Naujausios
Vilkų šalies geografija
Vilkų žemė nebuvo bevarde, o kiekviena jų gyvenamoji vieta turėjo savus pavadinimus. Štai jie: Vilkabiržė, Vilkabrastis, Vilkagrubis, Vilkaplaukė, Vilkaitis, Vilkaraistis, Vilkašeris, Vilkadaržis, Vilkatėnai, Vilkališkiai, Vilkeliai, Vilkagiris, Vilkičgiris, Vilkinyčia, Vilkiškiai, Vilkytis, Vilkaviškis, Vilko Beržynas, Vilko Raistas, Vilko Miškas, Vilkų Sala, Vilkija ir dar daug daug kitų.
Šiandien ieškok neieškojęs kadaise vilkų gyventų vietų – nesurasi. Neliko nė ženklo. Beje, taip pat nyko ir pranyko žmonių apgyvendinti kaimai bei viensėdijos. Kas parodys kelią į buvusius Užpelkių, Papelkių, Senlaukio ir kitus amžiams dingusius kaimus?
Nors žmogeliai labai nenorėtų to pripažinti, bet vilkų ir žmonių gyvenimas yra pasiutiškai panašus.
Žmonės, kiek beišmanydami ir beišgalėdami nuteriojo vilkų žemę, seniai užsimiršo Vilkaraistis, Vilkatėnai ir daugybė kitų miškų bei miškelių su tokiais gražiais „vilkiškais“ vardais.
Tie patys žmonės džiaugėsi „gerą“ darbą atlikę ir nepajuto, kaip Melioracija tarybų valdžios sumanymu juos pačius griebė už pakarpos, išrovė iš savo plačių ir laisvų sodybų, liepė nedelsiant keltis į plyną lauką, kur privalo kurti mažas „rusijas“.
Tais metais verslūs lietuviai masiškai augino nutrijas, siuvo iš jų kailines kepures ir važinėjo jas pardavinėdami po plačiąją Rusiją, pasiekdami ir čiukčių žemę. Parvažiavę pasakodavo, ką patyrę ir matę:
– Kartą apsistojome tokiame dideliame kaime ir užsimanėme išgerti pieno. Tenykštėse parduotuvėse lentynos kaip iššluotos, tik kampe guli įvairių pakinktų, o iš maisto vieni... žirneliai. Tų gali pirkti, kiek tik nori. Klausiame vienos bobulės, kur čia gauti pieno? Ką jūs, ką jūs, sako ši, čia jau žmonės seniai jokio gyvulio nebelaiko, o juo labiau karvės! Tiesa, dar yra pas žmones dvi karvės, tik kaimo bendruomenė pieną griežtai paskirstė: vaikų darželiui ir ligoniams, kaip vaistą...
Žmonės pakraupę klauso ir netiki – negali būti! Pas mus to niekada neatsitiks! Kiek čia metų praėjo, ir še tau: kai kuriuose mūsų kaimuose ne tik dviejų, o nė vienos karvės nebeliko.
Štai ką rašo apie rusišką kaimą sibirietis rašytojas V. Megre: „Tie kaimai tiesiog gadina savo buvimu visą apylinkės grožį. Žiūrint į juos iš toli susidaro įspūdis, kad čia įsiveisė kažkoks kirminas ir viską subjaurojo, išknaisiojo žydinčias pievas. Kaimo trobesiai – tai pilkos lūšnos, ūkiniai pastatai sukurpti iš įvairių sutręšusių atliekų, keliai išmalti mašinų ir traktorių – tikra purvo marmalynė.“
Pas mus, žiūrint iš paviršiaus, viskas atrodo kitaip. Ir namai gražūs, iš baltų silikatinių plytų ūkiniai pastatai (dabar garažai) taip pat tvarkingi, kaimo gatvėje nepamatysi paliktų sukiužusių traktorių... Tad kur čia panašumas? Ir medį, ir gražią 100 kartų per vasarą skutamą pievelę su rožių krūmu ir cementine meška jos viduryje pamatysi.
O vistiek rusiško, purvino, sukišto troba prie trobos sodžiaus niekaip neišsivadėjanti dvasia tvyro virš mūsų lietuviško naujakaimio, ir kada ji išsisklaidys, niekas nežino...
Vilkai gyveno toliau nuo žmonių, kaimų, kelių, kur dar išsilaikė tankesni eglynai, gražūs raistų beržynai ar juodalksnynai, kur sunkiai įvažiuoja traktoriai, apsilanko vienas kitas žmogus.
Atėjo metas, kai atsirado traktoriai – slibinai, kurių nesulaiko grioviai, pelkės, raistai, su moderniausiais motopjūklais, nutiestais keliais ir visa tai nenumaldomai artėjo prie tikros vilkų žemės.
Traktorių – slibinų milžiniški ratai traiškė, minkė giliai į durpžemį jauną mišką, samanas, uogienojus, grybus, tuos milijonus smulkių vabalėlių, kuriančių miško dirvožemį. Tokie traktoriai privalo dirbti visą parą, naktimis pasišviesdami galingais prožektoriais.
Neseniai vienas žmogus skundėsi, jog matęs, kaip paslapčia naktį pasišviesdami kelią vagia mišką. Ne, niekas nevagia, viskas pagal įstatymus, o dirba naktimis, nes labai galingą traktorių laikyti be darbo yra didžiai nuostolinga. Ir dar ne viskas. Tas geležinis slibinas ne tik dirba naktim, o privalo „suvalgyti“ (nukirsti) apie 200 kietmetrių miško per parą. Tik tada jis nebus nuostolingas, brangesnis pats už save.
Po to viskas. Miškas buvo ir miško nebėr. Rauk kelmus, su didžiuliu plūgu versk visą miško paklotę atvirkščiai, o liesame žvyre ar dribsmėlyje sodink eglutes ar pušaites iš naujo. Paprasta ir aišku, ir galvoti nieko nereikia. Viens, du ir gatava. O juk iš pradžių viskas sumanyta buvo ne taip. Pats ministras A. Matulionis su guminiais batais ir kleimu rankoje ženklindavo miškus kirtimui. Dauervaldas, tūrio ugdymas – girininko ar eigulio ausiai buvo ne paprasti žodžiai, o tikra miško poema, kur po kirtimų (ne per vienus metus) iš kokio nors šabakštyno turėjo atsirasti nuostabi giria.
Štai anų metų vienos dienos miškininkų darbas:
– Tūkstantis du šimtai septyniasdešimt keturi, tūkstantis du šimtai septyniasdešimt penki, tūkstantis..., – jau visai stingstančiu liežuviu skaičiuoja eigulys.
Jis vienoje rankoje laiko gana sunkų prietaisą – numeratorių, kuriuo ženklina medžius krūtinės aukštyje ir prie kelmo, kitoje rankoje yra kirvis medžių pratašymui, ant bato pririšta avikailio skiautė, permerkta juodais, nenuplaunamais dažais. Gal jau viso to užtektų? Tad ne, girininko padėjėjas dar neša žymeklį (kleimą) ir žergles matuoti medžių storį.
– Stok stok, – rėkia girininko padėjėjas, – praleidome vieną numerį!
Tankiame medyne ir taip šviesos trūksta, diena eina į pabaigą, o reikės vėl grįžti ieškant to prapuolusios numerio. Girininko padėjėjas ir eigulys, kaip kokie indėnai eina atgal savo pėdsakais, apžiūri kiekvieną medį, kol užtinka, kad vienu ir tuo pačiu numeriu paženklino du medžius. Negana to, dabar reikės nuo visų medžių iki tos nelemtos klaidos nutašyti numerius ir „mušti“ juos iš naujo.
Kiekvieną medį, kurį numatyta kirsti, reikia matuoti iš abiejų pusių, nes gali būti ne visai apvalus, o kažkiek paplokščias, užmesti akį į aukštį, nuspręsti kam jį priskirti – prie padarinių, pusiau padarinių ar malkinių?
Beje, negana to numerio ant medžio liemens ir kelmo, dar reikia jį paženklinti (kleimuoti). Ženklinamas medis turi būti kaip tik tas, kurį jau galutinai galima kirsti ir reikia gerai pagalvoti, pasverti viską – kas, kur ir kaip. Gal jis dar reikalingas greta augančiam kitam medžiui ar krūmui, gal šie blogai jausis likę vieni, o gal atvirkščiai, geriau augs ir bujos? Privalu pastebėti lajoje paukščio lizdą, drevėje gyvenančią voverę ar kitą nestambų miško gyventoją. Ir tik tada jis ženklinamas, kad galėtų kirsti miško darbininkai.
Jau beveik sutemo, o iki namų pažliugusiu miško keliuku bus apie 15 kilometrų, kur pusę kelio dar šiaip taip mini leisgyvį dviratį, o kitą pusę nešiesi jį užsikabinęs ant peties...
Kartą į girininkiją atvyko pats ministro pavaduotojas ir, pasiėmęs girininko padėjėją su eiguliu, ėmėsi tikrinti, kaip anie atliko tą didžiai atsakingą darbą.
Klausimų gausybė: kodėl buvo ženklinamas būtent šis medis, o ne anas, gal tas sausuolis nėra iki galo sutręšęs, tad jį reikėjo priskirti ne prie malkinių, o pusiau padarinių grupei? Vyrams nuo klausimų darosi karšta (nors jau buvo vėlyvas ruduo), o čia dar ėmė ir sutemo. Ministro pavaduotojas įsako:
– Eiguly, liktarną!
Eigulys per miško tankmę nuplumpino iki eiguvos, atsinešė liktarną, ir patikrinimas tęsėsi iki galo. Tąkart viskas baigėsi sėkmingai. Iki gilios nakties pavyko patikrinti visus suženklintus medžius, niekas neišsibadė akių, nors buvome vis tiek išbarti, bet nedaug. Geriau ir nebūna...
Praėjo nemažai metų. Važiuoju kartą autobusu kaip tik tom pačiom vietom, kur kadaise čiupinėjome kiekvieną medį, ilgai spręsdami ir neapsispręsdami – kirsti jį ar toliau palikti augti. Dabar taip atsargiai ir apdairiai mums tuomet ženklinant medžius, šioje vietoje turėtų stūksoti graži ir tanki giria. Ogi nėra girios – jokios. Devyniasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais užėjo didelių, koncentruotų plynų biržių vajus, kokių jau nebekirsdavo net Sibire ir matau nuo vieno pakraščio iki kito kiaurai, lyg miško niekada čia ir nebūta...
... Vilkas – ne žmogus. Jis negali ir nenori gyventi kitur, o tik savo vilkijoje, savo žemėje. Po visiško vilkų „ekonomikos“ sugriovimo, šie, (kurie kažkaip išgyveno) dar galėtų grįžti atgal. Tik nebėra kur. Žmonės, kaip būtų mėnesių mėnesiais badavę, be perstojo naršo po miškus, krūmynus, girias bei pelkes ieškodami uogų, grybų ir tas jų norėjimas viso to gauti kuo daugiau niekaip nepraeina. Tik daug ir tik man! Įkyriausi iš vaikščiotojų po mišką yra ragautojai (ragų rinkėjai). Kiekviena miško pėda yra apšniukštinėjama ir ne po vieną kartą.
Pasitaiko (labai retai), kai koks vilkas, tyčia ar netyčia, prabėga pro to paties uogautojo, grybautojo, ragautojo ar miško kirtėjo namą ar daržą, kyla baisus, nenumaldomas bliovimas ir kriokimas.
– Vilkas pro pat mano kiemą prabėgo! – pabalinęs akis tas pats uogautojas ar grybautojas skundžiasi visur, kur tik gali, kiek jis galįs kentėti tų baisių vilkų siautėjimus!
Tad kur tada dėtis vilkui? Kas užtars vilką, patars kur jam eiti, ką daryti? Nėra tokių supratingų geradarių. Švinu pavaišinti – visada prašom, su dideliausiu malonumu! Padėti ir dar vilkui – atsiprašom. To nesulauksite!
Vilkų advokatas
Kadaise Karpatuose pakelėje mačiau ant faneros lapo išrašytą tokį plakatą:
– Stok! Užmušk vilką!
Tais gūdžiais išsivysčiusio socializmo metais žmogeliai buvo baugūs ir paklusnūs. Jeigu yra toks reikalavimas – užmušti vilką, tą ir reikia daryti. Tik atviroje poloninoje (miško aikštelėje) nesimato jokio vilko. O jeigu jis būtų, tai pirmiausia reiktų jį pavyti, ką nors turėti rankoje, kad tą vilką užmuštum. Be to, jis gali nesutikti su tokiu žmogaus ketinimu ir ims dar šiepti dantis...
Kvailas užrašas, tamsūs laikai ir negudrūs žmogeliai, ką čia daugiau bepridėsi. Tad geriau grįžkime ir pasižiūrėkime, kas vyko ar vyksta ne kažkur toli, o pas mus, šiandien, kur irgi kalbama apie vilkus. Apie juos daug rašo laikraščiai, bliauna radijas, rodo televizija ir nebesutalpina naujienų internetas.
Štai ką mano šiandieniniai internautai ir kitokių žiniasklaidos priemonių vartotojai:
„Pazistu pora tukstanciu vilku kurie puls“.
„Nenori tai ir nezino. Politikuoja ir tiek. Uz es babkes beje į musu kaimieciu kiema...“
Matyt, komentatorius labai susijaudino, užmiršo raides, o apie skyrybos ženklus, gal suvis negirdėjo ir nebaigė minties, ką norėjo pasakyti. Toliau:
„Toki kvailei priveise vilku vienas toks Alytuj yra jumi tik sušaudi uz tokius darbus ir dar knisat prota čia išdurnėja seniai mano brolis viena sutiko pamiskej bet nepuole.“
„Vilkai niekšai. Jei ne zmones tai kitus givunus zudo o tai nėra teisinga.“
Internete žurnalistas Alvydas Januševičius paskelbė apybraižą pavadinimu „Nuo didingojo Altajaus iki Viešučių miško – sniego žmogaus ir vilko keliais“. Tada, susitikimo metu, jam daug pasakojau apie Altajų, savo žemėje sodinamą ąžuolyną, sniego žmogų, taip pat apie vilkus, protingiausius ir naudingiausius mūsų žvėris. Toje apybraižoje žurnalistas dar pavadino mane vilkų advokatu.
Čia jau internautai, kaip pasvilinti, suvis pasiuto:
„... gerai seka pasakas arba nėra mates vilko tai ir gieda savo“.
„Kiek advokatui metu? Gerai prisimenu istorija kai ziema einencia pas gimdyve felčere sudraskė vilkai“.
„Matau žmogus jau senas ir nezino ka kalba“.
„Kiek uzdirba vilku advokatas?“
„Kai uzpuls advokata sodinsime“.
„Kuriam cia universitete galima igyt vilkų advokato profesija?“
Pasirodo, jog internautai smarkiai pavydi tų „bapkių“, kurias, pagal juos, man moka vilkai. Tos „bapkės“ taip ir sukasi ore, reikia tik ištiesti ranką, kad jas pasiimtum. Ir še tau, atsiranda kažkoks senas vikruolis ir susiglemžia visas „bapkes“ su niekuo nesidalindamas...
Ir visi, o visi internautai man primena apie vilkų sudraskytas mokytojas, felčeres, paštininkes. Negana to, jau suvalgė ir vieną kitą melžėją. Tad, jeigu ims trūkti pieno ar varškės, pabrangs sviestas ar sūris, žinokite, kieno čia darbas.
... Vieną karštą vasaros dieną šienauju sau apie jaunus ąžuoliukus, privargau, nes dirbti pradedu vos auštant ir prisėdau pailsėti. Iš kuprinės imu popieriaus lapus, kuriuos iš interneto „ištraukė“ sūnus Andrius. Nors juos skaičiau ne vieną kartą, bet vis paskaitinėju ir apgailestauju tų laikų iš praeitų amžių, kai buvo tokios bobulytės – linų verpėjos ir keliaujantys kaimo kriaučiai, žymiai vėliau atsiradusios vakarykštės mokinukės – neakivaizdininkės, dėsčiusios jau septynmetėse mokyklose lietuvių kalbą. Visi jie gana padoriai išmokė jaunimą skaityti ir rašyti.
Man bemąstant apie kai kurių lietuvių raštingumo lygį, staiga visai greta, lyg iš niekur atsirado vilkas. Liesas, įtrauktu pilvu, tokiom protingom akim žiūri tiesiai į mane ir klausia:
–Tai dirbi?
– Dirbu, – sakau, – o pats tada iš kur būsi!?
– Iš Latvijos, – atsiliepia vilkas. – Kai medžiotojai sunaikino žvėrių kaimelį, pabėgau į Latvijos miškus. Dabar grįžau pasižiūrėti. Čia radau tankų miškelį ant kalniuko, toli matyti. Sakyčiau, būtų gera strateginė vieta mums, vilkams. Gal pasiseks dar rasti kokį išlikusį saviškį, tad ir norėčiau čionai apsigyventi.
– Nors visi vilkai pas mane susirinkit, – apsidžiaugiau. – Elniai visai išvelnėjo, dar stirnos, šernai neduoda miškui augti.
– Gal ir grįšiu, – neaiškiai prižadėjo vilkas. – Dar pamatysiu...
– Kai kurie žmonės mano, – kišu tuos iš interneto ištrauktus popieriaus lapus vilkui, – kad jūs suėdėte visas pradžios mokyklų mokytojas, vėliau paštininkes, felčeres, o ant galo ėmėtės ir melžėjų.
Vilkas pašniukštinėjo tuos internetinius lapus ir atidėjo juos į šalį.
- Visai nukvanko žmogeliai, – pyktelėjo vilkas, – jų intelekto koeficientas yra nukritęs iki nulio su minusu, ne kitaip. Dar mano esą gudrūs. Kurgi ne, viename žodyje iš keturių raidžių daro penkias klaidas.
– Tai internautai, – aiškinu vilkui. – Vienas kitas iš žmonių tarpo yra ir visai nieko, ne visi tokie...
– Nevalgėme ir nevalgome mes jokių mokytojų, paštininkių, felčerių ar melžėjų, – dar vis neatsileidžia vilkas. – Tik jeigu miške sutiktumėm kokį beraštį internautą, tikrai įvarytumėm jam baimės!
Kažkodėl aš visai nesistebiu, kad, va, šitaip kaip niekur nieko kalbuosi su vilku, jog šis moka skaityti, kalba tokiais įmantriais žodžiais, išmano žmogiškus dalykus. Atrodo, jog taip ir turi būti.
Ir vienu metu, kai nusukau žvilgsnį kažkur į šoną, vilkas dingo. Buvo ir neliko. O gal jo iš vis nebuvo, tik man visa tai pasivaideno. Negali būti, va, čia jo sėdėta, matau prispaustą žolę, dar juda eglučių šakos, kur nubėgo, ten pat kybo plaukų kuokštas, išpeštas iš kailio.
Nereiktų stebėtis, juk kadaise čia gyveno kartu su žemgaliais lybiai, tikrieji šių vietų gyventojai, medžiotojai, žvejai, o taip pat dideli burtininkai. Neveltui prieš kelioliką metų vieną tykų vasaros vakarą atvirom akim mačiau Latvijos pusėje atgimusius vienkiemius, girgždančias šulinių svirtis, girdėjau žmonių balsus, karvių mūkimą.
Visai netoli nuo Viešučių, šiaurės pusėje yra Puokainių (Pokaini) miškas su akmenimis – druidų paslapčių saugotojais, žiemą žaliuojančiais ąžuolais. Ten iki tam tikro laiko slepiasi nematomi šių vietų gyventojai – žemgaliai, lybiai, vilkai, pukiai, laukdami savo valandos, kada galės sugrįžti namo...