Naujausios
Dviejų parų kelionė ir žmonių pagalba
Kai antradienį lankėmės Kuršėnuose, Politechnikos mokyklos bendrabutyje gyveno 21 karo pabėgėlis. Tą dieną turėjo atvykti dar viena šeima.
Buvusi fotografė Irina Dovgaliuk gyveno Starakonstantinovo mieste Chmelnickio srityje. Šiame mieste yra karinis oro uostas, todėl šiomis dienomis dažnai bombarduojama.
„Kai prasidėjo karas, išgirdome sprogimus. Mačiau, kad kažkas ne taip. Po minutės praskrido būrys lėktuvų. Išgirdome didelį sprogimą. Vaikams pasakiau: susiruošiam ir į rūsį slėptis. Šunį pririšome prie namų, katę pasiėmėme į rūsį. Pažįstami paskambino ir pasakė, kad važiuoja į kaimą toliau nuo miesto. Pasiėmė ir mus kartu. Kaime viename name buvome prisiglaudę apie 30 žmonių, tačiau visi buvo draugiški, susitelkę, vienas kitam padėjo. Man paskambino vyras ir pasakė: „Ira, imk vaikus ir važiuok į Lietuvą. Svarbiausia, kad vaikai būtų saugūs“, – pasakojo moteris.
Jos vyras Aleksandras dirba Lietuvoje statybininku, turi leidimą čia gyventi. Jis ėmė ieškoti galimybių šeimai atvykti į Lietuvą. Į pagalbą atėjo darbdaviai, pasiūlę apgyvendinti atvykusius Kuršėnuose. Irina į kelionę susiruošė kartu su dar trimis šeimomis. Antradienį Aleksandras buvo išvykęs į Lenkijos pasienį parvežti dar vienos moters su trimis vaikais, atvažiuojančios iš to paties miesto.
Irina pasakojo, kad iki pat pirmųjų sprogimų nors ir ruošėsi, bet netikėjo, kad karas gali prasidėti. Moteris – Ukrainos skautė. Pasakojo, kad mokė vaikus, kaip karo atveju saugotis, kaip elgtis gatvėse, kaip susirinkti būtiniausius daiktus, kokius vaistus pasiimti.
Irina prisiminė, koks sunkus buvo kelias į Lietuvą, trukęs beveik dvi paras. Vyro draugas ją ir du jos vaikus į pasienį išvežė mašina. 11 kilometrų kelią įveikinėjo per 6 valandas. Likus 10 kilometrų iki sienos pasakė vairuotojui, kad eis pėsčiomis. Pasiėmė daiktus ir su vaikais iškeliavo. Neturėjo nei vandens, nei maisto. Vaikai turėjo saldainių. Jiems mama paaiškino, kad, pajutus galvos svaigimą, suvalgytų saldainį – taip pakels gliukozės lygį kraujyje. Tačiau sulaukė pagalbos iš pakelėse gyvenančių žmonių. Jie davė vandens, sumuštinių. Visą kelią žmonės maitino, statė statines su degančiomis malkomis, kad pabėgėliai galėtų pasišildyti.
„Pradėjome ieškoti stoties. Ne ten nuėjome. Gyventojai mums parodė, kur stovi autobusai, kurie veža keleivius į pasienį. Mus nuvežė į pasienį. Ten – žmonių masė. Daug užsieniečių vyrų. Jie brovėsi per žmones, nežiūrėdami nei į vaikus, nei į moteris. Vaikai maži, verkė. Gavome vandens, šiltų bulvių. Bet buvo labai šalta, vaikai šalo. Nuo 11 iki 23 valandos pasienyje vyko sumaištis, žmonių nepraleido per sieną. Naktį jau po truputį pradėjo žmonės judėti. Praleido autobusus, mašinas. Mes pradėjome sakyti, kad mašinose žmonėms šilta, o čia vaikai šąla. Tada partijomis pirmiausia mamas su mažiausiais vaikais praleido, po to – vis vyresnius. Vyrų apskritai nepraleido“, – drebančiu balsu pasakojo moteris.
Lenkijos pusėje jau viskas buvo ramu ir organizuota. Atvykėliai buvo pagirdyti šilta arbata. Ten automobilyje šeimos jau laukė Aleksandras.
„Pamačius vyrą, palengvėjo. Ir jam. Jis sakė: jūs šąlate, o aš sėdžiu šiltoje mašinoje ir niekuo negaliu jums padėti. Na, o atvažiavus čia tai sulaukėme ypač šilto dėmesio“, – sakė Irina.
Atvyko į Kuršėnus 11 žmonių, visi alkani. Turėjo 70 eurų, nusipirko šiek tiek maisto ir pasuko į bendrabutį.
„Ateiname, o čia jau visko yra. Visko prinešta: ir maisto produktų, ir reikalingų daiktų. Viena šeima atnešė 70 eurų. Už juos pripylėme automobilio baką degalų, kad vyras galėtų nuvažiuoti į Lenkijos pasienį parvežti dar vienos šeimos. Vietiniai žmonės mums maksimaliai padeda. Šaunuoliai“, – nebesuvaldydama ašarų kalbėjo moteris.
Dabar labiausiai neramu dėl likusių Ukrainoje artimųjų. Irina pasakojo, kad oro uoste tarnauja jos brolis.
„Mes čia saugūs, tačiau ten reikia pagalbos. Oro uoste trūksta apsisaugojimo priemonių: racijų, termovizorių, neperšaunamų liemenių, kaukių, humanitarinės pagalbos, kurią būtų galima nuvežti būtent į tą miestą. Jei tik būtų kokia galimybė, aš pasakyčiau, ko jiems reikia“, – pasakojo Irina.
Ji norėtų užsiimti savanoryste ir padėti rinkti pagalbą ukrainiečiams.
Jos 11 metų dukra Ana ir 14 metų sūnus Ilja kol kas laiką leidžia prie nešiojamojo kompiuterio. Mama supranta, kad jiems reikia mokytis. Kai tik apsistos kur nors ilgesniam laikui, ieškos galimybės vaikams mokytis nuotoliniu būdu. Kur įsikurs, dar nežino. Kol kas Irina ketina būti ten, kur ir jos vyras, šalia jo šeima jaučiasi saugiau.
Kartu verkė, stovėjo šaltyje – dabar kartu gyvena
Bendrabučio koridoriuje krykštauja vaikai, kalbasi kelios moterys. Pakalbintos džiaugiasi vietinių žmonių parama ir sako, kad joms nieko netrūksta. Gal tik skalbimo miltelių, nes vaikams reikia daug skalbti. Dar šlepečių ar pavasariškos avalynės, nes išvažiavo apsiavę žieminiais batais. Bendrabučio administratorė Renata Česnakienė sakė, kai tik ko pritrūksta, įkelia žinutę į feisbuką, ir kaip mat sulaukia vietinių žmonių pagalbos. Bus ir skalbimo miltelių, ir avalynės.
Antradienio rytą iš 21 bendrabutyje įsikūrusių ukrainiečių 12 buvo vaikų.
„Visko gavome. Priglaudė, pamaitino, ačiū“, – dėkojo moterys kuršėniškiams.
Pati jauniausia 24 metų Ana Puša paliko tėvynėje tėvus, kitus artimuosius ir išvyko į Lietuvą, čia dirba jos sužadėtinis.
Tėvai bėgti iš šalies nepasiryžo, tačiau įsodino į automobilį dukrą ir liepė važiuoti į Lietuvą. Smulkutė jauna mergina sako, kad tėčio iš šalies ir nebūtų išleidę, nors jam 55 metai.
„Visą tą baisumą mato vaikai. Kai prasidėjo sprogimai, su pižamomis išbėgome į lauką. Buvo beprotiškai šalta. Ėjome į gatvę, nes nežinojome, kas vyksta. Pirmas sprogimas buvo 5.24 ryto, antras – po 12 minučių. Penki sprogimai vienas po kito. Nebuvo, kur bėgti. Stovėjome ant gatvės, nes galvojome, kad jei pataikys į namą, bus dar blogiau“, – pasakojo Ana.
Moterys palaiko ryšį su artimaisiais, tačiau jie visko nepasakoja. Marijana ir Liuda irgi sako, jog niekada nebūtų patikėjusios, kad toks karas gali prasidėti. Net jau gyvenant Lietuvoje sunku patikėti, kad visa tai – realybė.
„Nežinau, kas pas žmogų turi būtų smegenyse, kad tokį dalyką padarytų“, – apie Rusijos prezidentą sako Liuda.
Ant rusų tautos moterys nepyksta
„Ten ne rusai. Rusai išėjo į gatves, į mitingus prieš karą. Tačiau ten kariauja čečėnai, kadyrovcai – jie nenormalūs žmonės. Jaunus rusus iš mokymų siunčia į karą. Žūsta jauni vaikinai. Ukrainoje gyvena daug rusų, jie irgi žūsta“, – dėstė ukrainietės.
Moterys patenkintos, kad gali bendrabutyje gyventi viena šalia kitos. Didesnės šeimos įsikūrė dviejuose kambariuose, mažesnėms pakanka ir vieno kambario. Naudojasi bendra virtuve. Susitinka, pasikalba, padeda viena kitai. Tarp jų yra viena besilaukianti moteris, kuri prastai jautėsi.
„Kartu verkėme, kartu stovėjome, kartu gyvenome“, – sakė ukrainietės.
Gelbėjo vaikus
Jauna moteris bendrabučio fojė gaudė mažą mergaitę. Pakalbinta 33 metų Viktorija Laifurak pratrūko ašaromis. Sako visą laiką neverkusi, tačiau dabar jau ašaros „pramuša“. Jos vyras dirba Švedijoje. Kol kas Viktorija su metų ir 5 mėnesių dukrele Arina bei 6 metų sūnumi Andriejumi liks čia, Kuršėnuose. Čia turėjo pažįstamą, kuris pažadėjo pasiimti nuo sienos.
Viktorija kartu su dar trimis giminaitėmis ir 6 vaikais į Kuršėnus atvyko pirmadienio vakarą. Visos moterys nusprendė laikytis kartu. Kitų moterų vyrai, kurie dirba Lietuvoje, padeda ir kitoms: pataria, kur ką susitvarkyti.
„Mes gelbėjome savo vaikus“, – sakė Viktorija apie pasiryžimą bėgti iš Ukrainos.
Kelionė į Lietuvą truko 36 valandas. Daug teko eiti pėsčiomis. Lenkijos pasienyje gavo sauskelnių, sausų mišinių mažylei. Siūlė net vaikišką vežimėlį, tačiau moteris turėjo savo. Maitino sumuštiniais, karšta arbata. Žmonės prieidavo ir siūlydavo pagalbą tiems, kurie neturėjo, kur važiuoti. Ramino mamas su vaikais, kad visus apgyvendins, nė vieno gatvėje nepaliks.
„Ir čia nuolat ateina žmonės, klausia, ko reikia. Vakar atnešė žaisliukų vaikams, nors net neprašėme, mobiliojo ryšio kortelių. Niekada netikėjau, kad taip atsitikus susidraugaus atskiros tautos, šalys, taip padės vieni kitiems. Draugus pažįsti nelaimėje“, – graudenosi jauna mama.
Ji mano, kad Rusijoje žmonės prieštarauja karui. Moteris pasakojo, kad Rusijoje jau 40 metų gyvena jos mamos sesuo su šeima. Jie – karo priešininkai. Bet teta sako, kad išėjus į mitingus policija suiminėja net senukus. Jie nenori karo. Jų vaikai taip pat jame žūsta.
„Su Dievo maldomis gal kaip nors pasibaigs ta beprotybė“, – vylėsi Viktorija.
Ji norėtų kuo greičiau grįžti pas savo artimuosius į Ukrainą. Vyras klausė, ar ji galėtų gyventi kitoje šalyje? Dviejų vaikų mama sako negalinti atsakyti į šį klausimą, turėtų labai gerai apie viską pagalvoti.
Karo pabėgėliams – visas bendrabučio aukštas
Kuršėnų politechnikos mokyklos bendrabutis karo pabėgėliams pasiūlė 58 vietas – visą laisvą antrą aukštą. Mokyklos direktorė Irena Tumėnienė sakė, kad šiek tiek dar stringa koordinaciniai dalykai, tačiau ji džiaugėsi Kuršėnų gyventojais, kurie labai jautriai ir svetingai priėmė atvykėlius.
Mokykla, bendrabutis nuolat sulaukia gyventojų skambučių, klausimų, kaip gali padėti ukrainiečiams. Atvežė ir maisto, ir baldų, nupirko kelias drabužių džiovyklas.
Direktorė sakė, jog siūlė moterims karšto maisto parsinešti iš valgyklos, tačiau jos nori gaminti pačios. Parūpino šaldytuvų, mikrobangų krosnelių. Iš mokyklos atneša karštų bandelių.
Bendrabučio administratorė net ir vėlų vakarą vyksta pasitikti naujų gyventojų – paruošti kambarius, patalynę. Bendrabučio pastate įsikūręs odontologijos kabinetas pasiūlė naujiesiems gyventojams savo paslaugas, taip pat ir vienas odontologijos kabinetas iš Šiaulių. Vietiniai medikai surinko medicininę, higienos prekių paramą ir atvežė į bendrabutį. Šeimoms paliko pinigų.
Kuršėnų seniūnas Vytautas Gedmantas pakomentavo, kad Lietuvos sieną kirtę pabėgėliai pirmiausia turi registruotis Alytaus registracijos centre. Ten gauna pabėgėlio statusą ir maisto produktų trims dienoms, o tada yra nukreipiami į apgyvendinimo vietas visoje šalyje. Centre registruotas ir šis bendrabutis.
Pirmieji pabėgėliai dar nežinojo šios tvarkos, todėl jiems reikia vykti užsiregistruoti į vietinį Migracijos skyrių. Gavus pabėgėlio statusą įsijungia socialinės apsaugos mechanizmas.
Seniūnas kvietė žmones, turinčius laisvų patalpų ir galinčius priimti pabėgėlius, registruotis platformoje stipruskartu.lt. Taip lengviau koordinuoti procesą.
