Kyjive gyvenimas nėra saugus

El­do­ra­do But­ri­mo nuo­tr.
Alek­se­jus Pro­cho­ro­vas – Te­ri­to­ri­nes gy­ny­bos pa­jė­gų na­rys.
Kyjive dieną ir naktį kas kelias valandas skamba oro pavojus įspėjimai ir raginimai neišeiti iš namų. Pasitaiko, jog iš namų draudžiama išeiti net kelias paras, ir prieš tai žmonės skuba į parduotuves apsirūpinti maisto ilgėliau.

 

 

Jėgos kalba

Oro pavojaus pranešimai ypač girdimi naktį, tačiau labiausiai stresą kelia girdimi bombardavimų dundėjimai iš Kijivo priemiesčių. Kol kas priešas į sostinę neįsiveržė, ir mūšiai vyksta priemiesčio gyvenvietėse, esančiose 30–50 kilometrų nuo sostinės.

Aršiausios kovos vyksta Irpienio, Bučos, Hustomelio gyvenvietėse. Pavyko susipažinti su Gorenkos kaimelio, esančio šalia Hustomelio pravoslavų cerkvės šventiku Ivanu Palejčuku.

Jis papasakojo, jog mūšiuose žuvo daugybė rusų ir ukrainiečių karių, tačiau ukrainiečiai nesitraukia, o ketvirtadienį sugebėjo pereiti į kontrpuolimą. Rusai Hustomelį įnirtingai atakavo esą ne tik todėl, jog ten yra karinis aerodromas, bet ir – tiesus kelias į Kyjivą.

Ukrainiečių kariai susprogdino tiltą per Irpienio upę ir užtvankas, kad pakiltų vanduo ir rusams būtų sunku statyti pontoninius tiltus. Atkariavę vieną kaimą ukrainiečių kariai pakraupo pamatę, jog rusų kariai išprievartavo ir sušaudė tris vietines moteris.

Sušaudė ir Hustomelio apylinkės pirmininką, kuris žmonėms vežiojo vaistus, maistą ir humanitarinius siuntinius. Šventikas netikėjo, jog užpuolikai elgsis taip žiauriai.

Nepaisydamas pavojaus Ivanas ten važiuoja pas kareivius ir gyventojus atlikti dvasinio išganytojo pareigas. Cerkvė kol kas rimtai nenukentėjo, tik dalis langų išdužo ir sienos yra nusėtos skeveldrų.

„Rusija nori atkurti Sovietų sąjungą, užgrobusi Ukrainą manau pultų ir Baltijos šalis – jūs, lietuviai, privalote tam ruoštis, turite stiprinti kariuomenę, nes Rusija supranta tik jėgos kalbą“, – pareiškė šventikas.

Taikė į karinę gamyklą

Sužinojęs, jog pusantro kilometro nuo hostelio yra namas, kurį apgriovė raketos sprogimas, nuskubėjau ten.

Prie namo stovėjęs vienas jo gyventojas, nenorėjęs pasisakyti savo pavardės, papasakojo, jog trys maskolių paleistos raketos buvo skirtos sunaikinti netoli esantį pastatų kompleksą, kuris sovietmečiu vadinosi Petrovskio karinė gamykla. Joje buvo gaminamos raketos bei optikos prietaisai.

Ukrainos karinės pajėgos visas tris raketas numušė. Viena iš jų nukrito šalia, kiek toliau esančios vaistinės, antra – netoli buvusios gamyklos, o trečia pataikė į vieną viršutinio keturiolikto aukšto butą.

„Tai buvo mano kaimynas, 84 metų pasiligojęs pensininkas, kuris paskelbus oro pavojų atsisakė leistis į slėptuvę; jei aš būčiau tada likęs gretimame savo bute, greičiausiai irgi būčiau žuvęs“, – tvirtino žmogus. Suskilus namo sienoms visi gyventojai apsigyveno gretimos mokyklos sporto salėje.

Krisdama raketa suskilo į dvi dalis, ir mažesnioji sprogdama apgadino gretimo namo stogą, dalį balkonų, išdaužė langus. Nuo smūgio bangos langai išdužo ir kituose šešiuose namuose.

„Viršutiniame aukšte laiptinė užversta griuvenomis, bet gaisrininkai išmušė skylę koridoriaus sienoje, tad nebijokite, galite užlipti pasižvalgyti“, – patarė vyriškis.

Prieškambaryje nuvirtusi lyginimo lenta ir nuriedėjęs lygintuvas, nukritę marškiniai, kurie galimai buvo padėti ant lentos lyginimui.

Virtuvėje ant grindų įkritę lango rėmai, parvirtęs stalas ir kėdė, nukritusi viena spintelė, mikrobanginė, šalia mėtosi ir arbatinukas, kelios lėkštės, puodukas, puskepalis duonos, arbatos pakelis, šiukšlių kibiras.

Visur pilna stiklų, medžio ir cemento nuolaužų. Miegamajame ant grindų – tuščias paukščiuko narvelis, stalinė lempa, rūbai, mėtosi knygos, sujaukta patalynė.

Ant sienos užtat vis dar kabo įrėmintas diplomas buto šeimininkui už gerą darbą. Diplomo fotografuoti ranka nekyla.

Gynėjas dėkoja Lietuvai

36 metų kyjivietis, teritorinės gynybos pajėgų (TGP) narys Aleksejus Prochorovas netikėtai panoro perduoti padėką lietuvių tautai.

Vaikščiojant po Kyjivą beveik kas keletą šimtų metrų tenka praeiti pro barikadas ir prie jų stovinčius gynėjus. Prie vienų mašinos ir žmonės yra stabdomi ir tikrinami pasirinktinai, o prie kitų apžiūrimi visi be išimčių.

Einant fotografuoti rusų raketos apgriautą namą TGP savanoris patikrai stabdė ne visus asmenis, tačiau į mane iš karto pažiūrėjo įtariai ir paprašė prieiti.

Gynėjas labai įdėmiai apžiūrėjo dokumentus, o po to paprašė patikrinimui parodyti telefoną ir fotoaparatą, norėdamas įsitikinti, kad nefotografuoju neleistinų objektų.

Iš pradžių gan griežtai kalbėjęs vyriškis po apžiūros nusišypsojo ir ėmė bičiuliškai šnekučiuotis. Pasidomėjo, kodėl aš vaikštau vienas ir be apsaugos, mat Kyjive nedaug likusių žurnalistų atstovauja dideles pasaulines agentūras ir dirba grupėmis, važinėja ryškiai pažymėtomis mašinomis, dėvi neperšaunamas liemenes.

Karys išsakė nusivylimą dėl nepakankamos ES paramos ir to, jog NATO nenori uždaryti Ukrainos oro erdvės lėktuvams bei nesiunčia taip trūkstamos ginkluotės.

Vyras papasakojo, jog yra trečios kartos kyjivietis, o prieš karą dirbo automobilių techninės apžiūros centre. Turi dvylikos metų dukrą, o žmona Irina netrukus turi pagimdyti dar vieną dukrelę.

Jau pirmą karo dieną A.Prochorovas savo šeimą išgabeno į Lvivą pas gimines, o pats grįžęs įstojo į TGP ir ėmė statyti barikadas.

Po pokalbio Kyjivo gynėjas pasisiūlė mašina pavėžėti du kilometrus iki mano kelionės tikslo, o išlipant išsakė padėką lietuviams.

„Jūs, lietuviai, esate nedidelė tauta, tačiau tokiu mums sunkiu momentu elgiatės kaip tikri broliai. To nepamiršime, nes draugai pasimato nelaimėje. Padėkite ir toliau pas jus pabėgusiems mūsų tėvynainiams, gėdinkite didžiąsias valstybes ir siųskite ginklų, ginklų, ginklų. Ir žinokite, mes nepasiduosime, kausimės už kiekvieną Kijivo centimetrą. Kausimės iki paskutinio šovinio, iki paskutinio kraujo lašo, ir nugalėsime. Slava Ukraine!“ – tokie gynėjo žodžiai.

Kodėl agresoriai pralaimi?

Kyjivo gatvėje sutikau inteligentišką moterį. Supratau, kodėl agresoriai negali įveikti ukrainiečių tautos.

73 metų Olgai Kasyanenko yra būtina daryti skubų širdies šuntavimą ir keisti du vožtuvus, tačiau moteris nesutinka gultis į ligoninę. Ji ėmė ruošti karštą maistą barikadą netoli jos namo įrengusiems kariams.

„Prasidėjęs karas stebuklingu būdu man suteikė jėgų, noro būti reikalinga tėvynės gynėjams, nors dar neseniai vos įstengiau atsikelti iš lovos – išgyvenau depresiją dėl beveik vienu metu palaidoto vyro ir dukters“, – teigia moteris. Jos diplomatas vyras pernai mirė po kelerių metų sunkios ligos, o Malaizijoje konsule dirbusi dukra – netikėtai po ištikusio insulto.

„Mirti aš nebijau, žinau, kad mano ligota širdis ilgai neatlaikys, bet karo metu nematau prasmės jos operuoti, privalau padėti gynėjams, mano nedidelė pagalba juos labai džiugina“, –- nusišypsojo pašnekovė ir atsisveikindama paprašė parašyti, kad neabejotume Ukrainos pergale.