Naujausios
Epizodai iš seniai užrašytų istorijų šiandien suskamba kitaip nei , sakykime, prieš kelis dešimtmečius. Esame istorijos dalyviai ir liudytojai. Pavartykime laiką atgal, kai laikraščių galbūt kažkada ir nebeliks (ar tuo tikite?), tai padaryti bus sunkiau.
Gyvenimo kokybė dažnai matuojama pinigais. 1996-ųjų spalį Arūnas Limantas analitinėje korespondencijoje „Tiesiog investicijos į Marijos žemę“ stengėsi išsiaiškinti, kiek užsienio investicijų sulaukta Šiaulių apskrityje. „Šiaulių krašte“ jau buvo teigiama, kad „Šiauliuose investuotiems milijonams dolerių iš užsienio suskaičiuoti užtektų ir dešimties pirštų. Tačiau situacija negerėjo, nes Statistikos departamento duomenys liudija, kad 1996 metų sausio 1 dienos duomenimis, Šiauliuose buvo 41 milijonas litų, apskrityje – 49 milijonai litų.
„Tačiau Šiauliai, žvelgiant į visas šalies užsienio investicijas, dar nėra užkampis, tačiau užsienio investicijų Šiaulių apskrityje ir visoje Šiaurės Lietuvoje gerokai mažiau nei Klaipėdoje, Kaune. Verta padaryti dar vieną akivaizdžią išvadą: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestams teko 1 milijardas užsienio investicijų, t. y. per 70 procentų visų užsienio investicijų. Kas pasaulyje (Lietuvoje) gražiausias?“ – retoriškai klausė žurnalistas.
–Ar sveiki tavo dantys?“ – tokį klausimą išgirdo šiaulietė M., atėjusi darbintis į vieną prekybos įmonę.
Nelabai malonu pasijusti vergu. Išgyvenome ir tokį „juodojo kapitalizmo“ laikotarpį.
1996-ieji – Rusija tuo metu maitino labai didelę grupę šiauliečių: mezgėjų, siuvėjų, ekskursijų firmų darbuotojų, vairuotojų ir, žinoma, „baltųjų čigonų“, su maišais migruojančiai į bekraščius Rytus.
„Baltųjų čigonų“ keliai driekiasi nuo Maskvos, Sankt Peterburgo, Ukrainos iki Užuralės, Sibiro ir kitų atokiausių Rusijos kampelių. Per mėnesį iš Šiaulių į Rytus išvažiuodavo apie 400 autobusų.
1999-ųjų pavasarį kraštietis Antanas publikacijoje „Braškių rinkti – į Švediją“ išguldė savo darbo emigranto įspūdžius. Paaiškino, kad nė vienoje šalyje svetimšaliui nemokama daugiau negu pusė tenykščio piliečio atlyginimo, o darbo valandos už tokį atlygį svyruoja nuo 10 iki 16 val. per parą. „Moteris iš Mažeikių dirbo Briuselyje kavinėje. Darbdavys atleido tris vietines darbininkes ir priėmė vieną nelegalę. Ji dirbo nuo 5 val. ryto iki 11 val. vakaro be išeiginių. Atlyginimas – 300 USD per mėnesį. Sakė į trečiosios „kadencijos“ pabaigą maniusi, jog nebeišlaikysianti. Šitaip ji dirbo, kad išlaikytų sūnų vienuoliktoką“, – rašė buvęs emigrantas.
1999 metų rugsėjo viduryje Šiauliuose, buvusios „Praktikos“ įmonės vietoje, atidarytas prekybos centras „Maxima“ sudrebino miesto gyvenimą. Atidarymo dieną parduotuvė buvo šturmuojama, kaip ir didžiausio deficito laikais. Kelias dienas parduotuvės įėjimas buvo žmonių apgultas.
Miesto meras Alfredas Lankauskas, sveikindamas į Šiaulius atplaukusias investicijas, prasitarė, kad „Vilniaus prekyba“ sudavė nokautuojantį smūgį visiems skeptikams ir verksniams, vadinantiems Šiaulius provincialiu, mirusiu miestu.
Kodėl tik dabar, kai kituose didžiuosiose šalies miestuose tokios parduotuvės jau nieko nestebino? Po dešimtmečio Šiaulius jau vadinome prekybos centrų sostine. Gyvenimas gerėjo.
2000-ųjų vasarą žurnalistė Rita Žadeikytė aplankė „Landsbergio univermagus“. Taip žmonės vadindavo prekybą dėvėtais drabužiais. Juokdavosi iš savo sąmojo ir keikdavo karčią dalią, surietusią lietuvius į ožio ragą.
Centrinėse miestelių aikštėse ar prie kaimo bažnyčių kasryt atvažiuodavo automobiliai, prikrauti dėvėtų drabužių.
„Renkasi apsirengti už litą – du. Tačiau ne vienam tautiečiui jau ir „Landsbergio univermagų“ kainos... per didelės“, – rašė žurnalistė.
Aplankiusi kelių miestelių turgavietes autorė neišgirdo nė vieno gero žodžio apie valdžią. Nėra ko džiaugtis, sakė žmonės, rodydami į dėvėtų drabužių krūvas: nuvaryta Lietuva, todėl be tokių „univermagų“ nebeišsiverčiama.
„Užtat visa Lietuva firminė, – juokėsi šalia „univermagų“ įsikūrusi vieno miestelio „darbo birža“. Ant laiptelių kasryt susirinkdavo vyrai ir laukdavo, kol kas pasiūlys padienio darbo.
Miestelių aikščių prekyvietes „Šiaulių kraštas“ vėl aplankė po devynerių metų, praėjus kelioms dienoms, kai Dalia Grybauskaitė pirmąkart tapo Lietuvos prezidente. Žmonės, susitikę prie dėvėtų drabužių palapinių, pykosi ir taikėsi, kai kalba pasisukdavo apie valdžią ir paprastą žmogų.
Pakapėje (Šiaulių r.) Antanas ieškojo prezidentės portreto. Girdėjo, kad jau atspausdinti ir pardavinėjami. Žadėjo važiuoti į Šiaulius ir nusipirkti, kiek jis bekainuotų. Gal žmogus juokavo? „Kokie čia juokai?! – įsižeidžia Antanas. – Jeigu Grybauskaitė nepakels Lietuvos, tai jau niekas nepakels. Valdžios vagys išvogė Lietuvą, o ji tuos vagis žada prispausti, ir tikiu – prispaus.“
Inauguracijos dieną prezidentė pareiškė, kad labai apsidžiaugtų, jeigu kokioje kaimo troboje pamatytų savo portretą ant sienos. „Pas Antaną, gyvenantį Pakapės kaime, prezidentė, atrodo, ras savo portretą.“ Vėliau redakcija padėjo Antanui: prezidentūra, gavusi laikraščio laišką, Antanui į Pakapę išsiuntė prezidentės portretą. Sunkiai sergančiam Antanui tai buvo didelė dovana ir jo įvertinimas.
2003 metų gegužės 10–11 dienomis vyko referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje. Šiauliuose šeštadienį vangokai prasidėjęs balsavimas sekmadienį įsilingavo.
Per televizijas ir radijas ėmė transliuoti reklamą apie „VP market“ rengiamą akciją: pirkėjai, parodę lipduką „Aš balsavau“, prekybos tinklo parduotuvėse galėjo už vieną centą įsigyti 0,5 litro lietuviško alaus, iki 1,5 litro vaisvandenių, iki 600 gramų skalbimo miltelių bei šokoladuką. „Apie 19 val. prasidėjo šturmas, prie kasų išsirangė beformės eilės. Per 15 min. „Maximoje“ baigėsi skalbimo milteliai, netrukus ir alus“, – rašyta „Šiaulių krašte“.
Šiauliuose referendumo aktyvumas gerokai lenkė šalies vidurkį. Dalyvavo 67 procentai balsavimo teisę turinčių miestiečių (šalyje – 63,3 procento), už narystę ES pasisakė 92 procentai balsavusiųjų (šalyje – 91,04 procento).
–-
Į naują tūkstantmetį „Šiaulių kraštas“ įžengė kaip žinių fabrikas. Šalia centrinės redakcijos Šiauliuose jau veikė Kelmės, Joniškio, Pakruojo, Akmenės, Radviliškio redakcijos, periodinių leidinių platinimo tarnyba apskrityje ir analogiška įmonė Šiauliuose. „Šiaulių kraštas“ įsitvirtino tarp didžiausių Lietuvos ir Baltijos šalių dienraščių. Atėjo laikas ir rajono laikraščiams „Kelmės kraštas“, „Radviliškio kraštas“, „Pakruojo kraštas“, kuriuos leido UAB „Šiaulių kraštas“.
Klystate, jeigu pagalvojote, kad laikraščio leidyba – sudėtingas, kažkokių specifinių žinių ar sugebėjimų reikalaujantis procesas. Anaiptol. Tai gali būti ir laisvalaikio ar šiaip užsiėmimas.
Baltą puslapių erdvę galima užpildyti bet kuo: institucijų, įmonių pranešimais, paskaitų konspektais, kelionių reportažais iš enciklopedijų ir žinynų, beformiais atsitiktinai sugraibytais tekstais.
Užsiimant laikraštininkyste labai pravartu surasti keletą rašymo spartuolių (pagal senąjį kalendorių – stachanoviečių) – jie ir prigamins dozių toli į priekį ir ilgam prisiminimui. Aprašinės, pavyzdžiui, ausis ir nosis, kurių formose ieškos prasmių, arba, pasirausę knygų lentynoje, suras peno ir intelektualiai susimąstys „per visą laikraščio puslapį“. Tai galima pavadinti, kaip tik širdis geidžia: kad ir publicistika, kelionių antropologija, filosofine pliurpologija arba tiesiog dvasios atgaiva.
Todėl ir noriu pasakyti, kad laikraščių leidyba mažai ką turi bendro su žurnalistika, kurios mokomasi visą gyvenimą ir labai dažnai neišmokstama. Žurnalistika prasideda nuo paties paprasčiausio klausimo – kaip gyveni, žmogau?
Apie tai pakalbėsime kitą savaitę.
