Naujausios
Bare užkalbinau Natašą.
„Taip, tai mano sūnus Dima žuvo, bet apie tai vis nesugebu nesijaudindama kalbėti, bijau, kad vėl apsiverksiu ir pro ašaras neįstengsiu aptarnauti klientų“, – pasakė Nataša.
Moteris visgi sutiko trumpai šnektelėti, ir už baro kampo užsirūkiusi cigaretę ėmė pasakoti.
„Rusijos kariams įžengus kas dieną vyko įnirtingi susišaudymai su Ukrainos kariuomene, buvome priversti gyventi rūsyje, o į tualetą išdrįsdavome bėgti tik aptilus griausmams. Tą dieną sužinojome, kad bus leista savanoriams atvežti maisto, todėl nuskubėjome į kaimelio centrą prie atvykusios mašinos. Einant staiga ausyse suspengė kurtinantis sprogimas, pritūpusi už tvoros ėmiau skambinti jaunėliui sūnui, kad bėgtų į slėptuvę, o sūnus sako: mama, skeveldra pataikė į Dimą, jis nebegyvas. Aš klykdama pašokau nuo žemės ir, nepaisydama sprogimų, ten nubėgau. Pamačiau, kad jo krūtinėje žiojėja skylė, ir nualpau.“
Mano paduota servetėlė akimirksniu peršlapo. Nataša vėliau atsiuntė dvi nuotraukas: žvejoti mėgusio 32 metų sūnaus su pagauta lydeka ir dvejų našlaitėmis tapusių jo dukrelių.
„Gerą kryptį pasirinkot, pamatysit baisių vaizdų“, – pasakė vairuotojas Rustamas.
Vairuotojas džiaugėsi, kad jo kaimas nebuvo okupuotas, mat būtų tekę antrą kartą palikti namus. Šis Sakartvelo pilietis iš gimto kaimo Abchazijoje pabėgo prieš trisdešimt metų, kai abchazai ėmė žudyti ir varyti kartvelus lauk.
Nuo Charkivo iki Rusijos sienos yra tik apie keturiasdešimt kilometrų, į priemiesčio gyvenvietes okupantai įžengė jau pirmą karo dieną. Ukrainos kariuomenei pavyko Maskvos puolimą sustabdyti, o po mėnesio ji priešą sugebėjo nustumti kiek tolėliau.
Vilhivka – viena iš tų gyvenviečių, iš kurių okupantai buvo išvyti jau po mėnesio, o arčiau Rusijos esančios vietovės buvo išvaduotos tik po pusmečio. Tačiau okupacijos mėnuo Vilhivkai virto pragaru, nes mūšiai čia vyko be perstojo, o per vasario šalčius žmonės liko be šildymo ir elektros.
„Rūsyje buvo taip šalta, jog mano penkiolikametei dukrai Angelinai ėmė tinti kojos, išsigandau, kad netektų amputuoti pirštų“, – pasakojo Viktorija Jaščenko. Nuo šalčio moterį su dukra ir mama išgelbėjo kaimynai, pakvietę miegoti jų rūsyje, kuriame buvo pasidarę malkomis kūrenamą krosnį.
Į kaimynų namą vėliau pataikė raketa, tačiau tada jame niekas nebegyveno, nes beveik visi miestelio gyventojai buvo išbėgę.
Viktorija vos nežuvo pirmą karo dieną, kai keliu ėmė važiuoti ilga tankų kolona. Moteris vos suspėjo nušokti į griovį, nes vienas tankas būtų ją pervažiavęs.
„Mačiau aš jų kareivius, labai jauni, tačiau dauguma ne europietiškos išvaizdos“, – prisiminė moteris.
Viktorija kovo pradžioje su dukra ir mama buvo išgabentos pas gimines į saugesnį kaimą, o kovo 27 dieną jų namą sugriovė ukrainiečių karių raketa.
„Jei galit, paprašykit, kad kokia nors Lietuvos įmonė ar verslininkas pagelbėtų, nes namas per bombardavimą sudegė, ir su dukra, kuri serga lengva autizmo forma, esam priverstos glaustis vasarinėje lauko virtuvėje. Ji išmuštais langais ir nešildoma, o lėšų remontui neturiu jokių, nes darbo čia nebėra“, – maldavo moteris.
Ukrainiečių raketa susprogdino ir trisdešimtmetės Tatjanos Griško namą, kuriame įsikūrę okupantai iš kiemo šaudė į Charkivą. „Namą su vyru patys pasistatėme vos prieš penkerius metus, viskas čia buvo nauja, todėl namo labai gaila; viską teks kurti iš naujo, o nebus lengva, nes valdžia vargu ar sugebės visiems nukentėjusiems suteikti skubią ir reikiamą paramą“, – abejojo moteris.
Mano apsilankymo Vilhivkoje metu čia buvo atvykusios ir kelios inspektorių grupės iš Charkivo. Vieni inspektoriai surašinėjo gyventojų patirtus nuostolius, o kiti kartu su inžinieriais darė susprogdinto tilto matavimus ir planavo jo atstatymo darbus.
Šį bei dar vieną tiltą Vilhivkoje susprogdino patys ukrainiečių kariai, taip siekę sustabdyti okupantų puolimą. „Ukrainiečių kariai neturėjo kitos išeities, privalėjo šaudyti į savo piliečių namus, nes okupantai juose slėpėsi, ir iš kiemų leido raketas į mūsiškius“, – paaiškino 76 metų Vasilijus Vandenka.
Jis – vienas vos iš keliolikos Vilhivkos žmonių, kurie nepabėgo per okupaciją iš šios gyvenvietės ir sulaukė išvadavimo. „Mane vaikai norėjo išsivežti į Lenkiją ar Vokietiją, bet pasakiau: esu ligotas ir silpnas, jei bus lemta, tai mirsiu čia, o kaimyno paprašiau, kad žuvus mane palaidotų kieme po obelim“, – sakė V. Vandenka.
Vyriškis dėl ligotų kojų neįstengė leistis slėptis į rūsį, tad per bombardavimus guldavosi į lovą, o sprogimams trumpam aprimus eidavo į gatvę apsižvalgyti. V. Vandenka matė, kaip išbadėję šunys gatvėje draskė gulinčius okupantų karių lavonus.
„Žuvo mūsų septintokė Rita iš Stepankų kaimelio“, – liūdnai pasakojo gatvėje sutikta vidurinės mokyklos direktorė Svetlana Serikova. Mergaitė kartu su tėvais mašina bėgo iš karo zonos, kai atskridusi bombos skeveldra perkirto paauglės galvą.
Vilhivkų mokykla kitąmet turėjo minėti penkiasdešimtmetį, todėl karo išvakarėse buvo kapitaliai suremontuota ir perdažyta, tačiau, vaikams pasimokius vos kelis mėnesius, sudegė.
Okupantų kariai miegojo antrame mokyklos aukšte, o pirmame buvo įrengę šaudmenų sandėlį, kuris po ukrainiečių šūvio sprogo, ir ji tapo netinkama atstatyti. Direktorė parodė sudegusią aktų salę bei klases: ant grindų mėtėsi apdegę vadovėliai ir stalų bei kėdžių liekanos.
