Naujausios
Asmenybę ugdė mokytojai
Paklausus ponios Almyros, kokioje šeimoje užaugo, atsako: „Paprastoje kaimiečių šeimoje.“ Tačiau greitai paaiškėjo, kad nepaprastoje. Mamos pasakyta frazė „vaikeli, viską geruoju reikia“ lydi visą gyvenimą.
Almyros Girdenienės tėveliai gyveno Kėblių kaime (Šiaulių rajone), kuris vėliau nunyko, nes žmonės buvo skatinami keltis į gyvenvietes. Vienkiemyje prie miško, vos už 1,5 kilometro nuo Kryžių kalno, prabėgo jos ir dar dviejų brolių vaikystė. Mergaitė baigė Bridų septynmetę mokyklą ir išvyko mokytis į Meškuičius – į mamytės kraštą. Čia teko apsigyventi internate.
„Ką gavau, kokia asmenybe tapau, didelę įtaką turėjo mokytojai. Pirmiausia, klasės auklėtojas, kurį vadindavome Feliksiuku – Feliksas Lunskis. Jis buvo fizinio lavinimo mokytojas. Važiavome dviračiais, žaidėme tinklinį, užimdavome prizines vietas ne tik rajone. Buvo toks rusų kalbos ir literatūros mokytojas Kuprinskas. Atsistodavo prie krosnies – aukštas, gražus, jaunas – ir deklamuodavo atmintinai Jeseniną. Buvome visi susižavėję. Aš begalę eilėraščių ir dabar atmintinai moku. Lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė ką tik pedagoginį institutą baigusi mokytoja Vaitkutė. Mokėmės eilėraščius apie Čiurlionį, žiūrėjome paveikslus, klausėme jo muzikos. Tai darė didelį įspūdį. Tokioje dvasioje augome. Nors šalia to reikėdavo eiti dirbti į kolūkį, padėti tėvams ravėti runkelių normas. Tėvai augino gyvulius, kad galėtų mus išleisti į mokslus. Aš augau tarp berniukų – brolių, pusbrolių. Gal todėl ir charakteris tvirtas, siekiantis tikslo“, – šypteli vaistininkė.
Tuo metu Meškuičiuose buvo vaistinė. A. Girdenienė prisiminė, kaip kartą Meškuičiuose gyvenusi močiutė jai tarė: „Einam, Almyte, į vaistinę pasižiūrėti. Aš taip norėčiau, vaikeli, kad tu vaistininke būtum. Baltas chalatas, padedi žmonėms, ir mums padėsi, jei sirgsime.“
Baigusi mokyklą drauge su bendramoksle, su kuria mokėsi ir Briduose, ir Meškuičiuose, išvyko stoti į Kauno medicinos institutą. Iš pradžių dar galvojo apie stomatologiją, bet nuvedė į prozektoriumą, parodė lavonus ir pasakė, kad reikės juos pjaustyti. O ne! Nusprendė sukti į farmaciją.
Kadangi Meškuičių mokykloje turėjo stiprius mokytojus, turėjo geras fizikos, chemijos žinias, sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus, įstojo, gavo stipendiją, bendrabutį.
„Meškuičių mokykloje mokinių nebuvo daug – mūsų klasėje mokėsi tik 11, bet kaimo mokyklas išlaikė. Labai norėtųsi, kad visgi tų kaimų mokyklos išliktų, kad jų nesunaikintų, nes ten tokios švietimo oazės“, – norėtų A. Girdenienė.
Kelias į „Valerijono“ vaistinę
A. Girdenienė pasakojo, kad farmacijos studijos buvo nelengvos. Reikėjo daug mokytis chemijos. Tuo metu nebuvo daug gatavų vaistų, tai daug mokėsi vaistų gamybos.
Paskutiniame kurse ištekėjo už inžinieriaus, gavo paskyrimą į Šiaulius ir 1969 metais pradėjo čia dirbti.
Iš pradžių jauna specialistė atvyko dirbti į centrinę vaistinę (šalia „Eglės“ parduotuvės). 1972-aisiais tapo vaistinės, kuri 1992 metais buvo pavadinta vaistine „Valerijonas“, vedėjos pavaduotoja. Vedėja tuo metu dirbo Aleksandra Paspelovienė, ji ir pakvietė A. Girdenienę dirbti pavaduotoja. Sakė ir šiandien prisimenanti jos gerumo pamokas. Sunki liga pasiglemžė tuometinę vedėją ir nuo 1977 metų A. Girdenienė yra šios vaistinės vadovė.
Direktorė prisimena, kad tuo metu vaistinė buvo mažytė – Volpės vaistinės ribose. Buvo gamybinės patalpos ir oficina. Dar buvo pridėtos karo metu sudegusios patalpos.
Muziejus neleido išdilti vaistinės istorijai
A. Girdenienė pasakoja, kad ten visuomet buvo žydų tautybės žmonių vaistinė. Įsteigtame muziejuje sukaupė informaciją apie buvusius vaistinės savininkus brolius Volpes, jų likimą. Mažiau informacijos turėjo apie Zigfridą Volpę.
„Pernai vasarą į vaistinę atėjo žmogus, prisistatęs Volpe, ir pasakė, kad ieško senelio šaknų. Į Lietuvą su šeima buvo atvykęs iš Izraelio. Supratau, kad tai Zigfrido šeima. Mūsų provizorė Žukienė yra surinkusi medžiagos apie Lietuvos represuotus vaistininkus, žuvusius Holokausto metu. Mes jiems tą medžiagą atšvietėme ir atidavėme. Ilja Volpė kalėjo Kazachijos lageryje. Po Stalino mirties jį išteisino, bet grįžti į Lietuvą neleido. Po trijų mėnesių jis ten mirė. Svečias padėkojo ir sakė, kad kitą vasarą važiuos ten ieškoti senelio brolio atminimo. Labai padėkojo už išlaikytą atmintį“, – prisiminimais dalijosi A. Girdenienė.
Dar sovietmečiu buvo parengtas projektas įsteigti vaistinę-muziejų. Pirmame aukšte būtų buvusi vaistinė, o antrame ir trečiame – muziejus. Tačiau laikai pasikeitė, „Valerijono“ vaistinė tapo privati, akcijas išsipirko darbuotojai, tačiau nedidelį muziejų rūsyje įsteigė. Gavo nemažai istorinės medžiagos. Vaistininkai Antanina ir Liudas Rulinskai padovanojo didelę sukauptą istorinę medžiagą.
„Kai Vyriausios farmacijos valdybos (VFV) Šiaulių tarprajoninė kontora buvo naikinama, kažkas nugvelbė jos nuotraukų knygą. O kai muziejus kūrėsi, atnešė, sako – pirkit. Nusiderėjome gerokai ir nupirkome. O ten – 1974 metais surašytas visos VFV Šiaulių tarprajoninės kontoros vaistinės su darbuotojų nuotraukomis, vardais, pavardėmis. Dalies vaistinių jau nebėra, jos liko tik istorija. Kai kas močiutę savo suranda. Kažkas pasinaudojo situacija, uždirbo iš šios knygos. Buvo toks laikmetis, net mūsų katinai buvo dingę“, – prisimena ilgametė vaistininkė.
Ji primena seną istoriją, kaip į vaistinę užsuko katinukas. Jis peršoko per stiklą ir susidomėjo šiukšliadėže su valerijonų išspaudomis. Darbuotojai pagavo, išnešė gyvūną į lauką, o jis po pusvalandžio ir vėl grįžo. Paskui viena darbuotoja išsinešė į jį namus. Papasakojus šią istoriją Viliui Puronui, ant vaistinės stogo atsirado sukurti juodi katinai.
„Valerijonas“ pasirinko sveikatinimo kryptį
Kaip per dešimtmečius keitėsi vaistinė? Sovietmečiu buvo daug gamybos, kadangi trūko medikamentų. Dabar psichotropinių vaistų pasirinkimas didžiulis, o tuomet gamino vieną mikstūrą nuo nervų: kalio natrio bromidas, valerijonas, sukatžolė, truputis kofeino. Daktaro Ronkaus mikstūra vadinosi. Neseniai vaistinė ją atkūrė, pradėjo gaminti, žmonės vartoja. Ramina ir dėl miego gerai.
„Dabar daug gatavų vaistų, bet gamyba ir vis tiek yra. Nėra ji naudinga. Labiau apsimoka prekiauti gatavais vaistais, tai ir daro tinklinės vaistinės. Daugelyje Vakarų Europos šalių vaistinių skaičius yra reglamentuojamas, o visos vaistinės privalo gaminti vaistus pagal gydytojų receptus, o mes, Lietuvoje, nuėjome verslo keliu. Ne sveikatinimo žiūrim, bet komercijos, o vaistinių savininkais tapo ne vaistininkai. Čia yra minusas“, – komentuoja situaciją vaistinės vadovė.
Ji akcentuoja, kad meilė, pagarba žmogui išliko „Valerijono“ vaistinėje per visus dešimtmečius. Sveikatinimo kryptis šioje įstaigoje atsirado dar sovietmečiu. Čia veikė sveikuolių klubas. Jo nariai vykdavo į sveikuolių stovyklas. Sveikuolių veikla buvo artima ir A. Girdenienei. Žiemą važiuodavo maudytis į jūrą, vyko maudynės ežere.
„Prasidėjus nepriklausomybei Ajurvedos akademija pakvietė mane į Indiją. Mes ten studijavome oficialioje tarptautinėje mokykloje. Nuo tada nevalgau mėsos, tačiau vyrui ruošdavau mėsytę. Man neturi jokios reikšmės, jei šalia kas nors valgo mėsą. Aš neatsisakau pieno produktų, žuvies“, – apie sveikuolišką patirtį pasakoja A. Girdenienė.
Arbatinėje – sveikuoliški patiekalai iš ekologiškų produktų
Arbatinė šalia vaistinės atsirado dar tais laikais, kai ji buvo valdiška. Vaistininkė Nijolė Olbrikienė Klaipėdos vaistinėje pamatė arbatinę, pasiūlė važiuoti apžiūrėti. Nuvažiavus buvo nuspręsta steigti tokią arbatinę ir Šiauliuose. Pirmoji arbatinė buvo įkurta nuo Vasario 16-osios gatvės pusės, kur dabar įsikūrė konsultuojantys specialistai. Asortimentas tuo metu nebuvo didelis – arbata, užkandžiai.
Kai vadovė grįžo iš Indijos, darė vaistinės rekonstrukciją, o arbatinę įsteigė ten, kur ji yra dabar. Pamažu arbatinė išsiplėtė, prasidėjo maisto patiekalų gamyba.
„Esi tai, ką dedi į save. Mes pačios valgome arbatinėje ir vertiname kokybišką maistą. Nuolat ieškome patikimų tiekėjų, tiekiančių ekologiškus produktus. Imame iš aplinkinių ūkių pieno produktus, ekologiškas daržoves, ūkyje spaustą aliejų. Ypač naudingas moliūgų aliejus, puikiai įvertintas specialistų. Jį pristatome ir edukacijų metu“, – didžiuojasi arbatinės patiekalų kokybe direktorė.
Patiekalai čia – vegetariški, veganiški ir labai gardūs. Žmonėms ypač patinka cepelinai su avinžirniais ir veganišku anakardžių padažu. 2023 metais arbatinė parvežė į Šiaulius VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ įsteigtą apdovanojimą – „Turizmo sėkmingiausiųjų“ vėtrungę maitinimo įstaigų kategorijoje.
A. Girdenienė juokiasi, kad yra vaistininkė, kuri yra prieš vaistus. Labai svarbu, ar tu gali tik ryti vien vaistus, ar gali natūraliomis priemonėmis pagerinti savo savijautą.
Ji pasakoja apie arbatinėje sukurtą organizmą valantį mišinį, kurį vos spėja gaminti. Jį sudaro balkšvųjų gysločių luobelės, linų išspaudos, gelsvė, pankolis, petražolė. „Valerijono“ vaistinėje ir arbatinėje yra ypač daug sveikatinimui ir profilaktikai skirtų produktų. O vaistai vartojami tik tada, kada reikia, ir tiek, kiek reikia.
Vaistininkė sako, kad dabar jos misija – edukacijos, kurių metu pasakoja apie sveikatinimą.
Vaistinėje gimė aukštos klasės kosmetikos linija
Dar viena vaistinės veiklos linija – veido ir kūno priežiūros priemonės. Dar sovietmečiu greta vaistinės veikė kosmetikos kabinetas. Kai vaistinė gaudavo migdolų aliejaus, prašydavo pagaminti kremų. Taip pat gamino priemonių odos ligų ligoninei.
„Prieš gerą dešimtmetį, kai daug kas aplinkui pradėjo gaminti kremus, mes jau turėjome sukauptas žinias apie kosmetikos gaminių gamybą. Sutvarkėme patalpas, gavome leidimą. Prieš pradedant gamybą kartu su dar dviem darbuotojomis baigėme aromaterapijos kursą 5 dienų tarptautiniame seminare, užsisakėme reikalingų knygų. Pradžia buvo nelengva, nes norėjome gero produkto. Atsirado galimybė įsigyti natūralių ir ekologiškų kosmetikos medžiagų. Mums labai padėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) profesorė, Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos katedros vedėja provizorė Jurga Bernatonienė, kilusi iš Kuršėnų. Labai svarbu, kaip suderinti kremo vandeninę ir aliejinę frakciją, kokiais procentais naudoti. Čia ir buvo reikalinga profesorės pagalba. Įstojome į Kosmetikos gamintojų asociaciją LIKOCHEMA. Ten gauname daug žinių Europos lygmeniu, užmezgėme ryšius su Europos medžiagų tiekėjais. Ingredientus imame iš dviejų prancūzų firmų „Givuidan“ ir „Codif“, kurios tiekia natūralias ir ekologiškas medžiagas. Tarkime, hialuroną gali pirkti ir iš Kinijos pigiau, bet pas mus yra kokybiškas, prancūziškas, ekologiškas, kaip ir aliejai“, – pasakoja A. Girdenienė.
Nors „Razalijos“ linija jau apima 18 produktų, vaistinė vis dar ieško ir kuria naujus produktus. Šį mėnesį pristatė naują veido kremą su keramidų kompleksu.
„Keramidai yra mūsų odos riebaluose ir su amžiumi po truputį nyksta. Reikia moterims padėti“, – paaiškina vadovė.
Iš pradžių gaminami kremai vieningo pavadinimo neturėjo. Tačiau nusprendus kurti aukštos klasės kosmetiką, reikėjo pavadinimo. Viena kolegė pasakė, kad Druskininkų krašte valerijoną vadina razalija. Taip ir buvo pavadinta kremų linija.
„Moterims nepakanka vien tik kremų. Norisi, kad ir prausiklis būtų, šveičiamoji kaukė ne su rūgštimis, o su moliūgų sėklytėmis. Kaukė su vitaminu C – nestipri, nedirginanti odos, neerzinanti. Pernai aukso medalį gavome už kremą nuo saulės, kurį naudojant SPF cheminio filtro medžiagos nepatenka per odą į organizmą. Iki šiol buvo naudojamos cheminės medžiagos, kurios praeina odos riebalų barjerą ir patenka į organizmą. Mūsų tiekėjai sustambino SPF molekules ir jau dabar jos nepatenka į organizmą, lieka ant odos paviršiaus, nusiplauna. Nors ši medžiaga ženkliai brangesnė nei kitos rinkoje, mes renkamės saugumą sveikatai.Parodoje „Rinkis prekę lietuvišką“ esame iš viso gavę 6 aukso medalius“, – su pasididžiavimu pasakojo A. Girdenienė.
Tikslas – tarnystė žmogui
Šiaulių miesto garbės pilietė kitais metais švęs jubiliejinę sukaktį, bet žada, kad tai nieko jos gyvenime nepakeis.
„Aukščiausias tikslas – tarnystė žmogui. Vaistininkas gauna profesiją, kuri duoda labai daug. Tai duota misija žmogui. Norėjosi išlaikyti tą vaistinę. Tas noras vertė dar kažką daryti. Taip atsirado arbatinė, kremai. Jei su geromis medžiagomis padarai gerą kremą – duodi gerą produktą. Jei duodi žmogui gėrį, jis grįžta“, – sako A. Girdenienė.
Ji labai norėtų, jog „Valerijono“ vaistinė išliktų ir jai pasitraukus. Viliasi, kad taip ir bus, nes yra darbuotojų, galinčių toliau puoselėti šias tradicijas. O į edukacijas vedėja sakė tikrai ateisianti.
Ji atsidūsta, kad sunku yra išlaikyti vaistinę. Įkainiai yra menki. Pavyzdžiui, 600 vnt. miltelių kūdikiams farmakotechnikas ir fasuotoja gamina tris valandas, gauna už tai apie 6 eurus.
Garbės piliečio vardas gali pasitarnauti labai reikalingiems dalykams. Kai A. Girdenienę sveikino su aukštu miesto įvertinimu, apie vaistinių problemas kalbėjo įvairiais lygmenimis – ir su Seimo nare, viceministru. Gamybinės vaistinės surinko parašus, tikisi, kad reikalai pajudės. Nuo 2012 metų nekeisti komensuojamųjų vaistų gamybos įkainiai.
Apie suteiktą Garbės piliečio vardą A. Girdenienė daug nekalba. Dėkoja ją palaikiusiems miesto žmonėms, ypač Vaclovui Vingrui ir Robertui Obrikiui, jie kartu su UNESCO klubu labiausiai skatino ją sutikti, kad kandidatūra būtų teikiama.
Šie metai A. Girdenienei atnešė ne vien džiaugsmą – teko amžiams atsisveikinti su vyru, su kuriuo kartu praleido penkias dešimtis metų.
Teko ir daugiau juodų metų jos daliai – palaidojo anksti žuvusį vyresnįjį sūnų.
Dabar moteris džiaugiasi trimis anūkais. Jaunesnysis sūnus – taip pat vaistininkas, su šeima gyvena Vilniuje, dirba tarptautinėje kampanijoje. Mama džiaugiasi, kad iš sūnaus sužino įvairių farmacijos srities naujovių.
Visas gyvenimas praėjo Šiauliuose ir praktiškai vienoje vaistinėje. A. Girdenienė sako, kad niekada nesinorėjo išvykti ar pakeisti darbo vietą, nes naujovių, pokyčių visuomet yra ir čia.
Prieš kelerius metus A. Girdenienei teko bylinėtis teisme su Šiaulių miesto savivaldybe, kuri vienašališkai norėjo nutraukti patalpų nuomos sutartį Centro poliklinikoje.
„Nuoskaudos neliko, nes tik gėriu gali kažką pasiekti. Dabar labai geri santykiai. Gėris pakeičia santykius“, – sako vaistininkė.
Mūsų pokalbį Garbės pilietė užbaigė dar lietuvių kalbos mokytojos išmokytu Vandos Giedrytės eilėraščiu, skirdama šiuos žodžius visiems šiauliečiams:
Turėkim visad atsargoj po gerą, švelnų žodį
Kiekvienam prakalbintam ir mus prakalbinusiam.
Turėkim visad atsargoj po skaidrų šiltą šypsnį –
Liūdinčiam ir linksmam, pažįstamam ir nepažįstamam.
Turėkim visad atsargoj tos nuostabios šviesos,
Kuri nematomu tvarsčiu priglustų prie savų ir svetimų žaizdų, išgydydama jas.
Turėkim visko po truputį atsargoj, nes nežinia kada ir kur, kada ir kam ko nors ilgam gyvenimo kely pritrūkti gali.
