Naujausios
Dar ne viskas išnaudota
– Kaip Jūs apibūdintumėte Jungtinių Valstijų ir Lietuvos santykius?
– Mūsų santykiai yra puikūs. Mes esame partneriai ir sąjungininkai. NATO aljanse kartu mes kovojame už demokratiją, žmogaus ir individo teises. Dirbame kartu palaikydami Ukrainos ir Baltarusijos žmones.
Aišku, šie santykiai turi vietos augti. Turėjau galimybę apsilankyti įmonėje „Intus Windows“ – amerikiečių verslą čia, Šiauliuose. Lietuvoje yra ir daugiau galimybių Jungtinių Valstijų investicijoms. Taip pat minime 30 metų akademinių mainų sukaktį. Mes norime matyti daugiau lietuvių, kurie atvyktų į Jungtines Valstijas studijuoti, keliauti. Taip pat mes norime matyti daugiau amerikiečių, kurie atvyktų čia. Norint išlaikyti šalių santykius, mums reikia kurti asmeninius ryšius.
– Kaip Šiauliai – miesto žmonės ir infrastruktūra – gali prisidėti prie Jungtinių Valstijų ir Lietuvos santykių išlaikymo ir gerinimo?
– Reikšmingai prie mūsų santykių prisideda Karinių oro pajėgų bazė Šiauliuose. Tai yra mūsų santykių saugumo klausimu esminė dalis.
Turime, kaip minėjau, vieną amerikiečių įmonę – „Intus Windows“. Tikiuosi, kad vėliau mūsų įmonių bus daugiau. Žinau, kad Šiauliai draugauja su Omahos miestu ir visai neseniai džiazo grupė iš šio miesto pasirodė amfiteatre. Žinau, kad yra amerikiečių futbolininkių, kurios sėkmingai žaidžia miesto komandoje. Kalbėdamas su miesto valdžios atstovais, girdėjau, kad nemažai šiauliečių, kurie studijavo ir dirbo Jungtinėse Valstijose. Taigi yra galimybių.
Greitai karas nesibaigs
– Kaip pasikeitė pasaulis po vasario 24-osios, kai Rusija Ukrainą ėmė pulti plačiu mastu?
– Po „Bronzinio kario“ Taline 2007-aisiais, po karo Sakartvele 2008-aisiais, po Krymo užgrobimo 2014-aisiais žmonėms, kurie dar tikėjo, kad gal su Vladimiru Putinu įmanoma susitarti, šis įsivaizdavimas žlugo pradėjus didžiausią konvencinį karą Europos teritorijoje po Antrojo pasaulinio karo. Masiniai žmogaus teisių pažeidimai, siaubingas elgesys su civiliais, pasirašomas susitarimas dėl ukrainietiškų grūdų eksporto ir po to Odesos uosto bombardavimas – niekas iš to, ką išvardijau, nėra mūsų partnerio, su kuriuo mes galėtume dirbti, elgesys. Jungtinės Valstijos ilgą laiką kalbėjo apie sugrįžtantį didžiųjų galių varžymąsi.
Deja, ne visi yra pasiruošę sukurti taisyklių sistemą, kuri mus visus vienytų. Mes tikime toliau, kad ateityje tai bus įmanoma, bet dabar mes turime pripažinti, kad taip nebus.
Taigi mes matome Europos šalis, didinančias gynybos biudžetus, įvedančias sankcijas Rusijai. Jos, aišku, kainuoja ir pačioms Europos valstybėms – rusiškų dujų ir naftos atsisakymas yra skausmingas, bet šalys priima sprendimus, suprasdamos, kad reikia pasiųsti aiškią žinią ir apriboti Vladimiro Putino galimybes tęsti karą.
– Ar yra vilties, kad Rusija taps demokratinio pasaulio partnere?
– Manau, kad viltis išlieka. Bet tai nėra įmanoma artimiausioje ateityje.
– O ar sutiktumėte su mintimi, kad šiandien Ukraina kovoja už Europą? O gal šalis kovoja už visą demokratinį pasaulį?
Prezidentas Džo Baidenas kalbėjo daug kartų apie tai, kaip svarbu yra padėti Ukrainai, nes kovoja mūsų karą. Mes visiškai negalime leisti daryti klaidų, kurias darėme XX amžiaus 4 dešimtmetyje tiesiog tikint, kad reikia įgyvendinti dar vieną reikalavimą, kad tik išliktų taika. Rusija turi žinoti, kad tai, ką daro Ukrainoje, yra nepriimtina, ir tai toliau brangiai kainuos pačiai Rusijai.
Svarbiausia – nesustoti pusiaukelėje
– Kaip Vakarai gali padėti Ukrainai priartinti karo pabaigą?
– Mes turime daryti tai, ką darome – tęsti Ukrainos palaikymą: siųsti ginkluotę, apmokyti jos karius, padėti ekonomiškai... Žinote, vienas iš įspūdingų dalykų čia, Lietuvoje, yra tas, kiek vidutinis lietuvis įsitraukia į paramą – priima pabėgėlius ar remia bairaktaro įsigijimą, remia kitus fondus ir iniciatyvas. Ir jie tai daro susidurdami su ekonominiais sunkumais – aukščiausia infliacija Europoje. O lietuviai klausia: ką mes dar galime padaryti? Tai įkvepia visus.
– Pasigirsta nuomonių, kad ir Baltijos šalyse, Lenkijoje Rusija gali pradėti karą. Nebe naujiena, kad šios šalys Rusijai – „istorinės žemės“. Dabar iš Rusijos skamba grasinimai, esą šalis atsakys į Suomijos ir Švedijos pareikštą valią stoti į NATO aljansą. Ar gali viso Baltijos jūros regiono gyventojai būti ramūs?
Tomas Džefersonas (trečiasis Jungtinių Valstijų prezidentas – past.) sakė, kad laisvės kaina – amžinas budrumas. Mes turime stebėti Rusiją, neatsipalaiduoti, bet aš tikiu, kad žmonės Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse naktimis gali miegoti ramiai. Čia yra NATO kariai. Jungtinių Valstijų prezidentas aiškiai pareiškė, kad bus apgintas kiekvienas teritorijos centimetras.
Aš nemažai dirbau NATO. Kad Suomija ir Švedija per mažiau nei per 3 mėnesius priims sprendimą prisijungti prie NATO, mane nustebino. Ilgą laiką aš kalbėjau su švedų ir suomių kolegomis, kurie sakydavo: mums patinka dirbti su NATO, būti šalia NATO, bet mes neturime jokio intereso tapti aljanso nariais. Tai nėra mūsų pastangos apsupti Rusiją, tai Rusija pati save apsupo. Jūs turbūt matėte juokelį, kuriame V. Putinas parodytas geriausiu NATO plėtros skatintoju. Aš manau, kad tai yra tiesa.
Mes galime jaustis ramūs, bet turime prisiminti, kad prireiks laiko. Mes turime toliau investuoti į gynybą, mes turime tęsti sankcijas. O viskas gali sustoti, žmonių laukia sudėtinga žiema. Tačiau tai yra geriausias būdas užsitikrinti saugumą toliau rodant Kremliui, kad karas kainuoja ir Vakarai išlieka vieningi.
