Vėlinių dieną dėkojame už gyvenimą

Lapk­ri­čio 2-oji ir sa­vai­tė po jos

– Tra­di­ci­ja ta­pę, kad į ka­pi­nes lan­ky­ti ar­ti­mų­jų vi­si sku­ba­me bū­tent lapk­ri­čio 1-ąją. Kai tuo tar­pu tik­ro­ji Mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo die­na yra lapk­ri­čio 2-oji.

– Lapk­ri­čio 1-oji yra Vi­sų šven­tų­jų die­na. Mū­suo­se tru­pu­tė­lį su­si­pla­ku­sios Vė­li­nės ir Vi­sų šven­tų­jų iš­kil­mė, ku­rio­je baž­ny­čia vie­na šven­te pa­ger­bia vi­sus sa­vo šven­tuo­sius, ofi­cia­liai baž­ny­čios pa­skelb­tus šven­tai­siais ar­ba šven­tą gy­ve­ni­mą gy­ve­nu­sius vy­rus ir mo­te­ris, nie­ka­da to­kiais ne­pas­kelb­tus. Ir tai yra pri­va­lo­ma ka­ta­li­kams šven­tė. Ne­da­ly­va­vi­mas šio­je iš­kil­mė­je ar­ba ne­šven­ti­mas šios šven­tės – dva­si­nis nuo­sto­lis mums pa­tiems.

Bet Vi­sų šven­tų­jų die­na nė­ra Mi­ru­sių­jų at­mi­ni­mo die­na. Ži­no­ma, ga­li­ma teig­ti, kad nė vie­no šven­to­jo, ku­ris yra ofi­cia­liai pa­skelb­tas šven­tuo­ju, gy­vų­jų tar­pe nė­ra, nes žmo­gus, bū­da­mas gy­vas, kaip gra­žiai ar net šven­tai gy­ven­tų, vis tiek tu­ri pa­gun­dų nuo­dė­mei ar su­kly­di­mui. Tai to­dėl baž­ny­čia nė vie­no as­mens šven­tuo­ju, jam dar esant gy­vam, ne­skel­bia, nors ir ma­tė­me Jo­no Pau­liaus II-ojo pa­vyz­dį, Mo­ti­nos Te­re­sės pa­vyz­dį, ku­rie, aki­vaiz­du, dar bū­da­mi gy­vi sa­vo veik­la bu­vo tar­si pa­ly­tė­ti Die­vo. Vis tiek šven­tai­siais jie pa­skelb­ti tik po mir­ties. Taip, nė vie­no šven­tuo­ju pa­skelb­to as­mens gy­vo nė­ra, jie mi­rę. Ta­čiau mi­rę že­miš­kam gy­ve­ni­mui, bet gy­vi Dan­gui.

Baž­ny­čia vi­sų Šven­tų­jų iš­kil­mė­je au­ko­ja mi­šias kaip džiaugs­min­gas mi­šias ir ne­tgi ku­ni­go rū­bai to­se mi­šio­se yra džiaugs­min­gos bal­tos spal­vos. Vis­kas pa­si­kei­čia ki­tą­dien, lapk­ri­čio 2-ąją. Vė­li­nių die­ną mel­džia­ma­si už mi­ru­siuo­sius, aiš­kiau sa­kant, už pa­šauk­tuo­sius į Am­ži­ny­bę.

Tai­gi dau­gu­ma žmo­nių klai­din­gai ma­no, kad bū­tent lapk­ri­čio 1-ąją rei­kia pa­gerb­ti mi­ru­siuo­sius. Ir ge­ro­kai ne­tiks­lu, kad lapk­ri­čio 1-ąją sku­ba­me į ka­pi­nes.

Baž­ny­čia tu­ri tra­di­ci­ją mels­tis už vi­sus mi­ru­siuo­sius vi­są sa­vai­tę, vi­są va­di­na­mą­ją ok­ta­vą, nuo lapk­ri­čio 2-osios. Baž­ny­čios toks mo­ky­mas, kad Vė­li­nių die­ną ir vi­są ok­ta­vą po tos die­nos, ap­lan­kant ka­pi­nes ir nuo­šir­džiai pa­si­mel­džiant už mi­ru­siuo­sius, yra pel­no­mi at­lai­dai. Tai­gi baž­ny­čia ska­ti­na ir ra­gi­na žmo­nes lan­ky­ti mi­ru­sių ar­ti­mų­jų ka­pus ne­bū­ti­nai per Vė­li­nes, o ir per vi­są sa­vai­tę po jų. Jei nė­ra ga­li­my­bės lapk­ri­čio 2-ąją ap­lan­ky­ti ka­pų, tai ga­li­ma pa­da­ry­ti 2, 3, 5, 6 die­ną, ir vis tiek tai bus Vė­li­nių lai­ke ap­lan­ky­ti ar­ti­mie­ji.

Ti­kin­čiam žmo­gui mir­ties die­na yra jo Gi­mi­mo dan­gui die­na.

Svar­biau­sia yra mal­da

– Žva­ke­lių spin­dė­ji­mas, gė­lių žie­dai, mal­da – tar­si do­va­na mū­sų išė­ju­siems ar­ti­mie­siems. Kas čia svar­biau­sia?

– Ka­pų lan­ky­mas, be abe­jo­nės, yra su­sie­tas su mal­da. De­ja, šian­die­ną la­bai daž­nai pa­ste­bi­me, kad tas lan­ky­mas Vė­li­nių die­no­je la­bai daž­nai yra ta­pęs pa­rei­ga ar­ba tra­di­ci­ja, ta­čiau vis la­biau pri­trūks­ta­ma mal­dos.

Šian­dien la­biau pa­ste­bi­me žva­ku­čių pir­ki­mo, gė­lių pir­ki­mo ma­ni­ją: kuo di­des­nės puokš­tės, kuo dau­giau žva­kių – tai at­seit dau­giau mū­sų šir­dies ir dau­giau mū­sų dė­me­sio. O gal­būt ir pa­si­ro­dy­mas prieš kai­my­ną, ku­ris ateis ir pa­sa­kys, kad štai ant jū­sų ka­po gra­žiau ne­gu ant mū­siš­kio...

Iš ki­tos pu­sės pa­tys lyg ir ma­no­me, kad Am­ži­ny­bė­je vei­kia tas pa­ts prin­ci­pas kaip ir že­miš­ka­ja­me gy­ve­ni­me: jei ne­tu­ri­me lai­ko sa­vo ar­ti­mie­siems, tai dė­me­sį jiems ban­do­me pa­ro­dy­ti pirk­da­mi do­va­nas. Juk pa­na­šiai su sa­vo vai­kais el­gia­si ir užim­ti ar daug ke­liau­jan­tys tė­vai, pirk­da­mi jiems ge­res­nius daik­tus, bran­ges­nes plan­še­tes, mo­bi­liuo­sius – kuo bran­ges­nė do­va­na, tuo, at­ro­dy­tų, dau­giau dė­me­sio pa­ro­do­ma. Ly­giai taip pat da­ro­ma ir lan­kant mi­ru­siuo­sius.

– Ne­pai­sant vis­ko, nie­kas ne­pa­neigs, kad lie­tu­viai tik­rai rū­pi­na­si ar­ti­mų­jų ka­pais...

– Tru­pu­tį pa­juo­kau­da­mas pa­sa­ky­siu trum­pą anek­do­tą. Sa­ko­ma, jei no­ri tu­rė­ti ge­rą žmo­ną, tai rei­kia jų tu­rė­ti tris. Pir­miau­sia tu­rė­ti sla­viš­ko krau­jo žmo­ną – nes jos, sa­ko, la­bai sma­gios jau­nys­tė­je. Ant­ra žmo­na ge­riau bū­tų vo­kie­tė: ji griež­tai lai­ko­si vi­sų tai­syk­lių ir ge­rai auk­lė­ja vai­kus. O tre­čio­ji žmo­na – bū­ti­nai lie­tu­vė. Ko­dėl? Nes at­sa­kin­gai ka­pus pri­žiū­ri. Tai anek­do­tas, bet tie­sos dėl lie­tu­vių at­sa­kin­gu­mo ta­me tik­rai yra.

Mes iš­ties tu­ri­me la­bai gra­žią tra­di­ci­ją lan­ky­ti ar­ti­mų­jų ka­pus ir gra­žiai juos pri­žiū­rė­ti. Gal­būt ir yra tru­pu­tis ne vi­sai svei­ko lenk­ty­nia­vi­mo, gal­būt yra per­dė­to no­ro pa­si­ro­dy­ti prieš ki­tus, esą kuo di­des­nis, kuo bran­ges­nis pa­mink­las, tuo la­biau my­li­mam žmo­gui. Bet kar­tais to prie­žas­tis ga­li bū­ti vi­sai pa­tei­si­na­ma.

Tu­riu ome­ny­je kad ir emig­ra­ci­ją. Daug ka­pų da­bar už­den­gia­ma mar­mu­ro, 3D for­ma­to plokš­tė­mis, stik­lo plokš­tė­mis, įvai­riais pie­ši­niais ar mar­mu­ro ply­te­lė­mis dėl to, kad žmo­nės gy­ve­na to­li ir nė­ra kam pa­si­rū­pin­ti gė­lių so­di­ni­mu ir au­gi­ni­mu. Ne pa­slap­tis, yra žmo­nių, ku­rie gy­ven­da­mi to­li sam­do ka­pų tvar­ky­to­jus. Tai­gi gra­ži ka­pi­nių tvar­ky­mo tra­di­ci­ja ne­bū­ti­nai yra pa­si­pui­ka­vi­mas, kai ku­riais at­ve­jais tai da­ro­ma pra­kti­niais su­me­ti­mais.

O baž­ny­čia sa­vo ruož­tu už ar­ti­muo­sius ra­gi­na mels­tis. Nes gė­lių kie­kis, žva­kių kie­kis ar kiek il­gai de­ga lieps­ne­lė ant ka­po, be mal­dos mi­ru­sia­jam ne­da­ro jo­kios įta­kos. Mal­da yra vie­nin­te­lis bū­das, ku­ris ga­li pa­siek­ti Am­ži­ny­bė­je esan­čiuo­sius ir kreip­tis į Die­vą gai­les­tin­gu­mo. Mal­da pir­miau­sia rei­kė­tų ne tik pra­šy­ti švie­sios am­ži­ny­bės ir švie­saus dan­gaus mū­sų mi­ru­siems, ne tik mels­ti Die­vą at­lei­di­mo už nuo­dė­mes, su­pran­tant, kad kiek­vie­nas iš mū­sų, ar mū­sų mi­ru­sie­ji, ar mes pa­tys, nė vie­nas ne­to­bu­li, bet DĖ­KO­TI.

– Dė­ko­ti už tai, kad mums bran­gaus žmo­gaus ne­bė­ra ša­lia, kad jis plėš­te iš­plėš­tas iš jį my­lin­čių žmo­nių tar­po?

– Pir­mų­jų am­žių krikš­čio­nys Mir­ties die­ną va­din­da­vo Gi­mi­mo dan­gui die­na. Ro­mos ka­ta­kom­bo­se yra už­ra­šai ant ka­pų, kur ra­šo­ma, kad štai bū­da­mas ke­tu­rio­li­kos me­tų gi­mė Dan­gui. Tai reiš­kia, kad žmo­gus, bū­da­mas ke­tu­rio­li­kos me­tų, mi­rė že­miš­ka­me gy­ve­ni­me ir gi­mė Dan­gui.

Sa­vo šven­tuo­sius ger­bian­ti Baž­ny­čia taip pat mi­ni ne jų gi­mi­mo die­ną, o mir­ties. Gi­mi­mo die­na šven­čia­ma tik ke­lių šven­tų­jų – mū­sų iš­ga­ny­to­jo Jė­zaus gim­ta­die­nis šven­čia­mas per Ka­lė­das, Ma­ri­jos, Jo­no Krikš­ty­to­jo, o vi­sų ki­tų šven­tų­jų gim­ta­die­nių baž­ny­čia ne­šven­čia, jie pa­ger­bia­mi mir­ties die­no­je, kaip išė­ji­mo į Dan­gų die­ną.

Tie­są sa­kant, mū­sų vi­sų po­žiū­ris tu­rė­tų po tru­pu­tė­lį keis­tis, kad ne­lik­tu­me vien tik sto­vė­ti po Jė­zaus kry­žiu­mi. Mū­sų re­li­gi­jo­je ir lie­tu­viš­ka­me ka­ta­li­kiš­ku­mo su­pra­ti­me la­bai daug kan­čios. Kart­kar­tė­mis at­ro­do, kad mes esa­me tie­siog už­stri­gę ties Gol­go­tos kal­nu ir vis dar te­bes­to­vi­me po Jė­zaus kry­žiu­mi pa­mirš­da­mi apie Pri­si­kė­li­mo ry­tą. Mes į mir­tį žvel­gia­me, kaip į bai­siau­sią įvy­kį gy­ve­ni­me ir ne­ma­to­me nie­ko švie­saus, o, atė­ję į ka­pi­nes, rau­da­me lyg ne­bū­tų Am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo.

Be abe­jo­nės, la­bai su­pran­ta­mas vy­res­nių žmo­nių skaus­mas. Kuo­met iš­gy­ve­na­ma 50 ar 60 me­tų kar­tu, yra la­bai sun­ku iš­si­skir­ti, nes, to žmo­gaus ne­be­li­kus ša­lia, stai­ga imi ne­be­su­vok­ti sa­vęs. Va, ta­da ir at­ro­do, kad tie žmo­nės neįž­vel­gia Am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo, ne­ma­no, kad kaž­kas po mir­ties lau­kia jų mi­ru­sių­jų ir kad vie­ną die­ną jie pa­tys su­si­tiks su jais Die­vo Tė­vo ar­tu­mo­je – at­ro­do, kad mir­tis nu­kir­to vis­ką.

Bet taip tik­rai nė­ra. Pa­si­kar­to­siu, ti­kin­čiam žmo­gui mir­ties die­na yra Gi­mi­mo dan­gui die­na. To­dėl lai­do­tu­vių die­ną aš sa­vo pa­ra­pi­jie­čius ra­gi­nu dė­ko­ti už mi­ru­sio žmo­gaus gy­ve­ni­mą, už lai­ką, ku­rį kar­tu pra­lei­do, už įvy­kius, ku­riuos kar­tu pa­ty­rė, už pa­mo­kas, ko­kių tas žmo­gus iš­mo­kė sa­vo pa­vyz­džiu. Ši­tie da­ly­kai pa­de­da iš­gy­ven­ti mir­tį kiek ki­taip, ne taip bau­gi­nan­čiai.

Nes mir­tis yra neiš­ven­gia­ma tik­ro­vė, nes kiek­vie­nas iš mū­sų du da­ly­kus pa­ti­ria as­me­niš­kai ir neiš­ven­gia­mai – gi­mi­mą, ku­rio neat­si­me­na­me, ir mir­tį, ku­rios taip pat grei­čiau­siai ne­ga­lė­si­me at­si­min­ti. Mir­tis – tai slenks­tis į gy­ve­ni­mą, ku­ris nie­ka­da ne­si­bai­gia: kai baig­sis že­miš­ka­sis gy­ve­ni­mas, pra­si­dės Am­ži­na­sis. Ir ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad tai ki­tas gy­ve­ni­mas, vei­kiau jo tą­sa, ki­tas eta­pas, tik ki­to­je tik­ro­vė­je.

– Ko­kios bū­na Jū­sų ar­ti­mų­jų Vė­li­nės?

– As­me­niš­kai aš Mi­ru­sių­jų die­ną paau­ko­ju šven­tas mi­šias. Su gi­mi­nai­čiais ant ar­ti­mų­jų ka­pų ne­ša­me ne dau­giau ne­gu po vie­ną žva­ku­tę. Sa­vo se­ne­liams, ma­mos tė­vams, ku­rie yra pa­lai­do­ti Kel­mė­je, nu­pir­kau di­de­lę stik­li­nę žva­ki­dę, į ku­rią vis įde­da­me kei­čia­mą žva­ku­tę. Tai tam, kad ne­rei­kė­tų ne­šti dau­gy­bės žva­kių, ku­rios vė­liau tam­pa stik­lo, plas­ti­ko at­lie­ka ir sėk­min­gai pil­do są­var­ty­nus. Jei gal­vo­ti apie tuos žmo­nes, ku­rie tas žva­kes at­ne­šė, tai ne­šė jie jas tik­riau­siai gal­vo­da­mi apie sa­vo ar­ti­muo­sius, gal net ir mels­da­mie­si už juos. O pa­skui jų do­va­na iš­me­ta­ma į są­var­ty­ną...

Sa­kau tai ome­ny­je tu­rė­da­mas ir eko­lo­gi­nę pu­sę. Kiek­vie­nas, ma­nau, tu­ri­me jaus­ti at­sa­ko­my­bę už pa­sau­lį. Eko­lo­gi­ja nė­ra pa­ti se­niau­sia Baž­ny­čios te­ma, bet pa­sta­rai­siais me­tais pa­brė­žia­ma ir Po­pie­žiaus, ir mū­sų ga­ny­to­jų. Tai­gi Vė­li­nių die­ną gal­būt tik­rai ge­riau ne­šti ma­žiau žva­ku­čių, gal­būt nau­din­giau nau­do­ti kei­čia­mas žva­ku­tes in­de­liuo­se ne­gu vis nau­ja žva­kė su stik­lu ir me­ta­lu.

Taip pat ir dirb­ti­nės gė­lės. Jos gi pa­ga­min­tos iš plas­ti­ko, ku­ris var­gu, ar per­dir­ba­mas. Gal tik­rai ma­žiau žva­ke­lių ir gė­lių, o dau­giau mal­dos? Ir kuo švie­ses­nės mal­dos!

Ir aša­ra prie ka­po, ku­ri yra nuo­šir­di, ku­ri yra dėl švie­saus pri­si­mi­ni­mo – juk ver­kia­me ne­bū­ti­nai, kai skau­da. Ir jei prie ka­po nu­rie­dės aša­ra pri­si­mi­nus tą žmo­gų, jo lai­ky­tą ran­ką, jo pa­mo­ką, žo­dį, rei­kia džiaug­tis. Ži­no­ma, kvai­lai at­ro­dy­tų, jei sa­ky­čiau, kad rei­kia atė­jus ant ka­po šyp­so­tis, kai tuo tar­pu šir­dis tie­siog rau­da. Tie­siog tu­ri­me su­vok­ti, kad mir­tis nė­ra taš­kas žmo­gaus gy­ve­ni­me. Juk Vė­li­nių die­no­je atei­na­me prie ka­po tam, kad pa­dė­ko­tu­me už to žmo­gaus gy­ve­ni­mą ir kad mū­sų šir­dis ne­nus­to­tų vil­tis, jog vie­ną die­ną, kai Die­vas pa­šauks mus, mes su­si­tik­si­me.