Naujausios
Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus nariams ir draugijos rėmėjams jau šešerius metus nepasiekiama Kristijono Donelaičio žemė ‒ Tolminkiemis, Lazdynėliai.
Šiais metais švenčiame 40-ies metų jubiliejų, kai pirmą kartą aplankėme Tolminkiemį. Per tuos metus šviesinome, gražinome K. Donelaičio žemę. Ir mes augome, šviesėjome. O dabar visus slegia didelė nežinomybė, kaip atrodo bažnytėlė-memorialinis muziejus, rusų pervadintas į Literatūros muziejų, ar vėl apaugo dilgėlėmis mūsų puoselėti kapeliai, ar Lazdynėliuose auga visi mūsų sodinti ąžuolai.
Keliones tęsiame Lietuvoje. Pernai aplankėme dalį Žemaitijos, prisiglaudėme prie Mažosios Lietuvos kultūrininko, mūsų garbaus kunigo Anupro Gauronsko šviesaus atminimo.
Šiemet birželio 14 dienos rytą keliautojus sveikinau ir palaimos tradiciškai linkėjau K. Donelaičio žodžiais: „Kiekvienam daryti gera savo darbu ir žodžiu...“ bei kartu keliavusiems devyniems Šv. Kazimiero ordino Šiaulių komtūrijos nariams perskaičiau Vytauto Mačernio „Malda į Šv. Kazimierą“.
Mūsų kelionė buvo skiriama Tėvo Stanislovo 20-osioms mirties metinėms bei dievdirbio, medžio drožėjo Vincento Svirskio gimimo 190-čiui paminėti.
Pirmoji stotelė buvo Žibartonių kapinaitės su Šv. Vincento Pauliečio koplyčia. Senojon kapinių koplytėlėn Tėvas Stanislovas dažnai atvažiuodavo pasimelsti, sutvarkyti kapų.
Jis jau tuo metu, sakė, buvo įrengęs „komunizmo kampelį“ su pakabintais kibirais ir įrankiais kapinėms tvarkyti. Visus pasitikdavo dieną ir naktį degančios švieselės didžiuliuose akmens rieduliuose. Kapinės aptvertos tvorele, parsivežta iš Rygos, – viskas buvo padaryta Tėvelio rankomis.
Šiaulių kamerinis choras „Bičiuliai“ su tuometiniu vadovu doc. Stasiu Žalaliu daugiau kaip 20 metų (nuo 1991 m. gegužės 12 d.) važiuodavo pas Tėvą Stanislovą į Dotnuvą, Paberžę. Tėvelis dažnai pakviesdavo ir į Žibartonis. Kartą ten būnant Jis davė užduotį: „Kitą kartą, kai atvažiuosite, išmokite ir pagiedosime „Labanakt, Jėzau“. Man teko surasti žodžius ir natas. Tėvelio prašymą įvykdėme.
Paberžė mus pasitiko vešlia žaluma, švaria, gražiai nušienauta aplinka. Prie Tėvo Stanislovo kapo uždegėme žvakę, pasimeldėme, pabuvome tyloje. Prisiminiau, kaip laidotuvėse prie karsto buvo tik žvakės, o gėlių jūra puošė bažnytėlės lauko sieną. Tad ir šįkart prie kapo uždegėme tik žvakelę.
Paberžėje gidė Regina Galvanauskienė supažindino su Tėvo Stanislovo materialiniu ir dvasiniu paveldu. Bažnytėlėje apžiūrėjome visus kampelius, papuoštus Tėvelio kruopščiai surinktais bažnyčios reikmenimis, paveikslais, liturginių rūbų kolekciją, naujai sutvarkytą kleboniją. Visur tvyro Tėvo Stanislovo gerumo, pareigingumo, meilės kiekvienam žmogui, šventumo dvasia. Jis, kaip „Santarvės“ premijos laureatas, rašė: „Žaliavo tautos medis, o po tų vėtrų kiek nulūžusių šakelių. Aplink tegul tvyro rami santarvė. Dėka jos šakelių bus daug, naujų, žalių…“
Paberžės dvare veikia 1863 m. sukilimo muziejus. Paberžės rūmai garsūs, nes čia kunigavo 1863 m. sukilimo vadas Antanas Mackevičius. Prie bažnytėlės pastatytas koplytstulpis, menantis kunigą A. Mackevičių.
Skubėjome į Dotnuvos vienuolyną, kuriame giliai įmintos Tėvo Stanislovo pėdos. Akademijos kultūros centro Dotnuvos skyriaus vadovė Danguolė Špokienė papasakojo vienuolyno istoriją, kalbėjo apie Tėvo Stanislovo gyvenimo laikotarpį ir jo darbus.
Apžiūrėjome Tėvo Stanislovo celę, kitas patalpas, gausias meno vertybes. Palypėję į antrą aukštą pamatėme 1990 metais Tėvo Stanislovo dėka atkurtos vienuolyno bibliotekos lobynus.
Atsisveikinę su Dotnuva, skubėjome į Kėdainius. Lydimi gidės Irenos Vaitkevičienės, apžiūrėjome unikalų senamiestį. Kėdainių krašto muziejuje susipažinome su šio krašto etnografiniais ir istoriniais eksponatais, įžymiais krašto žmonėmis.
Muziejaus salėje apžiūrėjome iš Lietuvos kampelių surinktą nemažą Vincento Svirskio kryžių ir koplytstulpių kolekciją.
Aplankėme senąsias Kėdainių miesto kapines Dotnuvos gatvėje, kuriose palaidotas pirmasis Lietuvos kariuomenės kareivis Povilas Lukšys (1886‒1919). 1929 m. žūties vietoje pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytas paminklas, tapęs vienu svarbiausiu Nepriklausomybės kovų bei Laisvės atgavimo simboliu.
Netoli kapinių aplankėme rašytojo Juozo Paukštelio namą, kurį pats ir suprojektavo.
Pravažiavome pro seniausią Kėdainių miesto ąžuolą, augantį šiaurinėje miesto dalyje, ‒ Mikalojaus Daukšos ąžuolą. Jo skersmuo ‒ 1,70 m, aukštis ‒ 23 m. Pasakojama, kad jį sodino pats Mikalojus Daukša, lietuvių raštijos pradininkas, nes ąžuolas auga netoli jo gimtosios sodybos.
Atsisveikinę su Kėdainiais, pasukome Surviliškio link. Sirutiškio kaime „Raganės“ kavinėje degustavome virtinių su įvairiais įdarais. Pailsėję ir pasisotinę, laimingai pasiekėme Surviliškį. Prie Surviliškio Vinco Svirskio pagrindinės mokyklos stovi Vinco Svirskio kryžius. Amžinojo poilsio V. Svirskis atgulė Surviliškio kapinėse.
Gidė Irena mus nuvedė ir prie Lietuvos Nepriklausomybės signatarės Mortos Lukošiūtės kapo. M. Lukošiūtė kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite dirbo Lietuvos Steigiamajame Seime.
Keliautojų laukė ir netikėti išbandymai ‒ teko pereiti Surviliškio „beždžionių“ tiltą. Pasigėrėjome Nevėžio vingiais, upės platumu, dailiai apaugusiomis žaliomis pakrantėmis.
Jau saulutė kaip karalaitė rengėsi palikti mus ir skubėjo į paauksuotą sostą, o mes, padėkoję nuoširdžiai ir maloniai gidei, atsisveikinome ir pasukome namų link.
Diena prabėgo prasmingai, daug pamatėme, sužinojome, pajutome, išgyvenome, paaugome ir praturtėjome. Parsivežėme daugiau meilės ir šviesos. Vytautas Mačernis rašė: „Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, kad aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviesti. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą.“
