
Naujausios
Ilgai brendęs sprendimas
Interviu su Algimantu Sėjūnu pradedame nuo aktualijos, apie kurią negalime nepaklausti. Jis – ilgametis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys, prieš kelias savaites paliko partiją.
– Jūs esate aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis, aštriai keliate aplinkosaugos problemas, tačiau apsisprendėte palikti Tėvynės sąjungą, kurioje buvote nuo pat jos įsteigimo. Kodėl?
– Mano veiklos pradžia – Žaliųjų judėjimas. Šią veiklą tęsiu ir dabar, nes esu pasibaisėjęs, kad didžiuliai Europos Sąjungos milijonai, skirti gyvenamajai aplinkai gerinti, yra naudojami masiniam medžių naikinimui ir betoninių trinkelių klojimui. Manau, kad klimato kaita sumažėtų ne kertant medžius, o juos papildomai sodinant.
Iš tiesų, buvau Tėvynės sąjungos vienas iš steigėjų ir ilgametis jos narys. Dabar iš jos pasitraukiau. Tai nebuvo lengvas sprendimas. Jo istorija ilga.
1992 metais Seimo rinkimus triuškinamai laimėjo LDDP, buvusi komunistų partija. Ji nekėlė pasitikėjimo, buvo nerimo ir abejonių – kad tik nepasuktų atgal į sovietiją.
1993 metais grįžau į Šiaulius organizuoti naujos Sąjūdžio pagrindu kuriamos partijos, buvau išrinktas miesto Sąjūdžio skyriaus pirmininku. Leidome laikraštį "Aušros alėja" – mūsų žodis ir idėjos pasiekdavo skaitytojų protus. Organizavome įvairius renginius, akcijas, konferencijas, minėjimus. Tapome nauja, pastebima jėga mieste.
Subūrėme stiprų skyrių ir kartu su bendražygiais tapome 1995 metų gegužės 1 dieną naujai įsteigtos partijos – Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatoriai) steigėjais.
1995 m. laukė pirmasis mūsų skyriaus išbandymas – savivaldos rinkimai. Sulaukėme įspūdingo palaikymo – net 45 procentai miestiečių balsavo už mus. Tai buvo geriausias rezultatas visoje šalyje. Kartu su krikščionimis demokratais ir politiniais kaliniais ir tremtiniais suformavome miesto valdančiąją daugumą. Sėkmė lydėjo ir kituose 1997 metų savivaldos rinkimuose.
1996 metais buvau išrinktas į Seimą. Dirbau Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Ruošėme įstatyminę bazę, suderintą su NATO reikalavimais. Mums pavyko – 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo NATO nare. Apsidžiaugiau, kai mūsų Zokniuose tą pačią dieną nusileido NATO lėktuvai.
Man teko įveikti nemažai kliūčių, kad buvęs didžiausias Europoje Zoknių sovietinis karinis aerodromas taptų mus ginančia NATO baze. Praėjus mėnesiui Lietuva tapo ir Europos Sąjungos nare. Pagaliau išsipildė amžina svajonė – Lietuva tapo saugia ir pripažinta Europos civilizacijos dalimi.
Atėjo metas kurti naująją Lietuvos istoriją. Lietuvai buvo suteikta visokeriopa pagalba, taip pat ir finansinė. ES skyrė: 2004–2006 m. – 895 mln. eurų, o 2007–20013 m. – jau 6,8 mlrd. eurų, 2014–2020 m. – 6,7 mlrd. eurų. Tai yra kasmet beveik po milijardą.
Turėdami tokią didžiulę paramą galėjome iš esmės kurti Naująją Lietuvą.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje išdėstytos nuostatos – "Socialinių problemų racionalus išsprendimas ir krašto ūkinis atstatymas yra susijęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma, kuri yra vykdoma pačioje nepriklausomo gyvenimo pradžioje."
Deja, pasukome ne tuo keliu. 2008–2012 m. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, pasiskelbusi Baltijos valstybių lydere, pradėjo dujų ir "atominį" karą prieš Rusiją. O juk Lietuva buvo palyginti saugi, nes į Kaliningradą per mūsų teritoriją vamzdžiais tekėjo rusiškos dujos, o laidais – elektra. Mes priklausėme nuo jų, o jie – nuo mūsų.
Bet įsigijome gigantišką, brangų dujų terminalą, galintį aprūpinti visas tris Baltijos valstybes. Dujos iš terminalo yra brangios – Estija ir Latvija beveik jų neperka. Terminalas netapo regioninis.
Statėme Visagino atominę elektrinę. Užtektų visoms trims valstybėms. Deja, nei Latvija, nei Estija prie projekto neprisijungė. Visaginas netapo regioniniu projektu. Nuostoliai milžiniški! O svarbiausia – nepasiruošėme elektros ūkio įsijungimui į Europą!
Tuo tarpu Rusija Kaliningrado energetikos ūkį pertvarkė taip, kad jis tapo energetiškai savarankišku. O ir Baltarusija su Kinijos pagalba ir dalyvaujant vienai Lietuvos įmonei pertvarkė elektros tinklus ir jau gali pradėti eksploatuoti Astravą. Gerokai per vėlu mums įtakoti šiuos procesus. Momentas – praleistas.
"Snoro" bankrotas, Saimonui Frinkliui išmokėti milijonai, brangios paskolos nuvarė mūsų valstybę beveik į patį Europos valstybių galą. Atlyginimai ir pensijos nekilo – didėjo atskirtis. Regionai merdėjo, nes buvo panaikintos apskritys. Prasidėjo masinė emigracija svetur.
Šių procesų vadovas buvo konservatoriška–liberali vyriausybė.
Matydamas ryškų konservatorių suliberalėjimą supratau, kad man svetimos jų pažiūros, todėl nusprendžiau trauktis iš šios partijos. Tą ir padariau!
– Prieš tris dešimtmečius partijos kūrėsi kaip demokratinės sistemos garantas. Kaip atsitiko, kad partijomis dabar menkai pasitikima?
– Lietuvoje įsigalėjo daugpartinė sistema. Per rinkimus partijos žada rojų žemėje, bet išrinkus, tie pažadai pamirštami. Rinkėjai ir vėl laukia naujų gelbėtojų. Ir taip be galo – TS(LKD) – LSDP – LS – NS – TT – DP – LVŽS...
Be to, dauguma partijų yra valdomos apie vadą susispietusių draugų būrelio. Rinkimų sąraše jie būna pirmieji. Ir taip tie veidai vis sukasi ir sukasi Seime. Reikėtų įvesti Seimo nario kadenciją, o rinkėjus išmokyti reitinguoti kandidatus.
Su Sąjūdžiu – už Lietuvą
– Koks buvo Jūsų kelias į Sąjūdį ir į istorinę 1990-ųjų kovo 11-ąją? Kaip ją atsimenate?
– Ilgas tas kelias į Kovo 11-ąją. Kiekvienam savas. Aš aukštaitis nuo Ukmergės. Užaugau Vidiškių miestelyje – 5 kilometrai iki Ukmergės. Per miestelį driekėsi kelias Zarasai–Kaunas. Pokaryje Ukmergėje įsikūrė okupantų armijos dalinys, už 2 kilometrų Radiškių kaime – kitas dalinys. Pačiam miestelyje apsigyveno sovietinės armijos majoras. Čia buvo įsikūrusi ir stribų būstinė. Iš visų pusių okupantai.
Kai kurie tų metų įvykiai giliai įstrigo į pasąmonę. Išliko klaikūs vaizdai – ant kalnelio, prie bažnyčios akmeninės tvoros, gulintys išniekinti partizanų kūnai. Girdėjau – mūsų miestelio stribas jaunuolis, neišlaikęs žudynių, pasikorė. Mačiau pilnus sunkvežimius žmonių vežamų į tremtį. Mačiau suvarymus į kolūkius – atėmė žemę, arklius, padargus. Paliko basus ir plikus.
Iš kolūkio laikų užsilikęs vaizdas – vežu rogutėmis pusę maišo rugių ir 30 rublių – tai visas abiejų tėvų metų uždarbis. Išgyvenome iš mums priskirto sklypelio žemės. Prisimenu ir miškelyje paslapčia su draugu traukiamą dainą:
"Aš nekenčiu vėliavos raudonos,
Penkiakampės žvaigždės kruvinos,
Aš tik myliu Lietuvą Tėvynę
Ir trispalvę lietuvių tautos".
Menu ypatingas lietuvių kalbos pamokas – Donelaitis, Poška, Valančius, ypač Maironis... Vėliau – studijos istoriniame Vilniaus universitete. Iš ten aš atėjau... Su Sąjūdžiu už Lietuvą! Mitingai, vėliavos, šventės – visa tai tiesiog sprogo kovo 11-ąją.
Tai buvo pasididžiavimo savąja tauta diena. Išsipildė – pagaliau laisvi. Laisvė, demokratija – akimirka nenusakomo džiaugsmo, laimės.
O toliau sunkus, atsakingas darbas – statyti savo valstybės namus. Nebuvo taip lengva kaip kam atrodo. Ištvėrėm blokadą, didžiulę krizę po jos, bandymus sausio 8 dieną nuversti teisėtai išrinktą valdžią, sausio 13-osios kruvinąją naktį, rugpjūčio pučą ir pagaliau sulaukėme pasaulio valstybių pripažinimo.
Buvome skirtingi, nuomonės išsiskyrė ir, atlikę paskutinę pareigą, priėmę Lietuvos Respublikos Konstituciją, 1992 metais patys užbaigėme darbą Aukščiausioje Taryboje ir paskelbėme naujus rinkimus.
– Ar viltys, sudėtos į Nepriklausomybės atkūrimą, pildosi?
– Svarbiausios viltys – laisvė, nepriklausomybė, demokratija išsipildė. Tačiau slegia didžiulė atskirtis, valdžios nepagarba žmogui ir įsigalėjantis baudžiavinis santykis.
Linkiu Lietuvos valdžiai atmerkti akis, išgirsti ir išklausyti žmones. O žmonėms nebijoti, nepasiduoti, reikalauti ir neprarasti vilties.
