Naujausios
Ar pasiteisino mūsų sukurtas apskrities laikraščio modelis?
Taip, nors jis pareikalavo labai daug energijos ir, žinoma, daug lėšų. Veikėme be „gerų dėdžių“ injekcijų, be banko paskolų, bet sugebėjome nemažą pelno dalį investuoti į laikraščio plėtrą. Šiauliai ir aplinkiniai rajonai buvo tarp atsiliekančiųjų, juos labiausiai palietė visos iki šiol išgyventos ekonominės krizės, atnešdamos didžiausią išorinę ir vidinę emigraciją, nedarbą, gyventojų turtinę nelygybę ir socialinę atskirtį. Tad mūsų laikraščių leidybos įmonė negalėjo tikėtis didelių pajamų.
Be regioninės struktūros „Šiaulių kraštas“ nebūtų pasiekęs solidaus tiražo ir didelės laikraščio apimties. Sunku, įtempta, bet malonu, kai septynias dienas per savaitę, 24 valandas per parą nestrigdamas sukosi didelis ir sudėtingas dienraščio redakcijos mechanizmas.
Leisdami regioninį leidinį buvome priversti žvelgti plačiau, rengti daugiau analitinių publikacijų, ieškoti apibendrinimų, surasti išmintingų komentatorių ir įdomių rašinių herojų.
Platesniam dienraščiui negalėjome rašyti rašinėlių, reikėjo laikytis bent jau pagrindinių žanrų reikalavimų, atskirti faktą nuo komentaro, tekstą labiau struktūruoti, mintis dėstyti glaustai ir aiškiai. Taip bėgome nuo provincialumo.
Norėjosi būti arčiau žmonių. Arčiau šaknų. Iki šiol ieškome gerų, stiprių žmonių, skleidžiame jų gerąją patirtį. Džiaugiamės sužinoję, kad mūsų publikacijos plačiai pasklinda, paskleistos idėjos, sėkmės istorijos suranda sekėjų.
Duona išauginama išpurentoje dirvoje, o apleistoje – piktžolės.
Laikraščio leidyba – besikeičianti sritis, modelių, formų, struktūrų ieškojimai. Galbūt plačiausiai akcentavome „Šeimos laikraščio“ sampratą. Leista keliolika laikraščio priedų, įvairiausių skyrelių, teminių puslapių. Toks laikraštis mums buvo įdomus ir mielas.
Rašydami Šiaulių ir regiono metraštį sukaupėme milžinišką informacijos, foto- ir piešinių archyvą. Šis intelektualinis mūsų veiklos turtas skaitmenizuojamas, sisteminamas. Dalis redakcijos veiklos atskleista mano parašytoje ir 2022-aisiais išleistoje knygoje „Iš dar neparašytos knygos: apie laikraštį ir laikmetį“, kuria rėmiausi rengdamas ir šios apžvalgos publikacijas. Pasinaudojus laikraštyje išspausdinta medžiaga yra išleista įvairaus turinio knygų.
Ar tokio laikraščio reikėjo/reikia regiono visuomenei?
Be abejonės – mūsų skaitytojai buvo ir yra šviesūs žmonės. Šviesuomenė domėjosi, sekė mūsų veiklą, pritarė jai ir palaikė. Jaučiame bendrystę su šia grupe žmonių.
Prisimenu visus ilgiau ar trumpiau „Šiaulių krašte“ dirbusius žmones: žurnalistus, kalbos redaktorius, vadybininkus, kompiuterių specialistus, reklamos darbuotojus, finansininkus, vairuotojus, laiškininkus.
–
Klaustukas kybo dėl spaudos ateities. Laikraščiai plonėja, mažėja tiražai, retėja periodiškumas. Daug tvirtų, profesionaliai redaguojamų nacionalinių ir vietos laikraščių neliko: dėl besitraukiančios Lietuvos, sąmoningo valdžios kenkimo, dėl socialinių tinklų įtakos ar dėl redakcijų tarnystės ne visuomenei, o kurio nors klano interesams buvo priversti užsidaryti.
Džiugina, kad sociologiniai tyrimai rodo, jog vietos spauda, esančia arčiausiai savo skaitytojų, pasitikima labiausiai iš visų žiniasklaidos priemonių. Objektyvūs faktai ir asmeninė patirtis leidžia sakyti, kad vietos spauda – gyvybinga ir labai reikalinga žmonėms.
Prasidėjus 2026 m. prenumeratos vajui mūsų skaitytojai skuba laikraštį užsisakyti, vis daugiau sulaukiame ir naujų prenumeratorių. Tai džiugina ir įpareigoja.
Ar spauda reikalinga valdžiai? Iš tribūnų – taip, o realiai – tik kišeninė, kurią galima paveikti ir manipuliuoti šalies ir savivaldybių biudžetų pinigais.
Ir vis dėlto spauda išliks: pasikeitusi, suradusi optimalią formą ir periodiškumą. Tikiu, kad žmonės pavargs gyventi čia ir dabar, supras, kad socialiniuose tinkluose daugiau prarado, nei atrado, pasiges išblaškyto privatumo, ir vėl daugeliui mūsų bus reikalingi laikraščiai.
Prancūzų rašytojo Filipo Delermo plonytės knygos „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai“ skyrelyje „Laikraštis per pusryčius“ yra tokia mintis, kurią jau ne pirmą kartą cituoju: „Pusrytiniame laikraštyje nieko neatsitinka, dėl to prie jo taip ir puoli. Jis padeda ilgiau mėgautis karšta kava, duonos skrebučiais. Jame perskaitai, kad žmonės panašėja, o diena neskuba prasidėti.“
Laikraštyje nieko neatsitinka. Atsitiko vakar ar kažkada. Todėl ir tie pagrindiniai žiniasklaidos klausimai: kas, kur, kada? – labai tinka konkrečios vietos ir laikmečio metraščiui, kurio puslapius vartydami prie kavos ar be jos galime neskubėdami pasvarstyti, įvertinti.
–
Šiandien „Šiaulių kraštas“ pradėjo skaičiuoti trisdešimt šeštuosius metus. Ačiū, kad prenumeruojate, laikraščio ieškote prekybos vietose, skaitote tinklalapyje ir socialinėje paskyroje.
Būkime kartu!
