniška“, – sako ilgametis pareigūnas.
Ukrainiečių nuoširdumas jam įstrigęs nuo vaikystės. Viganto tėtis Amžinybėn iškeliavo, kai jam buvo vos treji. Palaidojo jį gimtajame krašte Charkivo apylinkėse.
Būdamas gal penkerių, vieną šaltą žiemą su mama išsiruošė į Ukrainą aplankyti tėtės kapo ir močiutės, tėčio mamos. Ji gyveno kaime, tolėliau nuo Charkivo. Nakvynei įsiprašė nepažįstamų žmonių namuose. Išlikusi vaikystės patirčių nuotrupa – didelis visai svetimų žmonių svetingumas, dosni vakarienė, šiltas patalas... Ragino neskubėti išvykti, tinkamai pailsėti. O patys anksti išėjo į darbus, paprašė išvykstant užrakinti duris, o raktą padėti sutartoje vietoje. Jokio nepasitikėjimo ar abejonės atvykėliais iš kitos šalies.
Kitąkart Ukrainą su mama aplankė po kelerių metų. Buvo vasara. Svečiavosi gal dešimt dienų. Visas kaimas šaukė jį Vigučiu arba Viktoru – toks buvo tėtės vardas. Tos dešimt dienų – gražiausias laiko, praleisto tėtės gimtinėje, prisiminimas.
Eis ginti Lietuvos
Kad nori būti pareigūnas, Vigantas suprato gal šeštoje klasėje. Noras nepasikeitė ir po vidurinės. Baigęs Šiaulių 15-ąją ir atlikęs karinę prievolę Rusijos gilumoje, sugrįžo į Šiaulius ir įsidarbino „Vairo“ gamykloje. Kartu pateikė dokumentus dirbti milicininku.
Po beveik trijų mėnesių atėjo šaukimas. Vigantas prisimena, mamą griežtai paklausus, ką prisidirbo, jei yra kviečiamas į miliciją. Tik tada sūnus išdrįso pasisakyti savo planą. Mama buvo kategoriška, galvojo, kad milicijoje dirba tik žlugę ir niekur kitur netinkantys žmonės.
V. Maskolenko įstojo į Milicijos mokyklą. Jos valgykloje pirmąkart pamatė dirbančią dzūkę Birutę... Dviejų žmonių meilės istorija tęsiasi iki šiol.
Po mokslų,1984-ųjų vasario 1 dieną, paskyrė dirbti eiliniu milicininku.
Nepriklausomybės sargyboje
1990–1991-ieji – nepriklausomybės skersvėjų blaškoma Lietuva telkiasi, milicininkams skiriamos ypatingos svarbos užduotys – saugoti svarbiausius valstybės objektus.
Arčiausiai galimos agresijos stovėjusiam pareigūnui, tada vyresniajam seržantui V. Maskolenko, iki šiol jautru kalbėti: „Mes saugojome objektus, o eiliniai žmonės saugojo mus. Man su automatu teko stovėti prie Šiaulių savivaldybės. Paprasti šiauliečiai nešė arbatos, bandelių, jauni vaikinai prašė atiduoti automatus – jie eis ginti Lietuvos...“
Laikas, sako V. Maskolenko, buvo sudėtingas – rusų kariškiai visoje Lietuvoje atkakliai bandė demonstruoti savo didybę.
Prisimena tų metų atvejį Šiauliuose, Pirmūnų gatvėje (dabar Rasos). Milicija gavo žinią, kad rusų kariškiai į tarybinę armiją jėga nori išvežti 18-metį šiaulietį. Į butą milicininkai atvyko greitai: du karininkai ir kareivis buvo nusiteikę rimtai. Pavyko juos įtikinti, kad milicininkai išveš 18-metį iš namų, o kariškiai jį pasiims iš milicijos įstaigos.
Vaikiną paleido miesto centre: atidarė dureles, liepė bėgti ir kol kas negrįžti į namus. Atvykusiems rusų kariškiams pasakė, kad jaunuolis iššoko iš važiuojančio automobilio. Tokia detalė, bet, dėliojant Lietuvos Nepriklausomybės paveikslą, svarbi kalbant apie lietuvių vienybę.
Betgi, anot V. Maskolenko, ir tarp rusų kariškių atsirasdavo žmonių, su kai kuriais iš jų milicija net patruliuodavo gatvėse. Ir jie prasitardavo, duodavo signalą, kokie tolesni rusų kariuomenės planai, kokius įsakymus gavę iš aukščiau ir kur reikėtų padidinti apsaugą.
Pareigūno atmintyje – 1991 metų rugpjūtis, laikas, kai buvo dar kartą pabandyta užgniaužti Nepriklausomybę. Šiauliuose tada patruliavo trise. Prie dabartinio „Akropolio“, o tada statomų kultūros namų pamatė karišką Zil'ą.
Automašina nuvažiavo prie Šiaulių televizijos bokšto. Sustojus, iš priekabos iššoko koks 20 „išvaduotojų“ ir puolė per tvorą. Bokštas buvo užimtas.
Kitądien netoliese budėję milicininkai pamatė, kad iš bokšto į automobilį rusai išeina su daiktais. Paaiškėjo – išsikraustė.
„Kalbėjau tada su pažįstamu rusų leitenantu, pasakė, kad jie tik išjungė transliaciją, nieko nesudaužė, kaip kituose užimtuose Lietuvos televizijos bokštuose, nieko nepavogė“, – prisimena V. Maskolenko. Leitenantas nemelavo.
Girtas majoras
Neramus laikas lydėtas ir šūviais. Vyresni šiauliečiai žino istoriją apie Šiauliuose siautėjusį girtą ir pistoletu bei automatu ginkluotą rusų majorą Frolovą. V. Maskolenko buvo tas pareigūnas, kuris paleido lemtingą šūvį.
Prisimena, 1990-ųjų kovo 17-osios vakarą Šiaulių milicijos vidaus reikalų skyriaus budėtojas gavo pranešimą apie majorą Olegą Frolovą, kuris Gardino gatvėje ginklu stabdo pravažiuojančius automobilius. Raudonu milicijos žiguliuku atskubėję pareigūnai – vyresnysis seržantas V. Grigaliūnas ir seržantas V. Maskolenko – pastebėjo jį sėdantį į taksi automobilį.
Važiuojant iš paskos, Dubijos gatvėje, taksistą pavyko sustabdyti. Iš mašinos išlipęs O. Frolovas į milicininkų reikalavimą: „Brasai aružyje“ („Mesk ginklą“) – atstatė automatą. Milicininkų įspėjamasis šūvis į orą nepadėjo, majoras šovė. Tamsoje paleista kulka pramušė žiguliuko radiatorių. Už mašinos stovintis V. Maskolenko nuspaudė gaiduką – šūvis buvo taiklus.
Į galvą sužalotą majorą kariškiai nusprendė gydyti Rygoje. Bet gabeno ne pagrindiniu keliu, o duobėtais kaimo keliukais. Vigantas spėja, kad toks transportavimo kelias pasirinktas siekiant susikompromitavusį kariškį pribaigti. Jis neišgyveno.
Paskui pasklido kalbos, kad to rusų majoro, zampolito (karinio dalinio politinio vado pavaduotojo), tikslas buvo nuvykti į sostinę ir nušauti Vytautą Landsbergį.
„Neramūs laikai buvo. Žmona dažną mano budėjimo naktį praleisdavo stovėdama ir laukdama manęs prie lango... – prisimena šiaulietis. – Tokia buvo mūsų laisvės kaina.“
Išsibarstėme, bet grįžtame
Galvoja, kad dabar Lietuva kitokia, negu tuomet buvo, širdyse nebelikę tiek susitelkimo, susivienijimo, patriotizmo, kad kur kas daugiau nusivylusių, burbančių, nepatenkintų valdžia, atlyginimais, darbu ir t. t.
„Gal dabar per gerai gyvename... Tada visa Lietuva, kiekvienas jos pilietis buvome vienoje krūvoje, visi norėjome to paties. Paskui išsibarstėme. Dabar vėl po truputį sugrįžtame. Vilties, kad pavyks susivienyti, tikrai yra“, – sako pašnekovas.
Jaučia, kad Ukrainos nelaimė lietuvius tarsi suvienijo, supurtė.
„Pažiūrėkite, kiek žmonės aukoja! Tai brandžios visuomenės ženklas“, – įsitikinęs.
Kiekvienų metų Liepos 6-ąją jis su žmona Birute iš miesto pietinio rajono į centrą eina pėsčiomis sugiedoti „Tautišką giesmę“. Jei būna išvykę, valstybės himną sugieda artimųjų rate – šeimos tradicija, mažas nuoširdus Nepriklausomybės ženklas.
