Lietuva gražėja, žmonės linksmesni

Reginos MUSNECKIENĖS nuo­tr.
Da­lia ir Crai­gas Adam­sai jau­čia daug sen­ti­men­tų Kel­mei. Prieš iš­skris­da­mi at­gal už­su­ko į bro­lio so­dy­bą Kel­mė­je.
Aust­ra­li­jo­je, Es­pe­ran­ce mies­te, gy­ve­nan­ti Da­lia Adams, grį­žu­si į Lie­tu­vą vi­suo­met ap­lan­ko Kel­mę. Čia gy­ve­no jos se­ne­liai. Čia au­go tė­vai. Kel­mės baž­ny­čio­je po­nia Da­lia su­si­tuo­kė su aust­ra­lu sa­vo vy­ru Crai­gu.
Nu­va­žiuo­ja ir į Bir­žus, kur pra­bė­go jos vai­kys­tė ir da­lis jau­nys­tės. Tik ke­lio­nės į Lie­tu­vą – re­tos. Vers­lą tu­rin­ti Adam­sų šei­ma tik kas ke­le­ri me­tai lei­džia­si į to­li­mą ke­lio­nę Lie­tu­von. Šią va­sa­rą grį­žo. Ap­su­ko vi­są Lie­tu­vą. „Mū­sų ša­lis spar­čiai kei­čia­si“, – sa­ko pa­sku­ti­nį kar­tą prieš pen­ke­rius me­tus Lie­tu­vo­je bu­vu­si mo­te­ris.

Su­si­tuo­kė Kel­mė­je

Aust­ra­li­jo­je Da­lia Adams gy­ve­na jau še­šio­li­ka me­tų. Bai­gu­si Bir­žų „Auš­ros“ gim­na­zi­ją ir vers­lo tei­sės stu­di­jas Vil­niaus ko­le­gi­jo­je, jau­na mer­gi­na nė neieš­ko­jo dar­bo Lie­tu­vo­je. Pat­rau­kė į Lon­do­ną. Ten dir­bo vieš­bu­čiuo­se, res­to­ra­nuo­se ir ka­vi­nė­se.

2003 – iai­siais su drau­gų kom­pa­ni­ja nu­spren­dė iš Lon­do­no nu­skris­ti į Aust­ra­li­ją se­zo­ni­niams dar­bams fer­me­rio ūky­je. Jau­nai mer­gi­nai to­li­ma ša­lis pa­da­rė di­džiu­lį įspū­dį. Fer­me­riai ten val­do di­džiu­lius plo­tus že­mės. Nes že­mė nė­ra der­lin­ga. Kad pra­gy­ven­tų tu­ri ap­sė­ti la­bai daug hek­ta­rų. Lau­kus ap­dir­ba ga­lin­ga tech­ni­ka.

Nors že­mės ne­der­lin­gos, bet kli­ma­tas, piet­ry­čių ir piet­va­ka­rių pa­kraš­čiuo­se žem­dir­bys­tei – la­bai pa­lan­kus. Nė­ra la­bai karš­ta, ne­bū­na saus­rų, vi­suo­met pa­kan­ka lie­taus. Fer­me­riai ten gy­ve­na pa­si­tu­ri­mai.

Pa­dir­bė­ję drau­gai iš­skri­do at­gal, nes bai­gė­si vi­zų ga­lio­ji­mas. Da­liai pra­si­tęs­ti vi­zą pa­dė­jo bū­si­ma­sis vy­ras Crai­gas, su ku­riuo vė­liau, su­grį­žu­si į Kel­mę, su­si­tuo­kė baž­ny­čio­je ir at­šo­ko ves­tu­ves.

Kel­mės baž­ny­čio­je Adam­sų šei­ma pa­krikš­ti­jo ir sa­vo pir­ma­gi­mę duk­re­lę. Čia, pas se­ne­lius, pra­bėg­da­vo vi­sos Da­lios vai­kys­tės va­sa­ros. Ne Bir­žuo­se, o Kel­mė­je nu­spren­dė ap­si­gy­ven­ti ir su­kur­ti vers­lą jos bro­lis. Kel­mei mo­te­ris jau­čia daug sen­ti­men­tų.

Vai­kai mo­ko­mi mo­ti­nos kal­bos

Adap­tuo­tis Aust­ra­li­jo­je po­niai Da­liai ne­bu­vo sun­ku. Pa­gy­ve­nu­si Lon­do­ne, ji pui­kiai iš­mo­ko ang­lų kal­bą, to­dėl leng­vai bend­ra­vo su vie­tos gy­ven­to­jais, ne­sun­kiai su­ras­da­vo drau­gų.

Gal to­dėl, kad dau­ge­lis aust­ra­lų yra atei­viai iš Ang­li­jos, Ško­ti­jos, Ai­ri­jos ir ki­tų Eu­ro­pos ša­lių. Se­nų­jų gy­ven­to­jų pro­tė­viai bu­vo Aust­ra­li­jos abo­ri­ge­nai. Da­bar, šal­ti­nių tei­gi­mu, jų be­li­kę tik 2 pro­cen­tai. Abo­ri­ge­nai dar iš­lai­kę ir se­ną­ją sa­vo kal­bą.

Jau­nai mo­te­riai da­rė įspū­dį eg­zo­tiš­ka ir la­bai įdo­mi ša­lis. 80 pro­cen­tų Aust­ra­li­jo­je gy­ve­nan­čių gy­vū­nų ir au­gan­čių au­ga­lų – iš­skir­ti­niai, jų ne­ra­si ki­tuo­se že­my­nuo­se.

Adam­sų šei­ma au­gi­na duk­rą ir sū­nų. Jie – Aust­ra­li­jos pi­lie­čiai. Bet duk­ra ge­rai kal­ba lie­tu­viš­kai. Tuo pa­si­rū­pi­no Da­lios ma­ma Ge­nu­tė, ku­ri žie­mo­mis skren­da į Aust­ra­li­ją pri­žiū­rė­ti anū­kų.

Mat, tuo me­tu Aust­ra­li­jo­je – va­sa­ra. Įs­pū­din­gų pa­plū­di­mių juo­sia­ma­me Es­pe­ran­ce mies­te daug tu­ris­tų. Duk­ra ir žen­tas tu­ri la­bai daug dar­bo. To­dėl la­bai pra­ver­čia ma­mos pa­gal­ba. Ji iš­bū­na po ke­tu­ris mė­ne­sius. Per pa­tį tu­riz­mo pi­ką pri­žiū­ri vai­kus, pa­de­da bui­ty­je. Po­nia Ge­nu­tė iš­mo­kė kal­bė­ti lie­tu­viš­kai ir sa­vo de­vy­ne­rių me­tų anū­kė­lę.

Ma­ža­jam pus­penk­tų me­tų anū­kui su lie­tu­vių kal­ba kiek sun­kiau. Mat, su mo­čiu­te su­si­kal­bė­ti pa­de­da vy­res­nio­ji se­suo. Tad ma­žy­lis ir ne­de­da per daug pa­stan­gų.

Pa­ti Da­lia – iš­li­ko Lie­tu­vos pi­lie­tė. Ta­čiau jai tai ne­truk­do. Iš­te­kė­ju­si už aust­ra­lo ji tu­ri lei­di­mą nuo­lat gy­ven­ti vy­ro ša­ly­je. Juo­kau­ja, jog pi­lie­ty­bės ne­tu­rė­ji­mas su­tei­kia net sa­vo­tiš­kų pri­vi­le­gi­jų. Jai ne­rei­kia bal­suo­ti rin­ki­muo­se ir re­fe­ren­du­muo­se. Aust­ra­lams bal­sa­vi­mas yra pri­va­lo­mas. Jei nea­tei­na bal­suo­ti, tu­ri mo­kė­ti bau­das.

Kar­tą per dar­bų dau­gy­bę ne­tu­rė­jęs ka­da nuei­ti bal­suo­ti re­fe­ren­du­me jos vy­ras Crai­gas taip pat tu­rė­jo su­mo­kė­ti bau­dą.

Dar­buo­to­jų ba­das ir Aust­ra­li­jo­je

Adam­sų šei­ma ant van­de­ny­no kran­to įsi­kū­ru­sia­me Es­pe­ran­ce mies­te­ly­je tu­ri jū­ros gė­ry­bių res­to­ra­ną ir ne­di­de­lį, de­šim­ties vie­tų mo­te­lį. Šis mies­tas pa­ten­ka tarp aš­tuo­nių Aust­ra­li­jo­je tu­ris­tų la­biau­siai lan­ko­mų vie­tų. Tad va­sa­ro­mis dar­bo iki kak­lo.

Pats di­džiau­sias dar­bo krū­vis ten­ka jiems pa­tiems. Crai­gas – vir­tu­vės še­fas, Da­lia rū­pi­na­si res­to­ra­no lan­ky­to­jų ap­tar­na­vi­mu ir mo­te­liu. "Daug rei­kia dirb­ti. Vi­są die­ną ant ko­jų. Pas mus su dar­bo jė­ga – ne kas",– at­vi­ra po­nia Da­lia.

Vers­li­nin­kų šei­mai šiek tiek pa­de­da ir sam­dy­ti dar­buo­to­jai. Ta­čiau ras­ti kva­li­fi­kuo­tos dar­bo jė­gos ne­di­de­lia­me mies­te – sun­ku. Jau­ni­mas, bai­gęs mo­kyk­lą, pa­trau­kia į di­des­nius mies­tus.

Pa­ly­gin­ti su gau­na­mo­mis pa­ja­mo­mis, dar­buo­to­jų iš­lai­ky­mas at­siei­na bran­giai. Už va­lan­dą dar­bo mi­ni­ma­lus at­ly­gis – 25 – 27 Aust­ra­li­jos do­le­riai. Sa­vait­ga­liais – 30 do­le­rių. Šiuo me­tu Aust­ra­li­jos do­le­ris – ly­gus 60 eu­ro cen­tų.

Kva­li­fi­kuo­tiems ir ge­rai dir­ban­tiems žmo­nėms rei­kia mo­kė­ti dau­giau ne­gu mi­ni­mu­mą. Be to, kas trys mė­ne­siai dar 9,5 pro­cen­to nuo mo­ka­mo at­ly­gio darb­da­vys tu­ri per­ves­ti į pen­si­jų fon­dus.

„Jei­gu mū­sų res­to­ra­nas bū­tų Mel­bur­ne, pro­ble­mų ne­kil­tų. Dar­buo­to­jų trū­ku­mas – vi­sų ma­žų mies­te­lių pro­ble­ma. Va­sa­rą ga­li­ma pa­si­telk­ti še­šio­lik­me­čius mo­ki­nius. Bet jie ne­ga­li dirb­ti vi­sos dar­bo die­nos. Be to, trūks­ta pa­tir­ties. Jei­gu at­si­ras­tų koks lie­tu­vis – pa­ty­ręs ir kū­ry­bin­gas vir­tu­vės še­fas, mie­lai pa­si­rū­pin­tu­me vi­za ir priim­tu­me į dar­bą“, – šyp­so­si po­nia Da­lia.

Lie­tu­viš­ka mo­čiu­čių miš­rai­nė

Mo­te­ris sa­ko per vieš­na­gę Lie­tu­vo­je jau spė­ju­si pa­siilg­ti sa­vo res­to­ra­no ir ge­rų žu­vies pa­tie­ka­lų. Aust­ra­li­jo­je daž­nai pa­siilgs­ta lie­tu­viš­kų val­gių. Šį­kart iš Lie­tu­vos par­si­veš elekt­ri­nę bul­vių trin­tu­vę, kad ga­lė­tų iš­si­vir­ti ce­pe­li­nų.

„Ne­ga­ran­tuo­ju, kad pa­vyks. Aust­ra­li­jo­je – la­bai van­de­nin­gos bul­vės. Į ce­pe­li­nų teš­lą rei­kia dė­ti ne­ma­žai krak­mo­lo, kad neiš­tiž­tų, – tu­ri abe­jo­nių po­nia Da­lia. – Vy­ras ke­ti­na kiek pa­keis­ti ce­pe­li­nų re­cep­tą. Vie­toj mė­sos ke­ti­na dė­ti jū­ros gė­ry­bių įda­rą. Gal to­kiais ce­pe­li­nais bus ga­li­ma vai­šin­ti ir res­to­ra­no sve­čius.“

Po­nia Da­lia pa­sa­ko­ja, jog jų res­to­ra­ne la­bai iš­po­pu­lia­rė­jo lie­tu­viš­ka, mo­čiu­čių da­ry­ta ir jos pa­čios vai­kys­tė­je la­bai mėg­ta rau­do­na miš­rai­nė, ku­rio­je vir­ti bu­ro­kė­liai, pu­pe­lės ir rau­gin­ti ar­ba ma­ri­nuo­ti agur­kai – vis­kas pa­gar­din­ta ma­jo­ne­zu. Iš pra­džių klien­tai įta­riai žiū­rė­jo į šias prie žu­vies siū­lo­mas sa­lo­tas. Bet, kai pa­ra­ga­vo, ši miš­rai­nė ta­po vie­na iš la­biau­siai mėgs­ta­mų.

Šal­ti­barš­čiai jų res­to­ra­ne ne­pri­gi­jo. Bet la­bai mėgs­ta­mi ir po­pu­lia­rūs barš­čiai.

Lie­tu­va gra­žė­ja

Po pen­ke­rių me­tų per­trau­kos į Lie­tu­vą ato­sto­gų grį­žu­si Da­lia Adams sa­ko, jog kai­nos pas mus – la­bai di­de­lės. Jos šei­ma pa­bu­vo­jo Klai­pė­do­je, Pa­lan­go­je, Ni­do­je, ap­lan­kė ir Bir­žus. Sa­kė sa­vo vai­kys­tės mies­te dar ne­bu­vo ma­čiu­si ap­žval­gos ra­to.

Ka­dan­gi į Aust­ra­li­ją skris su per­sė­di­mu Da­ni­jo­je, šei­ma nu­spren­dė dar ke­le­tą die­nų pra­leis­ti Ko­pen­ha­go­je. Ne­ži­nia ka­da ki­tą kar­tą vėl su­si­ruoš į Lie­tu­vą. Tad pa­ke­liui no­ri kuo dau­giau pa­ma­ty­ti.

Šei­ma daž­niau­sia ato­sto­gau­ja žie­mą. Tuo­met res­to­ra­ne ma­žiau lan­ky­to­jų. Be grau­ža­ties res­to­ra­ną ga­li už­da­ry­ti še­šioms sa­vai­tėms. Per ato­sto­gas daž­niau­sia ap­lan­ko įdo­mes­nes Aust­ra­li­jos vie­tas. Ša­lis la­bai di­de­lė. Nu­va­žiuo­ti to­kius at­stu­mus rei­kia la­bai daug lai­ko. Adam­sai ke­liau­ja su na­me­liu ant ra­tų.

Nusk­ren­da ir į ki­tas ša­lis, pa­vyz­džiui Šri Lan­ką.

– Kaip po to­kių eg­zo­tiš­kų ke­lio­nių Jums at­ro­do Lie­tu­va?

– Lie­tu­va kei­čia­si, gra­žė­ja. Žmo­nės jau at­ro­do links­mes­ni, ne to­kie su­si­kaus­tę. Ypač Vil­niu­je ir Klai­pė­do­je, kur dau­giau jau­ni­mo. Anks­čiau grį­žu­si jaus­da­vau di­džiu­lį kont­ras­tą. Aust­ra­li­jo­je žmo­nės at­si­pa­lai­da­vę, links­mi. Lie­tu­vo­je – su­si­rū­pi­nę, su­rū­gę. Da­bar to su­rū­gi­mo – ma­žiau. Nors ne­si­ste­biu. Jūs gy­ve­na­te be­veik tam­so­je. La­bai ma­žai sau­lės. Pas mus kli­ma­tas ge­res­nis. Nors žie­mą nė­ra šil­ta, ypač, kai pu­čia vė­jas nuo šiau­rės aši­ga­lio, bet sau­lės mes ma­to­me dau­giau.

– O gal lie­tu­vius ner­vi­na ir aukš­tos kai­nos?

– Kai pa­sku­ti­nį kar­tą bu­vau grį­žu­si už pre­kes dar mo­kė­jau li­tais. Bu­vo pi­giau. Da­bar vis­kas la­bai su­bran­gę. Bet ir Aust­ra­li­jo­je nė­ra pi­gu. Duo­nos ke­pa­las 5 do­le­riai. Už ki­log­ra­mą ko­ky­biš­kos žu­vies, ku­rią sa­vo res­to­ra­nui per­ka­me tie­siai iš lai­vų, pa­vyz­džiui, la­ši­šos, mo­ka­me po 40 – 60 do­le­rių. Pas mus la­bai bran­gūs vai­kiš­ki dra­bu­žiai. Bran­gūs skry­džiai. Bet žmo­nės vis tiek links­mes­ni.

– O kur ge­res­nės so­cia­li­nės ga­ran­ti­jos?

– Sun­ku pa­ly­gin­ti. Lie­tu­vo­je sun­ku pen­si­nin­kams. Aust­ra­li­jo­je pen­si­nin­kai gy­ve­na ge­rai. Daug ke­liau­ja. Tie, ku­rie tu­ri vers­lą, į pen­si­ją išei­na dar ga­na jau­ni ir pa­jė­gūs. Tie­siog par­duo­da vers­lą ir mė­gau­ja­si gy­ve­ni­mu. Sam­do­mi dar­buo­to­jai išei­na vė­liau. Mo­te­rys 63 ar 65, vy­rai – 67 me­tų.

Ta­čiau Lie­tu­vo­je la­bai ge­ras są­ly­gas tu­ri ma­mos, au­gi­nan­čios vai­kus. Tre­ji me­tai. Už dve­jus mo­ka ne­blo­gą pa­šal­pą. Ste­buk­lin­ga!

Kai aš prieš de­vy­ne­rius me­tus pa­gim­džiau duk­rą, ga­vau 5000 do­le­rių vien­kar­ti­nę iš­mo­ką. Kai po ket­ve­rių me­tų pa­gim­džiau sū­nų, jau nie­ko ne­be­ga­vau. Ma­tyt, jau bu­vo pe­ge­rė­ju­si de­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja. Mū­sų šei­mos au­gi­na po du – tris vai­kus, kai ku­rios – po ke­tu­ris.

– Ar nie­kuo­met ne­jau­tė­te disk­ri­mi­na­ci­jos kaip ki­ta­tau­tė?

– Nie­ka­da. Gal kad su­ge­bu pri­tap­ti? Apsk­ri­tai, mū­sų mies­te­ly­je ne­daug emig­ran­tų. Lie­tu­vių vi­sai nė­ra. Di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se gy­ven­to­jai la­biau su­si­mai­šę. Daug emig­ran­tų iš Azi­jos ša­lių, In­do­ne­zi­jos, Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos, ne­ma­žai ita­lų, is­pa­nų.

Gal vie­nas ki­tas se­nes­nis aust­ra­las ir ne­mėgs­ta emig­ran­tų. Ta­čiau dau­gu­ma jų yra at­vi­ri, drau­giš­ki, ne­ven­gia šne­kė­ti įvai­rio­mis te­mo­mis.

– Ar ka­da nors ke­ti­na­te vi­sam lai­kui su­grįž­ti į Lie­tu­vą?

– Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, kas nu­tiks ry­toj. Ta­čiau kol kas pla­nuo­se grį­ži­mo į Lie­tu­vą nė­ra. Aust­ra­li­jo­je tu­ri­me vers­lą. Čia gi­mė ir į mo­kyk­lą ei­na mū­sų vai­kai.

Gy­ve­na­me la­bai gra­žia­me mies­te, ša­lia van­de­ny­no. Pa­va­sa­rį čia la­bai gra­žu, nes su­žy­di au­ga­lai. Tu­ri­me daug erd­vės. Mū­sų mies­te­ly­je nė­ra dau­gia­bu­čių. Vi­si gy­ve­na erd­viuo­se na­muo­se. Aust­ra­lams ap­skri­tai pa­tin­ka di­de­lės erd­vės.

Lie­tu­vo­je aš tu­rė­čiau mo­ky­tis gy­ven­ti iš nau­jo. Nie­kuo­met ne­su Lie­tu­vo­je dir­bu­si. Ga­li­ma sa­ky­ti, jog Lie­tu­vo­je aš ir ne­gy­ve­nau. Kol užau­gau, gy­ve­nau Ta­ry­bų Są­jun­go­je, o kai užau­gau – vi­są lai­ką už­sie­ny­je.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.