Apsisprendimas buvo svarbiau už parašą

Lai­mos AGA­NAUS­KIE­NĖS nuo­tr.
Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tas, Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras Kęs­tu­tis Rim­kus: "Jau iš anks­to ži­no­jau, kad bal­suo­siu už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Dve­jo­nių čia ne­bu­vo".
Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne ūki­nin­kau­jan­tis Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tas Kęs­tu­tis RIM­KUS tarp jam bran­gių daik­tų te­be­sau­go var­di­nio bal­sa­vi­mo kor­te­lę su 1990 me­tais ko­vo 11-ąją jo ran­ka pa­ra­šy­tu "už" ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos at­kū­ri­mą.
Ta­čiau ant Ko­vo 11-osios ak­to ko­pi­jos "Dėl Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės at­sta­ty­mo" rad­vi­liš­kie­čio pa­ra­šo nė­ra. Ko­dėl? "Šiau­lių kraš­tui" at­sa­ko pa­ts sig­na­ta­ras.

Į po­li­ti­ką pa­te­ko kaip ga­my­bi­nin­kas

– Jū­sų vi­sas gy­ve­ni­mas su­si­jęs su že­mės ūkiu, pra­de­dant stu­di­jo­mis Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je ir bai­giant dar­bu ke­liuo­se ša­lies ūkiuo­se. Tad kaip pra­dė­jo­te po­li­ti­ko ke­lią?

– Ma­ne rad­vi­liš­kie­čiai ži­no­jo kaip ga­my­bi­nin­ką, ne kaip po­li­ti­ką. Prieš di­džiuo­sius ša­lies įvy­kius va­do­va­vau Po­ciū­nė­lių ko­lū­kiui ir ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad pa­vy­ko per ke­le­rius me­tus pri­kel­ti šį at­si­li­ku­sį ūkį iki pir­mau­jan­čių­jų lyg­mens.

Au­go dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mai, mes net pra­dė­jo­me ge­rai dir­ban­tiems pen­si­ji­nio am­žiaus sa­vo žmo­nėms mo­kė­ti pa­pil­do­mas pen­si­jas. Vi­siems sa­kiau, kad man mies­tas ne­rū­pi – do­miuo­si tik kai­mo rei­ka­lais. Ir ra­jo­no žem­dir­biai ma­ni­mi pa­ti­kė­jo – kan­di­da­tu į Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą ma­ne pa­siū­lė bū­tent jie.

– Įvei­kęs ki­tus kan­di­da­tus pir­ma­ja­me rin­ki­mų tu­re, ant­ra­ja­me dėl vie­tos Sei­me ko­vė­tės su ra­jo­no Są­jū­džio ly­de­riu An­ta­nu Stan­či­ku.

– Taip, ir pa­ts ste­biuo­si, jog pa­vy­ko jį ge­ro­kai ap­lenk­ti. Bu­vau tuo­me­ti­nės Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos na­rys, ta­čiau ma­ne kan­di­da­tu kė­lė ne par­ti­ja, o žem­dir­biai.

Aš pa­ts ak­ty­vio­je Są­jū­džio veik­lo­je ne­da­ly­va­vau. Tie­sa, vi­sa­da bu­vau bun­dan­čios Lie­tu­vos įvy­kių sū­ku­ry­je – va­žia­vau į mi­tin­gus Bai­so­ga­lo­je, Še­du­vo­je, Vin­gio par­ke. Man tai bu­vo įdo­mu – jau­tė­me, kad bręs­ta kaž­kas nau­jo, nors ir ne­bu­vo aiš­ku, kur vis­kas pa­si­suks.

Oku­pa­ci­ją, prie­spau­dą jau­tėm vi­sa­da. Ma­no ma­mos bro­liai bu­vo iš­vež­ti į Si­bi­rą. Ma­mos bro­lis, se­suo nu­šau­ti – iki šiol neaiš­ku, kur jie. Ne­si­gy­riau tuo, to­dėl nie­kas ne­ži­no­jo. Gal kad ma­mos pa­var­dė ki­ta – ne­su­sie­jo nie­kas.

Bet per rin­ki­mų kam­pa­ni­ją pir­mą kar­tą su­pra­tau, ko­kios ga­li bū­ti juo­do­sios rin­ki­mų tech­no­lo­gi­jos, kai vaikš­to­ma po kie­mus, klau­si­nė­ja­ma, ar ne­su pa­da­ręs ko­kių nuo­dė­mių. Ta­čiau tai ne­pa­dė­jo. Rin­ki­mus tuo­me­ti­nė­je Še­du­vos apy­gar­do­je lai­mė­jau aš, Rad­vi­liš­kio rin­ki­mų apy­gar­do­je – vil­nie­tis Ar­vy­das Leš­čins­kas.

– Ir štai atė­jo to­ji lem­tin­ga Ko­vo 11-oji. Ką jau­tė­te tą die­ną? Ar ne­bu­vo ne­ri­mo, ne­ži­no­my­bės, bai­mės dėl to­li­mes­nių įvy­kių?

– Ne­ži­no­ji­mo ne­bu­vo, nes jau prieš tai ži­no­jo­me, kad bus spren­džia­mas Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo klau­si­mas. Kad ga­lė­čiau bal­suo­ti ki­taip, net min­čių to­kių ne­bu­vo. Ne­ri­mo, aiš­ku, bu­vo, ta­čiau dve­jo­ti ir svars­ty­ti, kas ir kaip bus po to, ne­bu­vo ka­da, nes įvy­kiai vi­jo įvy­kius.

– Kaip ir dau­gu­ma de­pu­ta­tų, bal­sa­vo­te už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­sta­ty­mą. Tad ko­dėl gi ant ak­to "Dėl Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės at­sta­ty­mo" nė­ra jū­sų pa­ra­šo?

– Ju­ri­di­nę ga­lią tu­rė­jo ak­tas, ku­rį pa­gal pa­rei­gas pa­si­ra­šė Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Lands­ber­gis ir sek­re­to­rius Liud­vi­kas Sa­bu­tis. Bet per tą pa­tį po­sė­dį Vir­gi­li­jus Če­pai­tis pa­siū­lė vi­siems pa­si­ra­šy­ti ak­to ko­pi­ją.

No­rė­jau ją pa­si­ra­šy­ti ir aš, ta­čiau prie to vie­no la­po bu­vo grūs­ty­nės, o aš tu­rė­jau iš­va­žiuo­ti na­mo į Po­ciū­nė­lius, tad sa­vo ei­lės tą­dien ne­be­su­lau­kiau. O kai at­va­žia­vau ki­tą die­ną, man bu­vo pa­sa­ky­ta, kad per vė­lu, at­seit, ko­pi­jos nuo­trau­kos jau iš­siųs­tos į už­sie­nį. Ta­čiau ži­nau, kad bu­vo pa­si­ra­šiu­sių ir ki­tą die­ną.

Bet ne­gi dėl to mu­šies? Jei bū­čiau ėjęs pas Lands­ber­gį, gal ir bū­tų lei­dę pa­si­ra­šyt, bet ne­bė­jau. Man bu­vo svar­bu, kad sa­vo ap­si­spren­di­mą jau iš­reiš­kiau var­di­niu bal­sa­vi­mu bei gar­siai pa­sa­kęs, kad esu "už".

– Ir ta­da jau ki­bo­te į dar­bus?

– Ne­bu­vo vis­kas taip leng­va. Laik­me­tis bu­vo su­dė­tin­gas, bet įdo­mus. Ta­čiau iki šiol tu­riu ir nuo­skau­dų, nes mes – ne są­jū­die­čiai, tuoj po bal­sa­vi­mo Sei­me pa­si­ju­to­me ne­be­rei­ka­lin­gi. Nie­kas mū­sų nuo­mo­nės ne­klau­sė, bu­vo­me ig­no­ruo­ja­mi. Ir taip – pa­čiais įvai­riau­siais klau­si­mais. Gal, jei bū­tu­me dir­bę vi­si ran­ka ran­kon, ir ša­lies eko­no­mi­ka bū­tų at­si­ga­vu­si bei su­stip­rė­ju­si grei­čiau.

Bal­sa­vi­mo me­tu vi­sa­da jau­tė­si įtam­pa. Bet po po­sė­džio prie­šais ne­bu­vo­me – ir bend­ra­vo­me, ir dis­ku­ta­vo­me.

– Dau­ge­lis pri­si­me­na jū­sų "to­pi­nę" fra­zę per po­sė­džius: "O ką jūs pa­da­rė­te dėl že­mės ūkio?". Ar pa­kar­to­tu­mėt ją ir da­bar?

– Ta­da klaus­da­vau ne tik to. Pa­me­nu, švie­ti­mo mi­nist­ro klau­siau, ar te­ko bū­ti bent vie­no­je ra­jo­no mo­kyk­lo­je? Man vi­sa­da rū­pė­jo re­gio­ni­nė po­li­ti­ka, žem­dir­bių pro­ble­mos, nes mies­tie­čiams tai neak­tua­lu.

Pa­na­šiai yra ir da­bar – kiek iš da­bar­ti­nių po­li­ti­kų yra tik­ri žem­dir­biai? To­dėl ir da­bar, bent jau man, re­gio­ni­niai, ūkiš­ki klau­si­mai te­be­bū­tų ak­tua­lūs.

Žem­dir­bys ma­lo­nių ne­su­lau­kia

– Ar tik dėl at­skir­ties Sei­me jau­tė­te nuo­skau­dų?

– Ne tik. Man bu­vo ne­priim­ti­na ir vi­sa ko grio­vi­mo bul­do­ze­ri­niu prin­ci­pu po­li­ti­ka. Jei tą­kart bū­tų bu­vę lai­ko­ma­si nuo­sai­kes­nės po­li­ti­kos, gal ne­tu­rė­tu­me tiek su­griau­tų ir iš­dras­ky­tų, iš­ne­šio­tų po ply­tą ūkių, fer­mų, įmo­nių.

Ar­gi vi­si ko­lū­kių pir­mi­nin­kai bu­vo blo­gie­čiai, kad juos rei­kė­jo pa­keis­ti lai­ki­nai­siais va­do­vais? Iš­tam­py­ti tur­tą kas kur ne­bu­vo sun­ku, bet kai rei­kė­jo iš jo vėl su­lip­dy­ti vi­su­mą, ne­be­li­ko iš ko.

– Taip, fer­mų griu­vė­sių ra­si kiek­vie­na­me kai­me, bet yra ir stip­rių ūki­nin­kų, že­mės ūkio bend­ro­vių?

– Tie ūkiai, ku­rie su­ge­bė­jo iš­si­lai­ky­ti, li­ko stip­rūs. Bet ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas ta­po kil­no­ja­mu ir tuo daug kas pa­si­nau­do­jo. Per sui­ru­tę at­si­ra­do ap­suk­ruo­lių, ku­rie su­pir­ko pa­jus, ak­ci­jas ir ta­po vie­nais rim­čiau­sių vers­li­nin­kų. Ats­ta­ty­ti su­griau­tai eko­no­mi­kai vien šne­kų ir ge­rų no­rų ne­pa­kan­ka.

Pa­si­bai­gus ka­den­ci­jai, ma­ne pa­kvie­tė va­do­vau­ti jau iš­tam­py­tai Pa­ša­kių že­mės ūkio bend­ro­vei – vie­nai iš pen­kių nau­jų da­ri­nių, su­si­da­riu­sių su­ski­lus Po­ciū­nė­lių ko­lū­kiui.

Vė­liau nu­ta­riau im­ti pa­sko­lą ir pra­dė­ti ūki­nin­kau­ti sa­va­ran­kiš­kai. Da­bar ūki­nin­kau­ja­me kar­tu su sū­nu­mi, nors, ga­li­ma sa­ky­ti, jog šiuo me­tu ūki­nin­kau­ja jis. Aš tik pa­de­du – jau už­si­tar­na­vau tei­sę pail­sė­ti, pa­bū­ti su anū­kais.

– Esa­te stam­bes­nių­jų ūki­nin­kų gre­to­se. Ar įsi­tvir­tin­ti pa­dė­jo Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­ma?

– Mū­sų ūkis ja ne­daug te­pa­si­nau­do­jo, ne­bent per­kant tech­ni­ką. Mes sten­gė­mės su­ktis pa­tys: ėmėm pa­sko­las, tau­pėm, skai­čia­vom.

Ta­čiau dau­ge­liui ES pa­dė­jo ir lė­šo­mis, ir įsta­ty­mais, ir pa­ta­ri­mais. Pa­ga­liau juk at­si­da­rė ir sie­nos – žmo­nės pa­tir­ties ga­lė­jo pa­si­sem­ti ki­tur.

Vis­gi ma­nau, jog Lie­tu­vo­je ES pa­ra­ma skirs­to­ma ne­tei­sin­gai – vi­są grie­ti­nė­lę nu­grai­bo oli­gar­chai, o ki­tiems be­lie­ka li­ku­čiai.

Jau ne vie­ne­rius me­tus mė­gi­nu gau­ti iš val­džios ins­ti­tu­ci­jų duo­me­nis, kas ir kiek pa­si­nau­do­jo ES struk­tū­ri­niais fon­dais per vi­sus Lie­tu­vos na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je me­tus, ta­čiau nie­kaip ne­pa­vyks­ta. Ko­dėl ne­no­ri­ma skaid­ru­mo? Ar ne dėl to, kad ga­li iš­lįs­ti kai kie­no au­sys?

Iš­mo­kos žem­dir­biams – tik­ro­ji da­bar­ti­nė pa­ra­ma, nes ki­ta, pro­jek­ti­nė, jau be­maž iš­da­lin­ta. Ta­čiau ar dėl per di­de­lio sku­bė­ji­mo, ar dėl silp­nų de­ry­bi­nių įgū­džių mū­sų de­ry­bi­nin­kams ne­pa­vy­ko iš­si­de­rė­ti to­kių ar bent pa­na­šių są­ly­gų, ko­kias tu­ri se­nų­jų ES ša­lių žem­dir­biai. Ir tai te­be­si­vel­ka iki šiol.

O dar pri­si­de­da ir sa­vos val­džios spau­di­mas žem­dir­biams...

– Ar tai reikš­tų, kad ir jū­sų ūkio lau­kuo­se bu­vo sta­to­mi ža­lie­ji kry­žiai ir trak­to­riai va­žia­vo į žem­dir­bių pro­tes­to ak­ci­ją?

– Ži­no­ma. Ma­no sū­nus Ai­va­ras – la­bai ak­ty­vus šio pro­ce­so ra­jo­ne da­ly­vis. Ma­nau, jog žem­dir­biai tu­rė­tų bū­ti dar ak­ty­ves­ni. Val­džiai kai­mie­čiai rei­ka­lin­gi tol, kol vyks­ta rin­ki­mai, o jau po jų pra­de­da­ma lip­ti ant žem­dir­bių gal­vų, nes val­džios vy­rams tai pa­to­gu.

Čia ir pa­si­tvir­ti­na po­sa­kis, jog žem­dir­bys iš val­džios ir gam­tos ma­lo­nių nie­ka­da ne­su­lauks. Pa­sa­ky­kit, ar ka­da bu­vo žem­dir­biui kas nors pa­ge­rin­ta įsta­ty­mais – aš to neat­si­me­nu.

Ir te­gul ne­sa­ko, kad žem­dir­biai va­ži­nė­ja dži­pais. Mū­sų dži­pai – li­zin­gi­niai, tech­ni­ka – pirk­ta už pa­sko­las, nes ūkiai ga­li gau­ti pa­sko­las. Tai – vie­nin­te­lis ūki­nin­ko pliu­sas.

Gam­ta ir­gi pra­dė­jo mus skriaus­ti. Dve­ji me­tai bu­vo la­bai šla­pi, ki­ti dve­ji – la­bai sau­si. At­ro­do ne­blo­gai: pa­va­sa­rį trą­šas gau­nam sko­lon, bet ru­de­nį rei­kia už jas at­si­skai­ty­ti. Jei me­tai blo­gi, ir ūkio dėl to ga­li ne­tek­ti. Ir man as­me­niš­kai sko­lų yra bu­vę tiek, kad žmo­na ėjo iš pro­to, kad jau atims na­mus.

Ir ap­skri­tai: ar­gi nor­ma­lu, kad bu­te­lis mi­ne­ra­li­nio du­kart bran­ges­nis už pie­ną? Kur są­nau­dos di­des­nės?

– O pa­tys kiek mo­ka­te sa­vo dar­buo­to­jams – ne mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą?

– Jei no­ri, kad pas ta­ve dirb­tų žmo­nės, tu­ri jiems mo­kė­ti dau­giau nei kai­my­nas. To­dėl pas mus gal 10 me­tų jau nie­kas mi­ni­ma­lios al­gos ne­gau­na, ne­bent ke­lias va­lan­das dir­ban­ti va­ly­to­ja. Ir bend­rau­ti su žmo­nė­mis rei­kia jau ki­taip.

Aš pa­ts gal esu to se­no­jo kir­pi­mo žmo­gus, griež­tes­nis, bet sū­nus va­do­vau­ja jau ki­taip. Ir tai yra ge­rai. To­dėl vi­sa­da sa­kau, kad ir į po­li­ti­ką tu­ri atei­ti jau­ni­mas. Jis ne tik mąs­to ki­taip, bet ki­taip ir dir­ba. Priim­ti spren­di­mus tu­ri pa­trio­tiš­ki, nau­jo mąs­ty­mo žmo­nės.

– To ir lin­kė­si­te sau ir ki­tiems Ko­vo 11-ąją?

– Tu­rim vie­ną Tė­vy­nę, to­dėl lin­kė­siu my­lė­ti ją ir vie­nas ki­tą. Ma­žiau pa­vy­do, ma­žiau pyk­čio, pa­dė­kim vie­nas ki­tam dau­giau. Gy­ven­kim tau­piau.

Juk da­bar taš­ko­me eu­ro­pi­nes lė­šas kaip tik iš­ma­nom: klo­jam hek­ta­rais be­to­no aikš­tes, o į tas aikš­tes nė­ra nei ša­li­gat­vių, nei įva­žia­vi­mų, gat­vės ap­link jas duo­bė­tos. Nai­ki­nam varg­šę že­me­lę, pjau­nam sa­vo me­džius ir vie­toj jų ve­ža­mės iš Da­ni­jos. Tie ne­pri­gy­ja – vėl ve­žam.

Šiau­liai, Rad­vi­liš­kis – vi­sur tas pa­ts. Kar­tais pa­gal­vo­ju: kai su­ma­žės eu­ro­pi­nė pa­ra­ma, gal net bus ge­riau, gal im­sim ją leis­ti pro­tin­giau?

My­lė­kim, gerb­ki­me, sau­go­ki­me ir di­džiuo­ki­mės sa­vo Tė­vy­ne, sa­vo is­to­ri­ja, kal­ba ir tra­di­ci­jo­mis. Nes­var­bu, ko­kia­me pa­sau­lio kam­pe­ly­je gy­ve­na­me – kur­ki­me bend­rus na­mus sau ir sa­vo vai­kams. Ir te­gul Lie­tu­vo­je bū­na ge­ra gy­ven­ti vi­siems.

Lai­mos AGA­NAUS­KIE­NĖS nuo­tr.
Sig­na­ta­ro Kęs­tu­čio Rim­kaus var­di­nė­je bal­sa­vi­mo kor­te­lė­je jo ran­ka pa­ra­šy­ta: 1990-ai­siais jis bal­sa­vo "už" Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mą.

Komentarai

ptksš    Pen, 2020-03-06 / 13:43
Įdomią kryptį, pasitinkant, 3 -ąsias Kovo 11-osios metines, pasirinko "Š. kraštas".
Emilija     Šeš, 2020-03-07 / 08:32
Savas ir nesavas, statutinis ir nestatutinis, pareigūnas ir valstybės tarnautojas, viena, dvi, trys, n pensijos ar kitokių išmokų sudedamųjų dalių. Visa tai sukuria painiavą, kelia nepasitenkinimą. Čia kaip daina, kuri nepatinka daugumai. O pagal „On fire“ šoka ir kūdikiai. Tai, kas yra gerai yra suprantama visiems ar tik teisingiems?
Hehe    Šeš, 2020-03-07 / 09:32
No­rė­jau ją pa­si­ra­šy­ti ir aš, ta­čiau prie to vie­no la­po bu­vo grūs­ty­nės, o aš tu­rė­jau iš­va­žiuo­ti na­mo... Va ir viskas tuo pasakyta. Tokiû mužikų ir dabar valdžioj pilna: Naisių kolūkio pirmininkas niekada nedalyvauja jokiuose valstybiniuose renginiuose, pakrūmēs milicininkas prieš vasario 16 "išvyksta atostogų"... Taip ir tu- tada manei...o jei sugrîš ryškiai ir tave išveš kaip ir tavo brolius (jei tai iš tikrųjų buvo).. aš îsivaizduoju "kokios ten buvo grūstynės" prie akto pasirašymo... Dabar čia nebekliedėk rodydamas kažkokią kortelę.. nėra tavo parašo ir tu nesi signataras.. neišreiškei savo nuomonės tada- tu esi niekas.. dabar turbūt esi mužikų šutvēs narys?? Ne kitaip
Šiaulietė    Šeš, 2020-03-07 / 16:59

In reply to by Hehe

skaitau ir baisiuosi tokiu komentaru, iš kur mūsų gražioje Lietuvoje atsiranda tokių nepraustaburnių, keikūnų, kitų niekintojų, įdomu, kokiose šeimose jie augę, kokių mokslų ragavę?
Ei    Ket, 2020-03-12 / 10:23

In reply to by Šiaulietė

Kolchozo "dama", nepatiko komentaras? AMB saika viesbucius isdovanojo, karabaso saika sali pastume atgal, Nepastebejau keiksmazodziu, nors karabaso saika ju nusipelne.
Kodėl ???    Šeš, 2020-03-14 / 13:57
Su visa pagarba signatarui K.Rimkui, vakar parašau komentarą, kurio šiandien nebėra, jis ištrintas... Kodėl ?! Be jokių įžeidinėjimų buvau parašęs, paklausias ar ponas V.Rimkus nėra aktoriaus V.Eidukaičio (jau mirusio) giminaitis, nes jis į jį labai panašus ? Priminsiu, kad V.Eidukaitis buvo garsios ir dabar esamos Reginos Varnaitės vyras... Labai įdomu, kam čia taip nepatiko mano komentaras, ką jis įžeidė... ? Skaitau kitus komentarus, jie tikrai įžeidžiantys, verti pašalinimo, bet jie niekam "neužkliūna"...

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.