Apie bjau­rų­jį vi­ru­są ir ne tik apie jį

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Skai­ty­to­jas ke­lia klau­si­mą, ko­dėl pa­cien­tams, ku­rie į li­go­ni­nę at­va­žiuo­ja su jau pa­tvir­tin­ta ko­vi­do diag­no­ze, per dve­jus me­tus ne­su­ge­bė­ta įreng­ti vi­siš­kai at­ski­ro priė­mi­mo?
„Šiaulių kraštas“ sulaukė skaitytojo (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) laiško, kuriame jis dalijasi, ką patyrė susirgęs kovidu. „Noriu pasidalyti mintimis apie bjaurųjį virusą ir ne tik apie jį“, – teigia laiško autorius Justinas A.

„Dar praeitą žiemą nesunkiai persirgau šia liga, praktiškai be simptomų todėl buvau įsitikinęs, jog mano organizmas yra pakankamai užgrūdintas ir, atsitikus panašiai bėdai, nieko blogo man nenutiks, – rašo skaitytojas. – Deja, vieną dieną, staigiai pakilus temperatūrai iki 39 laipsnių ir supratus, jog nieko nebeužuodžiu, teko gultis į lovą ir apie ligą pranešti šeimos gydytojai. Iš pradžių nieko ypatingo neįvyko, bet po kelių dienų supratau, jog situacija darosi pavojinga. Temperatūra nekrito net ir vartojant antibiotikus, jėgos vis labiau silpo.“

Pasakoja dabar suprantantis, jog klaidingai manė, kad nebūtina skiepytis po pirmojo susirgimo kovidu, nors buvo praėję nemažai laiko. Vis manė, jog dar turės pakankamai antikūnų ir jie „suveiks“.

Antrą kartą susirgus apėmęs toks silpnumas, kad kelis metrus paeiti iš kambario iki virtuvės buvo sunku. Kol vieną dieną pasunkėjus kvėpavimui, teko kviesti greitąją pagalbą ir vykti į ligoninę.

„Iš pirmo žvilgsnio viskas vyko gana profesionaliai, – dalijasi skaitytojas. – Galų gale, kai tavo mintys sukasi apie tai, jog viruso vienas pats gali ir neįveikti, pasiryžti viskam, kad tik pasveiktum. Todėl, atvykęs į Šiaulių ligoninės priimamąjį, net nekreipiau dėmesio į moteriškės iš Pakruojo maldavimus vežti ją namo, mat ji nesirgo kovidu ir jai baisu buvo būti kartu su sergančiaisiais vienoje patalpoje. Džiaugiausi pats, gavęs vieną iš kelių priimamojo „kajučių“, kurioje, maniau, man bus suteiktos visos reikiamos paslaugos.

Po 5 valandų ilgo laukimo, kol bus rentgeno tyrimo rezultatai, išgirdau savo pavardę ir žodį „namo“, mat plaučių uždegimo nėra. Ir tik tada suvokiau skaudžią realybę.

Kad gyvename didmiestyje, kurio ligoninės kovido priimamasis primena mažo kaimo ambulatoriją, kurioje telpa tik trys taburetės, ir, būdamas neužsikrėtęs kovidu (niekaip nesuprantu, kodėl čia suveža visus?) iš čia garantuotai išeisi „pasigavęs“ tą bjaurųjį virusą, nes jokio vėdinimo čia nėra ir negali būti (nėra net langų). Kad tau neskubės pasiūlyti vaistų ar lašinės, nors nuo šalčio ir temperatūros kalensi dantimis, kol pats to nepaprašysi.

Kažkaip kraupiai nuskambėjo ir keletą kartų per raciją išgirstas „nėra vietų“, kai į priimamąjį atvežė neskiepytą, dūstančią moterį.

Kai paaiškėjo, kad mane iš karto išleidžia į namus, klausiau tai, kaip man, kovidiniam ligoniui, parvažiuoti? Sako, parvešime, bet važiavome greitąja kartu su kitu namo išleistu pacientu, kuris į mane žiūrėjo pasibaisėjusiomis akimis, nes jo tyrimas dėl kovido buvo neigiamas.

Iš savo draugų, kurie tą žmogų pažinojo ir iš jo buvo girdėję mūsų kelionės istoriją, sužinojau, kad jis po kelių dienų susirgo kovidu. Ir ne tik jis, bet ir jo žmona, uošvė. Gali būti, kad aš tą bendrakeleivį ir užkrėčiau. Gal galėjau užkrėsti ir tą pakruojietę, kuri bijojo šalia būti?“

„Manau, jog medikų personalas dėl tokių situacijų mažai kuo dėtas, dirba pagal savo išgales gerai, – teigia laiško autorius. – Kalti už pandemijos valdymą atsakingi valdininkai, kurie per dvejus metus nieko nepadarė, jog būtų sukurtos padorios, atskiros priėmimo sąlygos kovidiniams ligoniams Šiauliuose.“

Skaitytojas dalijasi, jog ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai susirgimas kovidu yra sunkus: „Jėgos silpsta, jėgų nebuvimas ypač sekina, jausmas toks, kad ką bedarytum, kiek skysčių ar vaistų gertumei, situacija nesikeičia ir kyla panika, lauki, kada tas virusas tave suvalgys.“

Kur galėjo užsikrėsti, tiksliai nežino, tik spėlioja gal kokiame renginyje? Sužinojo, jog yra užsikrėtęs po atlikto privalomo testo darbovietėje.

Stebisi, kaip mokiniams nėra privalomo testavimo, nes ir užsikrėtę kovidu vaikšto į mokyklas, kitus mokinius ir mokytojus užkrečia. Savo aplinkoje žino ir mirusių nuo kovido mokytojų.

Dvi savaites pats sirgo ir niekam nelinki to išgyventi.

„Saugokite save! Skiepykitės! Kad netektų į ligonines patekti, – linki ir ragina skaitytojas.

Li­go­ni­nės prii­ma­mo­jo ve­dė­ja: tik karš­čiuo­jan­tys at­skir­ti nuo ki­tų pa­cien­tų

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Sku­bio­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sky­riaus ve­dė­ja Dai­va Jau­ta­kie­nė „Šiau­lių kraš­tui“ at­sa­kė, kaip yra prii­ma­mi pa­cien­tai, įta­ria­mi ar ser­gan­tys ko­vi­du:

„Prii­ma­ma­sis yra pa­da­lin­tas į dvi zo­nas – karš­čiuo­jan­tiems ir ne­karš­čiuo­jan­tiems pa­cien­tams. Vi­si karš­čiuo­jan­tys yra vie­no­je sa­lė­je, izo­lia­ci­nia­me bok­se. Ar pa­cien­tas ko­vi­di­nis ar ne ko­vi­di­nis, nie­kas ne­pa­sa­kys į akis pa­si­žiū­rė­jęs. Ty­ri­mas da­ro­mas ir tai už­trun­ka. Taip, vi­si karš­čiuo­jan­tys yra kar­tu izo­liuo­ja­mi. Lai­ko­ma­si griež­tų ap­sau­gos prie­mo­nių.

Tie­siog ne­tu­ri­me fi­ziš­kai ga­li­my­bių įreng­ti dar ir tre­čią zo­ną, skir­tą vien tiems, ku­rie at­va­žiuo­ja su jau nu­sta­ty­tu ko­vi­du. Kai bu­vo sta­to­mas priė­mi­mas, nie­kas ne­gal­vo­jo, kad at­si­ras to­kia bė­da. Ne mū­sų jė­goms  da­bar iš­spręs­ti pa­tal­pų plėt­ros klau­si­mą.“