Naujausios
Gausios šeimos nariai studijavo Lietuvoje
Gausioje Mohamado giminėje pirmasis Lietuvą atrado jo dėdė, baigęs čia farmakologiją, vedęs lietuvę, nors dabar gyvenantis Libane. 32 metų Mohamadas – iš gausios šeimos. Turi 3 brolius ir 5 seseris. Yra septintas vaikas šeimoje, dvi seserys – jaunesnės.
Jaunojo chirurgo tėvas nesiekė aukštų mokslų, tačiau turi savo verslą ir nori, kad visi jo vaikai gautų aukštąjį išsilavinimą. Vienas Mohamado brolis Lietuvoje įgijo vaikų gydytojo profesiją, tačiau šiuo metu gyvena Londone. Lietuvoje dar vienas brolis tapo skubios medicinos pagalbos gydytoju, viena sesuo – odontologe, kita dirbo odontologijos laboratorijoje. Lietuvą aplankė ir jo tėtis.
Medikas pasakojo, kad medicinos studijos Lietuvoje buvo gerokai pigesnės, nei Libane, tačiau pastaruoju metu studijų kaina beveik susilygino.
Kai baigė mokyklą, jau žinojo, kad nori būti chirurgu. Tuo metu Kaune dar gyveno jo brolis, tad klausimo, kur vykti studijuoti, iš esmės nekilo.
Dirbti gydytoju – jausmas geras
Baigęs Lietuvos sveikatos mokslų universitetą Kaune, Mohamadas ėmė ieškoti, kur galėtų atlikti kraujagyslių chirurgo rezidentūrą. Lietuvoje ji užsieniečiui buvo labai brangi, o šeimos prašyti pinigų nebenorėjo. Vokietijoje rezidentūra nemokama. Būsimas chirurgas išvyko ten. Tačiau padirbęs keliose rezidentūros bazėse Vokietijoje, suprato, kad kraujagyslių chirurgijos greičiausiai neragaus. Jam vis siūlė kitas specializacijas ir žadėjo – gal kitais metais, gal... Tai ambicingo būsimo gydytojo netenkino.
„Aš galėjau prašyti pagalbos tik savo šeimos, kuri ir taip man padėjo visą studijų laikotarpį. Buvo sunku prašyti, nes pinigų reikėjo nemažų. Po pokalbių su šeima, tėtis pasakė: „Tu daryk, kaip tu nori, kad tau būtų gerai, o aš padėsiu“. Jei ne šeima, aš šiandien nebūčiau chirurgas“, – kalbėjo dėkingas savo šeimai medikas.
Tada sugrįžo į Lietuvą ir įstojo į kraujagyslių chirurgijos rezidentūrą, kurią praėjo Kauno klinikose. Jaunasis gydytojas sako, kad tai nebuvo taip paprasta, nes 12 metų studijoms ir rezidentūrai reikėjo didžiulės artimųjų pagalbos.
„Pirmus metus dirbu gydytoju – jausmas geras“, – šypsosi libanietis.
Iš Vokietijos grįžo į Lietuvą
Mohamadui studijuoti ir dirbti Kaune patiko. Tiesa, kai buvo tik studentas, gyveno ne taip jau puikiai. Kadangi negalvojo likti Lietuvoje rezidentūroje, neturėjo daug draugų lietuvių. Buvo susikūrusi užsieniečių bendruomenė, kuri bendravo tarpusavyje.
„Realiai apie Lietuvą nieko nežinojau. Nei apie kultūrą, nei apie šalį. Penkerius metus tik ėjau į universitetą ir bendravau su draugais. Kalbą supratau, bet kalbėjau nedaug, nes neturėjau praktikos. Kai grįžau į Kauną, per rezidentūrą Kauno klinikose buvo daug geriau. Nors ilgos darbo valandos, bet buvo smagu. Atsirado daug draugų“, – pasakoja Mohamadas, lietuviškai kalbantis su akcentu, tačiau pakankamai aiškiai, ir turintis puikų humoro jausmą.
Neįdomu sėdėti ir nedirbti
Paklaustas, kodėl savo pirmąja darboviete pasirinko Šiaulių ligoninę, libanietis paaiškino: „Aš, kaip chirurgas, noriu dirbti. Bendravau su prieš metus ten dirbti pradėjusiu Tomu Ptašinsku. Žinojau, kad Šiauliuose yra darbo. Man svarbu, kad būtų krūvis, kad yra pacientų. Man neįdomu sėdėti ir nedirbti. Man įdomu dirbti, echoskopuoti, intervencinį gydymą atlikti. Mačiau, kad čia trūksta angiochirurgų. Kodėl nepabandžius? Pradžia buvo sunki, dabar viskas gerai, nesigailiu, kad čia atvažiavau“.
Ligoninėje nuolat dirba trys angiochirurgai, dar keli – atvažiuojantys. Pacientų yra nemažai. Mohamadas pasakojo, kad rugsėjį buvo minima aortos diena. Ta proga su kolega padarė 140 nemokamų echoskopijų. Žmonės laukė gyvoje eilėje ir buvo patenkinti galimybe pasitikrinti. Ankstyva diagnostika labai svarbi. Kartais kraujagyslė plečiasi, pilve formuojasi maišas, o žmogus nieko nejaučia. Išsiplėtusi kraujagyslė gali trūkti, sukeldama sunkias pasekmes. Iš visų echoskopuotų pacientų aortos dieną, vieną išsiplėtusią kraujagyslę nustatė, apie kurią pacientas nežinojo.
Anot chirurgo, negali būti, kad išoperavo ir pamiršo pacientą. Reikia sekti jo būklę dar ilgai. Pacientai gydytojo prašo asmeninių kontaktų. Nors nelabai mėgsta jais dalintis, tačiau kartais tenka. Taip pacientui ramiau. Mohamadas sakė jaučiantis pacientų dėkingumą.
Vestų ir lietuvaitę
Mohamadas kol kas gyvena Šiaulių kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto bendrabutyje. Šeimos dar nesukūrė, nes sako neturįs tam laiko. Imtų į žmonas ir lietuvaitę, nes dėdė ir brolis turi žmonas lietuves.
„Gyvenu čia, dirbu, aplinka lietuviška. Kur mes begyventume, sunku gyventi vienam. Turiu neblogas sąlygas dirbti ligoninėje. Kol kas planuoju Šiauliuose kurtis ilgesniam laikui. Žiūrėjau ir kitur, bet pasirinkau Šiaulius“, – kalbėjo chirurgas.
Miesto dar nepažįsta, tad važinėjasi su GPS pagalba. Žino tik kelią kaip grįžti į Kauną, nes ten šeštadienį dar dirba poliklinikoje, o grįžta namo sekmadienį ryte. Mohamadas priprato prie užimto gyvenimo, dirba net po 12 valandų per parą.
Gyvendamas Kaune aplankė Birštoną, Druskininkus, Trakus, Klaipėdą, Nidą, Palangą. Jam Lietuva patinka – graži šalis.
Libaniečiui nebuvo lengva prisitaikyti prie lietuviško maisto.
„Pas jus daug maisto su kiauliena, kurios aš nevalgau. Nebandžiau niekada ir nenoriu bandyti. O šiaip pripratau. Kadangi vienas gyvenu, teko išmokti gaminti. Man skanūs cepelinai, blynai, žemaičių blynai“, – apie savo adaptaciją kalbėjo jaunas gydytojas.
Pasiilgsta savo šalies ir artimųjų
Nors Lietuvoje Mohamadas jaučiasi gerai, tačiau savo gimtosios šalies pasiilgsta. Ir ne tik šalies, pirmiausiai – šeimos. Kadangi šeima didelė, sunku visiems vienu metu susirinkti. Vienas turi atvažiuoti iš Anglijos, kitas – iš Dubajaus, jis – iš Lietuvos. Kai dar mokėsi universitete, grįždavo namo kasmet. Per pandemiją į Libaną negalėjo nuvykti trejus metus, paskutinį kartą ten buvo prieš metus.
„Grįžti namo ir nepažįsti artimųjų. Po trijų metų kai atvažiavau, žiūriu, kad kai kurių vaikų nepažįstu. Mačiau tik per telefono ekraną“, – juokiasi libanietis.
Norėtų, kad ligoninėje plėstųsi kraujagyslių chirurgija
Klausiame Mohamado, kas sunkiausia pradėjus darbą Šiaulių ligoninėje?
„Pati pradžia, visi į tave žiūri. Tu – ne lietuvis, žiūri, ar tu supranti, ką darai, ar moki lietuvių kalbą, ar susikalbės su tavimi. Galiu gyventi čia daug metų, bet vis tiek liksiu užsieniečiu“, – sako angiochirurgas.
Jis pastebi, kad kraujagyslių chirurgija – rimta ir svarbi specialybė, bet dar daug kas jos nepažįsta. Kartais kyla keblumų su operacinės personalu.
„Faktas, kad norim, jog mūsų komanda būtų didesnė. Neturime atskiro skyriaus. Reikia daugiau jaunų kraujagyslių chirurgų pakviesti, kad komanda būtų, galėtume daugiau operuoti“, – turi norų Mohamadas.
