Kad ki­ta kar­ta ne­ži­no­tų, kas yra ka­ras

Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.
Į Ukrainą jau 35-ą kartą per šiuos karo metus vyko tarptautinio labdaros fondo „Helping wing” („Pagalbos sparnas“) komanda ir rėmėjai.
Pragaras Bachmute, Avdijivkoje, Marjinkoje, nuolatinis pavojaus sirenų gausmas ir raketų atakų pavojus, sparčiai žaizdas besigydantys toliau nuo fronto esantys miestai – tokia šiandien Ukraina. Karas palietė kiekvieną – sutikti žmonės pasakoja apie tai, ko nebepamirš visą likusį gyvenimą.

Naktipiečiai ir tostas

Kovo 12 dieną į Ukrainą iš Kauno pajuda tarptautinio labdaros fondo „Helping wing” („Pagalbos sparnas“) automobilių kolona su humanitarine pagalba. Parama pasieks Rava-Ruską, Lvivą, Kyjivą, Dniprą, Kremenčuką.

Į Ukrainą iškeliauja septyni automobiliai, pažymėti užrašais „Helping wing”, „Help Ukraine“, raudonais kryžiais. Fondas, įkurtas 2014 metais, vadovaujamas atsargos pulkininko Algio Šimoniūčio, per šiuos karo metus skaičiuoja jau 35 misiją į Ukrainą.

Pernai, tik prasidėjus karui, vasario 25 dieną, nuo Ukrainos ir Lenkijos sienos į Lietuvą pajudėjo transportas su pargabenamais pirmaisiais ukrainiečiais vaikais. Iš viso fondas per šį karą išgelbėjo apie 3 tūkstančius vaikų ir moterų.

Pirmasis konvojus su parama į Ukrainą išvyko nedelsiant – 2022 metų vasario 26 dieną. Parama nenutrūkstamai keliauja visus metus. Šį kartą gabenami džipai, elektros generatoriai, vaistai, langetės, maistas, drabužiai civiliams ir kita.

Fondo „Pagalbos sparnas“ punktas įsikūręs Lenkijos ir Ukrainos pasienyje, Lvivo srities Rava-Ruska miestelyje, nuo sienos nutolusiame apie 7 kilometrus.

Kadaise, dar Austrijos–Vengrijos laikais, čia buvo pastatytos kareivinės. Kariuomenės keitėsi, o pastatų paskirtis ilgą laiką išliko ta pati.

Vėliau įkurta mokykla-internatas. Prasidėjus karui, čia laikiną prieglobstį rado pabėgėliai.

Nesvarbu, koks paros metas, lietuviai visuomet sutinkami svetingai. Nors laikrodis artėja prie trečios valandos nakties, koridoriuje sustumiami stalai, svečiams dengiamas stalas. Ant stalo keliauja didžiulis dubuo virtinukų su bulvėmis – tradicinis krašto patiekalas „pirohi“. Linksmos susitikimo kalbos, juokas, pokštai – atrodo, kad karas liko kažkur kitur.

Nors pastatas seniai nematęs remonto, nešildomas, atvykusiais čia rūpinamasi iš visos širdies – paklotos lovos, nakvynės kambariuose įjungti elektriniai šildytuvai. Iš paveikslų laimina šventieji, ant stalų padėtos žvakės – jei dingtų elektra.

„Kavos ar arbatos?“ – klausimu sutinka devyniolikos Andrėjus ir nutaiso maldaujantį veidą. Neigiamo atsakymo nepriims. Smulkaus, vaikiško veido ukrainiečio emocijos trykšta lyg vulkanas. Vaikinas visus ragina ragauti naminio gervuogių vyno – vietinio. Neša patogesnes kėdes „elitui“ – moterims. Gėlelėms.

Andrėjaus pilna visur.

Vėl atsiradęs prie stalo surimtėja. Bus tostas. „Kad kita karta nežinotų, kas yra karas.“ Nuskambėjusį paprieštaravimą, kad reikia žinoti, kas yra karas, Andrėjus akimirksniu atremia: „Žinot reikia iš istorijos, o ne pajausti savo gyvenimu.“

„Батько наш — Бандера, Україна — мати!“ – uždainuoja atsistojęs iš visos širdies. Daina ilga, Andrėjus tęsia posmelį po posmelio. Kai dainuoja apie motiną, verkiančią prie sužeisto sūnaus, susigraudina ir pats. Netrukus liejasi dar viena patriotinė daina – apie tris motinos augintus sūnus prie Karpatų.

Andrėjus – septintas vaikas šeimoje, jaunėlis. Čia negyvena, tik dirba Rava-Ruskoje dažytoju-tinkuotoju. Dirba ilgai, tad pasiprašė nakvynės.

„Labai pozityvus. Pasakiau jam, kad supažindinsiu su lietuviais. O jis taip norėjo lietuvius pamatyti! Kada, kada pagaliau atvažiuos?! Jo svajonė išsipildė. Žiūriu į jo akis, matau, dega“, – šypsosi Katerina, visų vadinama Katia, gilią naktį visus apgaubusi rūpesčiu.

Gelbėjo vaikus

Katia karo pradžioje į Rava-Ruską atbėgo iš Zaporižios.

„Niekas netikėjo, niekas, gyvendamas šiais laikais, negalėjo pagalvoti, kad pas mus, Ukrainoje, gali prasidėti karas. Nebuvo įmanoma tuo patikėti iki pat momento, kai pamatėme mirtis ir raketas. Tiesiog negali suvokti, kol nepamatai savo akimis. Buvo šokas, isterija, panika. Kiekvieno normalaus žmogaus reakcija“, – sako Katia.

Į pasienį atbėgo su dukra ir sesers sūnumi. Vaikai bendraamžiai, abiem po dvylika. Sesuo turėjo prisivyti kitu traukiniu, nes pasimetė. Katia galvojo vykti toliau – kai tik sulauks sesers.

Rava-Ruskoje rado stogą, šilumą, užuojautą. „Visi verkėme, žiūrėdami vieni į kitus, – sudreba Katios balsas. – Suprantate, mes atvykome čia su vienu lagaminu...“

Prabėgo pirmoji savaitė. Katia pasidžiaugia, kad buvo maitinami, kartą per dieną gaudavo karšto maisto, ryte – sumuštinių, karštos arbatos.

Tie, kurie buvo apsisprendę kirsti sieną, pailsėję leidosi į tolimesnę kelionę.

Katia, jei ne vaikai, ir dabar būtų Zaporižioje. Padėtų kitiems savo namuose. Bet vyras pasakė: „Reikia gelbėti vaikus, tu, motina, pirmyn!“

Likimas čia ir sulaikė. Sutiko lietuvių. „Nors buvo daug žmonių, pasirinko mane. Aš labai laiminga, kad čia likau, nebenoriu toliau vykti, noriu čia visiems padėti“, – sako ukrainietė.

Vyras liko Zaporižioje, dirba, o laisvą laiką skiria paramai. Kaip našlaitis ir netarnavęs, kol kas yra kariuomenės rezerve.

Katia mintimis vėl grįžta į pirmas karo dienas. Kaip ir visi, darė Molotovo kokteilius: „Buvo labai baisu. Rinkome butelius, darėme kokteilius. Negali būti, kam, tai pavojinga – tik rankos dirbo automatiškai. Supratimas atėjo vėliau, pamačius mirtis, tada jau žinai, dėl ko darai, – kad apgintum save, savo šeimą, artimuosius. Kuo galėjome, tuo gynėmės.“

Katios tėvai jau metus gyvena okupuotoje teritorijoje – Tokmakas buvo rusų buvo užimtas 2022 metų kovo 7 dieną.

Mama serga cukriniu diabetu, tėvui vėžys. Abu garbaus amžiaus. Katia stengėsi juos išvežti, bet mama paprieštaravo: labai sunki kelionė. Taikos metu, važiuojant maršrutiniu autobusu nuo Zaporižios iki Tokmako, 1,5 valandos kelio. Karo sumaištyje žmonės šį atstumą keliavo savaitėmis. Kas neištvėrė kelionės, ką sušaudė. Katia pasakoja apie suteiktą žalią koridorių, užrašus ant mašinų „vaikai“. Bet tik pajudėjusi, kolona buvo apšaudyta.

Dar vieną kraupią istoriją Katia girdėjo iš įvykio liudininkės. Kolona stovėjo karštyje visą savaitę, nebebuvo vandens, baigėsi maistas, vieni su kitais dalijosi, kas ką turėjo. Vienai moteriai prasidėjo panika, isterija. Ji pasiėmė vaiką ir pasileido užminuotu lauku. Sprogimas.

Paskutinį kartą su tėvais Katia bendravo prieš keturis–penkis mėnesius, kol dar veikė ukrainietiškas ryšys. Dabar neturi nė menkiausios žinios, spėja, kad tėvai išmetė telefonus, sunaikino viską, kas susiję su Ukraina – taip saugo save.

Bet Katia nušvinta paklausta apie dabartinę nuotaiką. „Puiki, kai matau savo didelę šeimą. Ilgiuosi, kai lietuviai išvažiuoja, kai savaitėmis nematau. O kai atvažiuoja, tiesiog prasiveržia emocijos. Labai juos myliu.“

Iki karo Katia lietuvių nepažinojo. Visos žinios buvo tik iš knygų, kad yra tokios Baltijos šalys. „O pasirodo, tai – šeima“, – sako Katia. Ir pravirksta.

„Taip negalima sakyti, bet, „ačiū“ karui, kad sutikau daugybę žmonių, kurių nebūčiau sutikusi – tokio supratingumo, tokio jautrumo. Kalbi ir tave girdi, supranta, jaučia tą patį, ką ir tu. Visi supranta iš pusės žodžio“, – sako Katia.

Stengiasi visus palaikyti

Katios sesuo su sūnumi dabar gyvena Suomijoje. Jau už savaitės, kai tik įsikūrė, guodėsi: „Noriu namo, noriu namo... Noriu pas tave, aš taip pasiilgau, nieko nepažįstu, viskas ne mano. Nežinau, kiek iškęsiu.“

„Suomijoje priėmė gerai, suomiai irgi labai geri žmonės, Ukrainą myli, sutinka pabėgėlius nuo pirmų žingsnių ir palydi iki pat slenksčio, kad įsitikintų, jog viskas gerai. Ir vėliau vis susisiekia. Sesuo ne viena ten, ukrainiečių daug ir visais rūpinasi. Ten daugiausia moterys su vaikais, dar yra vyresnių žmonių.“ Katia neabejoja: sesuo tikrai grįš, Suomijoje neliks.

Čia, Rava-Ruskos miestelyje, dabar ramu, bet oro pavojaus sirenos sugaudžia, kaip ir visoje šalyje.

„Vietiniai vaikai labai skiriasi nuo vaikų, kurie atvyko iš kitų Ukrainos vietų ir tas skirtumas pasimato net iš reakcijos į pavojaus sirenas, – pastebi Katia. – Vietiniams – kaukia ir tiek, o atvykę vaikai žino, kas gali būti. Matau vaikų akis, kurie jau turi skaudžią patirtį: kur bėgame, rengiamės, ką pasiimti? Iškart reaguoja pagal schemą. Išmokiau savo Sofiją: jei tik oro pavojus, svarbu, kad būtum apsirengusi. Taigi – apsirengi ir lauki manęs vestibiulyje. Stovi ir lauki, nė žingsnio į kairę ar dešinę.“

Katia prisimena: kai atvažiavo į Rava-Ruską, visą savaitę vaikų negalėjo priversti nusirengti. Miegojo apsirengę. Nepadėjo įtikinimai, kad čia ramu, kad viskas gerai. Po savaitės po truputį pradėjo apsiprasti, aprimo psichika.

Ankstesniame gyvenime Katia buvo virėja-konditerė, dirbo kepėja. Įmonės firminės parduotuvės veikė ir Dnipre, Kyjive. Katia jau buvo užsitarnavusi vadovaujamas pareigas – pamainos viršininkės.

Ar naktį valgyti „pirohi“ virti Katios? „Ne, – papurto galvą. – Virtuvėje kartą per savaitę renkasi moterys, gamina virtinukus ir siunčia kariams į frontą. Susirenka daugiau nei 20 žmonių. Pozityvios emocijos, stalai nukloti virtinukais, viskas skendi miltuose, talkininkai dainuoja ir vaikinams ruošia maistą.“

Katia vis nusišypso. Kaip pavyksta nepasiduoti, išsaugoti optimizmą? „Stengiamės. Stengiamės visus palaikyti. Kai vyko evakuacija iš „karštų“ taškų, čia atvykdavo moterys ir vaikai. Moterys buvo patyrusios tai, ką ir aš, kai atvažiuodavo, matydavau save. Dieve, negi ir aš taip atrodžiau! Aš supratau, ką jos išgyveno. Vaikai bėgioja, linksminasi, o motinos – kaip akmenys, be emocijų, stabo ištiktos. Vaikai mato, kad aš šypsausi, apspito, apsivijo kojas. Mamoms sakiau: vaikai nesupranta, kas nutiko, dar neseniai mama buvo linksma, žaidė ir staiga kažkas pasikeitė, vaikas šypsosi, bėga pas mamą, nori pažaisti, o mama negali išeiti iš tos baisios būsenos. Daug kalbėjau su mamomis, stengiausi paaiškinti, kad jų emocijos persiduoda vaikams.“

Po pokalbio, nueidama koridoriumi, Katia uždainuoja: „Ой у лузі червона калина...“

Išlydėdama ukrainietė kiekvieną apkabina. Ir vėl lauks sugrįžtančių. Po savaitės vėl susitiksime, kelionei artėjant į pabaigą. Pusę penkių ryto ji vėl pasitiks jau pašildžiusi kambarius, sodins prie stalo, įpils bulvienės ir palinkės labos nakties. O rytą – saugios kelionės.

P. S. Trečiadienį Rusijos raketos Zaporižioje pataikė į daugiaaukštį pastatą, žuvo mažiausiai vienas žmogus, apie 30 sužeista.

„Tai mūsų kaimyninis rajonas. Ten mano sesers namas, o šalia mokykla, kurioje mokėsi sūnėnas. Pažįstami parašė, kad visi gyvi“, – atskriejo Katios žinutė.

(Bus daugiau)