Šiaulių Baltieji rūmai pasakos miesto istoriją

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
"Auš­ros" mu­zie­jaus di­rek­to­riaus Rai­mun­do Bal­zos sva­jo­nė – lan­ky­to­jus į Venc­laus­kių na­mus pa­kvies­ti ki­tų me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį.
Venc­laus­kių na­mas Šiau­liuo­se at­gau­na au­ten­tiš­ką spal­vą – fa­sa­das da­žo­mas pilkš­vai bal­ta spal­va. Pa­sak Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus di­rek­to­riaus Rai­mun­do Bal­zos, tar­pu­ka­riu šiau­lie­čiai šį pa­sta­tą va­din­da­vo Bal­tai­siais rū­mais. At­kur­tas in­ter­je­ras, at­virkš­čiai, lan­ky­to­jus trauks gau­sia or­na­men­ti­ka, sod­rio­mis spal­vo­mis. Mies­to is­to­ri­jos eks­po­zi­ci­ja, pa­sa­ko­ja­ma per Venc­laus­kių šei­mos gy­ve­ni­mą, bus pri­sta­ty­ta ki­tais me­tais.

In­ten­sy­vūs dar­bai

Po res­tau­ruo­ja­mus Venc­laus­kių na­mus pa­ly­di "Auš­ros" mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za.

"At­kur­si­me au­ten­tiš­ką pa­sta­to spal­vą – pilkš­vai bal­tą. Bus dar ke­le­tas at­spal­vių, kad bū­tų pa­ryš­kin­ti ar­chi­tek­tū­ri­niai ele­men­tai. Ap­link lan­gus bus tru­pu­tį tam­ses­nė spal­va ir co­ko­lis bus tam­ses­nis. Na­mo spal­vą ra­do­me pa­gal ty­ri­mus, to­kią ją ir at­kū­ri­nė­ja­me. Šiau­lie­čiai šį pa­sta­tą va­din­da­vo Bal­tai­siais rū­mais", – sa­ko R. Bal­za.

In­ten­sy­vus dar­bas vyks­ta ir vi­du­je, ir lau­ke. Vi­są skly­pą įrė­mi­no tvo­ra. Bu­vu­si ga­li­nė me­ta­li­nė tvo­ra at­sta­ty­ta to­kiu pat mo­ty­vu, kaip ir pa­sta­to prie­ky­je, prie Vy­tau­to gat­vės.

So­de­ly­je for­muo­ja­mi ta­kai, bus įreng­ta žai­di­mo aikš­te­lė vai­kams, sū­py­nės, žai­di­mo šach­ma­tais sta­liu­kas, skulp­tū­ri­nės kom­po­zi­ci­jos. So­de iš­sau­go­tos ke­tu­rios se­no­sios Venc­laus­kių obe­lys.

Pas­ta­tas pri­tai­ko­mas neį­ga­lie­siems, įren­gia­mas pan­du­sas, lif­tas, sa­ni­ta­ri­niai maz­gai, vyk­do­mi aukš­ti prieš­gais­ri­nės sis­te­mos rei­ka­la­vi­mai.

Vi­du­je dir­ba ir sta­ty­bi­nin­kai, ir res­tau­ra­to­riai.

"Dar­bų me­tu paaiš­kė­jo, kad sie­ni­nės ta­py­bos or­na­men­tų yra ir man­sar­do­je, ir rū­sy­je, ko mes vi­sai ne­si­ti­kė­jo­me. Ieš­ko­me pa­pil­do­mo fi­nan­sa­vi­mo, nes pa­gal pir­mi­nę pro­gra­mą tai ne­bu­vo nu­ma­ty­ta", – sa­ko R. Bal­za.

Rū­sy­je ap­tik­ta ir pieš­tu­ku ant sie­nų ka­lig­ra­fiš­kai už­ra­šy­tų ru­siš­kų ei­lė­raš­čių, sun­kiai įskai­to­mų įra­šų. Po­ka­riu Venc­laus­kių na­muo­se vei­kė NKVD būs­ti­nė.

Res­tau­ra­to­riai Venc­laus­kių na­me dir­ba jau me­tus. Va­sa­rą dar­bai suin­ten­sy­vės: plu­šės še­šie­se.

Kruopš­tus res­tau­ra­to­rių triū­sas pa­de­da at­skleis­ti, kaip gau­siai ir ryš­kiai bu­vo de­ko­ruo­tos, ta­py­tos sie­nos. Itin spal­vin­gas ir raš­tais puoš­nus pir­ma­sis aukš­tas, laip­ti­nė.

In­ter­je­ro spal­vos in­ten­sy­vios, do­mi­nuo­ja ža­lia, mė­ly­na, bor­do, rau­do­na. Sie­nas puo­šia tul­pės, bi­jū­nai, ro­žės, naš­lai­tės.

Pir­mo­jo aukš­to de­ko­ras bus at­kur­tas toks, koks bu­vo gy­ve­nant Venc­laus­kiams. Eks­po­na­tu taps ir ap­tik­tas au­ten­tiš­kas tar­pu­ka­ri­nis ra­dia­to­rius.

Res­tau­ruo­jant pa­sta­tą, at­ver­ti laip­tai į rū­sį. Iš rū­sy­je bu­vu­sios vir­tu­vės į sve­tai­nę bu­vo pa­duo­da­mas mais­tas.

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tės Graž­by­lės Venc­laus­kai­tės (1912–2017) kam­ba­rys, ku­ria­me užau­go, – vie­nas gra­žiau­sių na­me, iš­mar­gin­tas gė­lė­mis.

Ža­lia­sis kam­ba­rys – ad­vo­ka­to Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kio prii­ma­ma­sis, čia atei­da­vo in­te­re­san­tai. Iš jo du­rys ve­da į ki­tą ka­bi­ne­tą, į jį pa­tek­da­vo rink­ti­niai pi­lie­čiai. To­liau – itin gau­sus sie­nų raš­tais ad­vo­ka­to mie­ga­ma­sis. Ša­lia – ir žmo­nos Sta­nis­la­vos Venc­laus­kie­nės mie­ga­ma­sis.

In­ten­sy­viai de­ko­ruo­ta ir vi­sa na­mo laip­ti­nė, iš­dai­lin­ta gė­lių mo­ty­vų ver­ti­ka­lio­mis gir­lian­do­mis.

"La­bai įdo­mu: mū­sų res­tau­ra­vi­mo pro­ce­so va­do­vė sa­kė, kad ra­do pa­na­šiai iš­ta­py­tą bu­tą Kau­ne, gal­būt išaiš­kės de­ko­ruo­to­jų au­to­rys­tė", – sa­ko R. Bal­za.

Ant­ro­jo aukš­to sie­no­se bus pa­lik­ti zon­dai – iš­ti­sas de­ko­ras ne­bus at­kū­ri­nė­ja­mas. Į sa­vo vie­tą grįš res­tau­ra­vi­mo me­tu ap­tik­ta ver­ty­bė – ori­gi­na­lios dvi­vė­rės du­rys.

Bal­ko­ne-te­ra­so­je bus pa­sta­ty­ti lau­ko bal­dai, žy­dės gė­ly­nai, bus ga­li­ma pa­sė­dė­ti ir mė­gau­tis vaiz­du į so­de­lį.

Res­tau­ruo­jant pa­sta­tą paaiš­kė­jo, kaip ki­to pa­tal­pų iš­pla­na­vi­mas: per­tva­ros ir sta­ty­tos, ir griau­tos. Da­bar at­kur­tas se­na­sis iš­pla­na­vi­mas. Tri­jo­se kam­ba­riuo­se iš­sau­go­tos au­ten­tiš­kos grin­dys.

Iš­sa­mi is­to­ri­ja

Res­tau­ra­vus Venc­laus­kių na­mus, bus įreng­ta XX am­žiaus pir­mos pu­sės Šiau­lių mies­to is­to­ri­jos eks­po­zi­ci­ja. Nu­ma­ty­ta, kad ji veiks rū­sy­je, pir­ma­me ir ant­ra­me pa­sta­to aukš­tuo­se.

Mu­zie­ju­je Šiau­lių is­to­ri­ja bus pa­sa­ko­ja­ma per Venc­laus­kių šei­mos gy­ve­ni­mą: "Jie bend­ra­vo su la­bai daug žmo­nių, veik­la la­bai pla­ti. Tai – vie­na iš šei­mų, ku­ri su­for­ma­vo to­kius Šiau­lius, ko­kius ži­no­me tar­pu­ka­riu."

Sta­nis­la­va Jak­še­vi­čiū­tė-Venc­laus­kie­nė (gi­mė 1874 me­tais Šiau­liuo­se, mi­rė 1958 me­tais Va­ter­bu­ry­je, JAV) – pir­mo­ji pro­fe­sio­na­li lie­tu­vių ak­to­rė, re­ži­sie­rė, vi­suo­me­nės ir kul­tū­ros vei­kė­ja, užau­gi­no ir išauk­lė­jo per šim­tą naš­lai­čių ir be­glo­bių vai­kų.

Ka­zi­mie­ras Venc­laus­kis (gi­mė 1880 me­tais Juo­dei­kiuo­se, Plun­gės vals­čiu­je, mi­rė 1940 me­tais Šiau­liuo­se) – tei­si­nin­kas, ad­vo­ka­tas, Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas, me­ce­na­tas, rė­męs kul­tū­rą, spau­dos lei­dy­bą, moks­lei­vius, lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jas.

Venc­laus­kių šei­mos daik­tų li­kę ne­daug. Mu­zie­jus tu­ri ke­le­tą su­ve­ny­rų, as­me­ni­nių daik­tų, nuo­trau­kų, ap­do­va­no­ji­mų, bet gau­sa ne­ga­li pa­si­gir­ti.

Pir­miau­sia lan­ky­to­jai bus kvie­čia­mi į Venc­laus­kio pir­mą­jį ir ant­rą­jį dar­bo ka­bi­ne­tus, ten pla­nuo­ja­ma pri­sta­ty­ti mies­to is­to­ri­ją.

Bu­vu­sia­me ad­vo­ka­to mie­ga­ma­ja­me eks­po­zi­ci­ja pa­sa­kos apie kul­tū­ri­nę veik­lą, teat­rą, pir­mo­jo spek­tak­lio pa­sta­ty­mą. Mo­ti­nys­tės te­mai bus skir­tas Venc­laus­kie­nės mie­ga­ma­sis.

Di­džio­jo­je pir­mo­jo aukš­to sa­lė­je vyks edu­ka­ci­niai už­siė­mi­mai, bus poil­sio kam­pe­lis.

Sve­tai­nė­je pla­nuo­ja­ma pri­sta­ty­ti tar­pu­ka­rio vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų pa­sie­ki­mus.

Iš pir­mo aukš­to lan­ky­to­jai lei­sis į rū­sį, čia iš au­gin­ti­nių is­to­ri­jų sklei­sis gy­vy­bės me­dis. Pla­nuo­ja­ma, kad rū­sys bus skir­tas ir so­vie­tų, na­cių oku­pa­ci­jų, žy­dų gel­bė­ji­mo te­moms.

Ant­ra­ja­me pa­sta­to aukš­te tar­pu­ka­riu vei­kė Da­ni­jos kon­su­la­tas. Čia bus pri­sta­ty­ti tar­pu­ka­rio Šiau­lių pa­sie­ki­mai įvai­rio­se sri­ty­se: ar­chi­tek­tū­ros, pra­mo­nės, vers­lo. Su­kaup­ti eks­po­na­tai at­skleis, kaip mies­tas gy­ve­no, kuo bu­vo iš­skir­ti­nis, koks bu­vo Šiau­lių auk­so am­žius – kles­tė­ji­mo lai­ko­tar­pis ket­vir­ta­ja­me praė­ju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je.

Ant­ra­me aukš­te veiks ir skai­tyk­la.

Man­sar­do­je bus įreng­ti mu­zie­ji­nin­kų ka­bi­ne­tai ir sau­gyk­los.

Ypa­tin­gas na­mas

R. Bal­za trum­pai pri­sta­to iš­skir­ti­nę na­mo is­to­ri­ją. Gy­ve­na­ma­sis na­mas Venc­laus­kių šei­mai, su­pro­jek­tuo­tas Ka­ro­lio Rei­so­no, sta­ty­tas 1926 me­tais.

Pas­ta­tas – ryš­kus tar­pu­ka­rio mo­der­niz­mo ar­chi­tek­tū­ros ob­jek­tas, įtrauk­tas į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ne­kil­no­ja­mų­jų kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą.

Venc­laus­kių šei­mos po­rei­kiams pa­ka­ko pir­mo­jo aukš­to. Du vir­šu­ti­nius aukš­tus nuo­mo­jo: ant­rą – Da­ni­jos kon­su­la­tui, tre­čią, man­sar­di­nį, gy­ven­to­jams.

Rū­sy­je bu­vo skal­byk­la, vir­tu­vė, pa­gal­bi­nės pa­tal­pos. Kai šei­mo­je at­si­ra­do ženk­liai dau­giau au­gin­ti­nių, te­ko co­ko­li­nia­me aukš­te įreng­ti at­ski­rus kam­ba­rė­lius. Graž­by­lė sa­vo kam­ba­rį tu­rė­jo pir­ma­me aukš­te, o vy­res­nė se­suo Da­nu­tė gy­ve­no su glo­bo­ti­niais rū­sy­je, tu­rė­jo in­di­vi­dua­lų kam­ba­rį.

Na­mas bu­vo pa­sta­ty­tas ant Jak­še­vi­čių že­mės, skly­pas bai­gė­si ties Sto­ties gat­ve. Jų že­mė­je bu­vo pa­sta­ty­ta ir Šv. Jur­gio baž­ny­čia. Venc­laus­kių na­mo so­das apim­da­vo vi­są da­bar­ti­nės "Ju­ven­tos" pro­gim­na­zi­jos sta­dio­no te­ri­to­ri­ją.

"K. Venc­laus­kis pri­si­mi­ni­muo­se ra­šo, kad dirb­da­mas išei­da­vo pa­kvė­puo­ti gry­nu oru, pa­si­vaikš­čio­ti po sa­vo skly­pą, apei­da­vo par­ko so­dą, skly­pas bu­vo di­džiu­lis", – sa­ko R. Bal­za.

1940 me­tų va­sa­rio 24 die­ną K. Venc­laus­kis mirš­ta. Tų pa­čių me­tų bir­že­lio 15 die­ną Lie­tu­vą oku­puo­ja so­vie­tai. Pir­mo­sios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos ir na­cių oku­pa­ci­jos me­tais na­mą šei­mai pa­vy­ko iš­sau­go­ti.

1944 me­tais, ar­tė­jant ant­ra­jai so­vie­ti­nei oku­pa­ci­jai, S. Venc­laus­kie­nė su duk­ra Da­nu­te pa­si­trau­kia į Vo­kie­ti­ją, iš ten emig­ruo­ja į JAV. Graž­by­lė tuo me­tu jau bu­vo su­si­tuo­ku­si, na­me ne­gy­ve­no, jai te­ko su­si­ras­ti bu­tą.

Na­mą so­vie­ti­nės val­džios nu­ro­dy­mu užė­mė NKVD būs­ti­nė. Rep­re­si­nė struk­tū­ra čia funk­cio­nuo­ja maž­daug iki 1954–1955 me­tų. Rū­sy­je spė­ja, R. Bal­za, bu­vo įreng­tos lai­ki­no su­lai­ky­mo ka­me­ros.

Vė­liau pa­sta­tas ati­duo­tas Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jui, įreng­tos pir­mo­sios eks­po­zi­ci­jos. Pas­ta­tas vi­są lai­ką es­ti "Auš­ros" mu­zie­jaus pa­da­li­niu. 1991 me­tais Graž­by­lė ir Da­nu­tė Venc­laus­kai­tės na­mą do­va­no­jo – su są­ly­ga, kad ja­me bus įsi­kū­ręs Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jus.

"Gra­ži sva­jo­nė, per­sa­ky­ta Graž­by­lės, kad K. Venc­laus­kis vi­sa­da sva­jo­jo pa­sta­ty­ti mu­zie­jui pa­sta­tą, bu­vo pra­dė­jęs rink­ti pi­ni­gus, įkū­ręs fon­dą. Venc­laus­kiai vi­sa­da rė­mė "Auš­ros" mu­zie­jų, bu­vo jo glo­bė­jai tar­pu­ka­riu. Graž­by­lė sa­kė: iš­pil­dau tė­vo va­lią, jei tė­vas ne­pas­ta­tė mu­zie­jaus, na­mą do­va­no­ju mu­zie­jui", – sa­ko R. Bal­za.

Ka­da bus at­ver­ta eks­po­zi­ci­ja lan­ky­to­jams, pa­sak di­rek­to­riaus, pri­klau­so nuo daug fak­to­rių – sta­ty­bi­nin­kų, res­tau­ra­to­rių dar­bo. Sva­jo­nė – lan­ky­to­jus pa­kvies­ti ki­tų me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį.

Ki­ti dar­bai

Nuo lie­pos 1 die­nos eks­po­zi­ci­jos lan­ky­mas nu­trau­kia­mas ir Auš­ros alė­jo­je esan­čia­me mu­zie­jaus pa­da­li­ny­je – Edu­ka­ci­jos cent­re.

"Šiuo me­tu vyks­ta ran­gos dar­bų kon­kur­sas, ti­ki­mės, kad lie­pos 1 die­ną pa­sta­tą per­da­vi­nė­si­me sta­ty­bi­nin­kams, ku­rie im­sis re­no­va­ci­jos", – sa­ko R. Bal­za.

Edu­ka­ci­jos cent­ro pa­sta­tas, pa­sak di­rek­to­riaus, re­mon­to nė­ra ma­tęs nuo tar­pu­ka­rio lai­kų. Dar­bams at­lik­ti pri­reiks maž­daug dve­jų me­tų.

Sut­var­ky­ta­me pa­sta­te veiks at­vi­rų sau­gyk­lų eks­po­zi­ci­ja, jo­je bus pri­sta­to­mi per 96 me­tus mu­zie­jaus su­kaup­ti tur­tai. Daug dė­me­sio ir vie­tos bus skir­ta edu­ka­ci­nei veik­lai. Nu­ma­ty­ta pa­ro­di­nė erd­vė, kon­fe­ren­ci­jų sa­lė.

Pa­lė­pė­je įsi­kurs dar­buo­to­jų ka­bi­ne­tai, sau­gyk­los.

Pas­ta­tas bus pri­tai­ky­tas neį­ga­lie­siems.

Pa­sak R. Bal­zos, tai – dar ne vi­si nu­ma­ty­ti dar­bai. Atei­ties pla­nuo­se – ap­šil­tin­ti Dvi­ra­čių mu­zie­jaus pa­sta­tą, pa­keis­ti sto­gą bei Chai­mo Fren­ke­lio vi­los pa­lė­pę pri­tai­ky­ti pa­ro­di­nei sa­lei.

Komentarai

kuku    Tre, 2019-06-05 / 13:07
Jei ne p.Balza su muziejumi, Šiauliuose nebūtų rekonstruotų objektų. na ir parodyti kitiems nelabai būtų ko.
miestietis    Tre, 2019-06-05 / 15:14
Labai džiugu, kad toks garsus advokatas vedė Šiaulių krašto(ne laikraščio) bajoraitę ir čia įleido šaknis, ir tai dar vienas įrodymas, kad teisininkai niekada nesiskundė skurdžiu pietų stalu, taip kaip, tas pats Kazimieras V. tuos rūmus pasistatė laimėjęs bylą prieš tuometinę jauną valstybę ,kurioje gynė prancūzo grafo Šuazelio interesus. Po tos bylos užteko ir svetur rezidavusiam prancūzui ir vietiniam advokatui , sakyčiau, rūmams.
miestietis    Tre, 2019-06-05 / 15:21
Jei dar papildyti, tai ta pati bajorų Jakševičių šeimyna fundavo berniukų gimnazijos statybą ir ne tik dovanotu sklypu, bet ir medžiagomis, o už tai gavo teisę iki savo smerčiaus, savo šeimynos nariams, mokytis šioje bene vienintelėje šiaurės Lietuvos gimnazijoje, nemokamai, todėl jie ta privilegija pasinaudojo su kaupu, čia mokydami vietinius gabius našlaičius. Amžina garbė jiems už tai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.