Naujausios
Kodėl vieni straipsniai ar televizijos siužetai akimirksniu išgaruoja iš atminties, o kiti užkabina, nepaleidžia? Dėl detalių. Tai dar vadinama ir publicistika, kuri apibūdinama kaip raštijos rūšis, kuria stengiamasi paveikti viešąją nuomonę. Tačiau jei toji raštija neturės įsimintinų, išskirtinių, nesumeluotų gyvenimo faktų ir išgyvenimų, ji bus bedruskė, lėkšta, greitai pamirštama ir be poveikio.
Tos „velnio“ detalės yra labai talpios – tarp dangaus ir pragaro – ir nuo mūsų priklauso, kaip jas savo vertybių saugyklose sudėliosime.
Penktadienį žadėjau papasakoti dar vieną istoriją iš jau parašyto „Šiaulių krašto“ metraščio.
Emilija per kaimą ėjo klūpomis. Jos keliai buvo kruvini, nusilupo kojų nagai, nuo šliaužimo suplyšo kelnės. Iš paskos ėjo jos kaimynas ir liepė kartoti: „Aš – vagis.“
Moteris pavogė, išvirė ir suvalgė kaimyno kalakutą. Taip pradėta 2001-ųjų lapkričio mėnesio publikacija „Kruvinais keliais per kaimą“ apie žmogaus orumo paniekinimą Pakruojo rajono Šukionių kaime.
Ši publikacija tada sukėlė atsiliepimų laviną, todėl ji – vienas iš įsimintiniausių „Šiaulių krašto“ rašinių.
Redakcija, be jokių reveransų tikėtinai priešingai nuomonei užėmusi ryškią humanistinę poziciją, liko mažumoje. Sąmoningai eita prieš srovę, nes pasroviui – silpnesniųjų kelias. Buvome mažumoje, bet – laimėjome.
Emilija neseniai buvo grįžusi iš kalėjimo, kur už vagystę nuteista praleido metus. Sakė, kad ją nervino kaimyno kalakutai. Vieną dieną šiek tiek išgėrusi paleido pliauską ir vieną paukštį užmušė. Pasiėmė ir išsivirė.
Po kelių dienų į jos namus įsiveržęs kaimynas, stiprus ūkininkas, ištempė moterį į gatvę ir privertė eiti keliais per kaimą.
Prie kiekvieno kiemo moteris turėjo stabtelėti ir kartoti: „Aš vagis.“ Taip apie kilometrą.
Prie kaimo parduotuvės stovėję vyrai prikalbėjo ūkininką paleisti moterį. Sakė, paleisk tu ją, argi nematai – visa kruvina.
„Keliais nuvarė iki garažų. Buvo daug žmonių susirinkę. Visi žiūrėjo. Iš garažo keliais turėjau šliaužti iki geležinkelio pervažos (kaimo pakraščio). Nuo pervažos – iki valgyklos. Aš prašiau, kad paleistų, sakiau – nebeišlaikysiu, griūsiu, o jis – vis tiek savo. Išsivedė basą, nespėjau apsiauti. Kai ėjau namo, matėsi, kur mano šliaužta. Buvo kruvinas asfaltas. Ant kelių ir kojų pirštų – baisios žaizdos“, – žurnalistei Janinai Vansauskienei pasakojo Emilija.
Namuose ji gulėjo gal dvi savaites. Negalėjo pasikelti, kojos buvo kaip medinės, nesilankstė.
„Kitos kaimynės mane užjautė, nešė alijošiaus. Dėjau kompresus ir gydžiausi namie. Gėda buvo išeiti ir į kiemą, – sakė Emilija. – Nenorėjau, kad mane kas matytų. Sugyventinis sakė, kad važiuočiau į policiją ar pas ekspertus. Sako, kad taip negalima – žmogaus išniekinimas. Ko aš važiuosiu, kad kokia piniginga būčiau. Kaimynai tai turtingi, abu gerus darbus turi...“
Ūkininkas redakcijai paaiškino: „Kol aš ten gyvensiu, noriu, kad būtų tvarka. Ji ir bus... Negi muši. Žinot, kitos kaimo moterys sakė: tu ją nuogą paleisk per kaimą. Ką aš ten... Darbo diena buvo, žmonės matė ir, matot, ką sakė.“
Didžioji dauguma kaimo žmonių jų tylėjo, gal kam ir buvo gaila, bet argi išsišoksi...
Paklaustas, ar jaučiasi padaręs nusikaltimą ir už savavaldžiavimą ir žmogaus išniekinimą gali atsidurti teisiamųjų suole, egzekutorius ūkininkas padėjo telefono ragelį.
Paviešindami šią istoriją tikėjomės įvairių atsiliepimų: smerkiančių savavaliavimą, linčo teismus, žmonių niekinimą ir tam pritariančių. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad daugelis smerkė redakciją, atseit užtariančią vagilę, bet – ne egzekutorių.
„Aš tikrai esu už linčo teismą. Esu už tai, kaip kadaise buvo Švedijoje – kad kentėtų mažiukas vagies pirščiukas. Per sąnarį amputuodavo pirštelį, ir vagišius visuomenei jau matomas, aišku, kad su tokiu reikia elgtis atsargiai“, – pareiškė vieno miestelio seniūnas.
Pirmosiomis dienomis absoliuti dauguma pritarė ūkininko veiksmams. Praėjus pirmajam įkarščiui, atsirado ir priešingų vertinimų. Į diskusiją įsitraukęs Šiaulių rajono Bubių policijos nuovados vyresnysis inspektorius Dainius Popovas rašė: „Paklauskime linčo šalininkų: ar jie sutiktų pabūti nekaltai linčiuojamo vietoje? Aš – ne.“
Apskaičiuota, kad 60 procentų kokia nors forma pareiškusių nuomonę skaitytojų pritarė linčo teismui, 40 – smerkė. Tai reiškė, kad tik mažuma pritarė redakcijos pozicijai.
Nemažai skaitytojų žadėjo nebeskaityti tokio laikraščio, kai kurie net reikalavo grąžinti pinigus už prenumeratą.
Redakcija spausdino abiejų pusių atsiliepimus, klausė visuomenės autoritetų nuomonės. Užvirė vertybių kova. Aiškėjo, kad žmonės, pasisakydami „už“, išreiškia ir savo nepasitenkinimą teisėtvarka, tuo, kad kaimas paliekamas likimo valiai, vis labiau užmirštamas įvairių valdžių. Jautėsi žmonių pasimetimas ir neviltis.
„Ar kas nors iš tų stipriųjų ir teisiųjų žmonių pastatė save į jos vietą? Tegu pabūna joje nors minutę. Paklumpa ir keliais nueina bent iki artimiausio kaimyno vartų. Tada gal supras, kad ne tokie jau jie buvo teisūs, o toji moteriškė ne tokia jau beviltiškai puolusi“, – redakcijai rašė Kužių (Šiaulių r.) klebonas Povilas Šliauteris.
Ši tema pasirodė nauja ir šalies televizijos bei radijo laidų rengėjams.
LRT televizijos laidos „Prašau žodžio“ rengėjai kėlė supaprastintos temos klausimą „Kas vykdo šalyje teisingumą?“ ir pakvietė į studiją publikacijos autorę.
Pristatyti iki šiol žiniasklaidos nepastebėtą visuomenėje bręstančią teisėtvarkos problemą – savavališkus teismus kaime – žurnalistė atvyko su keletu laikraščio skaitytojų, galėjusių išsakyti savo ir kaimo žmonių nuomones.
Laidos svečias Vidaus reikalų ministerijos generalinis inspektorius Julius Jasaitis laikėsi pozicijos, kad linčas neišspręs teisingumo problemos. Tačiau laidos vedėjo Rimvydo Paleckio suformuluota alternatyvi pozicija (išspręs tik linčo teismas, o ne teisėtvarka) laimėjo ryškia laidos žiūrovų ir dalyvių balsų persvara.
Radijo stotis „Lietus“ diskusijų laidoje kėlė analogišką klausimą ir, palaikydama ryšį su „Šiaulių krašto“ Pakruojo redakcija, kvietė klausytojus skambinti į laidą, pareikšti nuomonę.
Iš įvairiausių šalies kampelių skambinę žmonės palaikė „Šiaulių krašto“ skaitytojų viešai išsakytą nuostatą, jog teisėsauga šalyje pašlijusi, žmonės kaime priversti patys gintis nuo smulkių vagišių.
TV3 „Be tabu“ laidos žurnalistai nufilmavo nulinčiuotosios moters pasakojimą. Linčo teismo istorija Šukionių kaime nuskambėjo visoje Lietuvoje. Diskusija nuo žmogaus orumo pažeminimo peraugo į teisėtvarkos situaciją kaime, pilietiškumą.
Redakcija laikėsi nuomonės, kad savavaliautojas ūkininkas turi būti teisiamas, o linčo teismai ir savavaldžiavimas išlaisvina tamsiąsias visuomenės jėgas.
Tačiau ūkininkas liko nenubaustas. Kai policija ėmėsi klausinėti kaimo žmonių, ar matė keliais varomą moterį, niekas nepasakė „taip“.
Pats savavaliautojas policijai pareiškė esą kaltas, kad dėl vagystės nesikreipė į policiją, bet liepė moteriškei pačiai save nubausti.
–-
Šią istoriją papasakodavau, pristatydamas knygą „Iš dar neparašytos knygos: apie laikraštį ir laikmetį“, ir klausdavau, ar praėjus dvidešimčiai metų po kruvinojo kelio Šukioniuose, dar galimi tokie linčo teismai, ar taip pat teigiamai juos vertintų didžioji visuomenės dalis?
Kokia jūsų, gerbiamieji skaitytojai, nuomonė?
Penktadienį papasakosiu apie „Šiaulių krašto“ herojus, tai – apie gerumą.
