Fotomenininko A. Ostašenkovo atminties liudijimai

Iše­ju­sių­jų po­rtre­tai

Ket­vir­ta­die­nio va­ka­rą pa­ro­dos "At­min­ties vieš­ke­liai" ati­da­ry­mas ir to pa­ties pa­va­di­ni­mo fo­toal­bu­mo pri­sta­ty­mas su­bū­rė gau­sią ir įvai­rios pa­tir­ties au­di­to­ri­ją.

Pa­ro­da su­do­mi­no kul­tū­ros žmo­nes, au­to­riaus ko­le­gas fo­tog­ra­fus, kū­ry­bos ger­bė­jus, tarp ku­rių – ir jau­ni­mas, ir vy­res­nių kar­tų šiau­lie­čiai.

Au­to­rių svei­ki­no Sei­mo na­rys Sta­sys Tu­mė­nas. Pa­ro­dą pri­sta­tė ir au­to­riui už ją dė­ko­jo me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis, ki­ti ati­da­ry­mo da­ly­viai.

Au­to­rius pa­ro­do­je at­ve­ria sa­vo pri­si­mi­ni­mų, is­to­ri­jų, jaus­mų kny­gą ir nu­ke­lia žiū­ro­vą į praei­tį.

Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas ro­do per 140 Šiau­lių kul­tū­ros, po­li­ti­kos, me­no, me­di­ci­nos ir ki­tų sri­čių at­sto­vų po­rtre­tų. Iš fo­tog­ra­fi­jų žvel­gia ir iš Šiau­lių ki­lę ar Šiau­liuo­se su­tik­ti žy­mūs žmo­nės.

Pa­ro­do­je ro­do­mi ad­vo­ka­tės Graž­by­lės Venc­laus­kai­tės, ak­to­riaus Pra­no Piau­lo­ko, dai­li­nin­ko Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus, di­ri­gen­to Sau­liaus Son­dec­kio ir jo tė­vo Jac­kaus Son­dec­kio, bu­vu­sio Šiau­lių bur­mist­ro, poe­to Ber­nar­do Braz­džio­nio, fi­lo­so­fo Ro­mual­do Ozo­lo ir ki­tų le­gen­di­nių as­me­ny­bių po­rtre­tai.

Fo­tog­ra­fi­jo­se – ir bu­vę mies­to įmo­nių, ga­myk­lų va­do­vai, dar­bi­nin­kai, in­ži­nie­riai, ir par­ti­niai vei­kė­jai.

Ši pa­ro­da – liu­di­ji­mas apie Šiau­liuo­se gy­ve­nu­sius, dir­bu­sius, kū­ru­sius žmo­nes, ku­rie jau išė­ję Ana­pi­lin.

Lyg lai­ko kap­su­lė

Me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis pa­brė­žė, jog A. Os­ta­šen­ko­vas vi­sa­da kė­lė bū­ties pra­smės klau­si­mus. Ke­lia ir da­bar, "ver­čia su­si­mąs­ty­ti apie vaiz­do vie­tą lai­ke ir at­min­ty­je bei sa­vo bū­ties pra­smę".

"Bet ši pa­ro­da yra ki­to­kia, – ak­cen­ta­vo me­no­ty­ri­nin­kas. – Anks­tes­nė­se pa­ro­do­se yra daug ale­go­ri­jos, me­ta­fo­ri­nio gy­ve­ni­mo pra­smės ieš­ko­ji­mo, o čia po ke­lių me­tų per­trau­kos jis grą­ži­na ob­jek­ty­vų pa­sau­lį. Fo­tog­ra­fi­jo­se pa­ro­do as­me­ny­bių bu­vi­mą sa­vo na­mų, sa­vo dar­bo, sa­vo kū­ry­bos vie­to­je – kar­tu su žmo­gu­mi fik­suo­ja­mas ir laik­me­tis – jį jau­čia­me fo­tog­ra­fi­jo­se. Tai lyg lai­ko kap­su­lė."

A. Os­ta­šen­ko­vas il­gus me­tus dir­bo fo­tog­ra­fo žur­na­lis­to dar­bą – nuo 1979 me­tų. Per ati­da­ry­mą pa­ts pa­si­da­li­jo, jog tre­jus me­tus už­tru­ko reng­da­mas nau­ją pa­ro­dą, at­rink­da­mas jai po­rtre­tus iš 300 tūks­tan­čių ne­ga­ty­vų ar­chy­vo.

Pab­rė­žė, jog dar žur­na­lis­ti­ko­je dirb­da­mas pa­si­rin­ko sa­vą žmo­gaus ste­bė­ji­mo ir pa­tei­ki­mo bū­dą – at­vi­rą žvilgs­nį į ob­jek­ty­vą.

"Da­bar ma­nau, jog tai bu­vo tei­sin­gas ke­lias, – sa­kė A. Os­ta­šen­ko­vas. – Man bu­vo svar­biau­sia ne išanks­ti­nis san­ty­kis, o kon­tak­tas su žmo­gaus vi­du­mi. Žvelg­da­mi į ob­jek­ty­vą, jie per­ženg­da­vo pro­fe­si­jų ir pa­rei­gų ri­bas, to­dėl fo­tog­ra­fi­jo­se – jie be jo­kių kau­kių – tie­siog uni­ka­lios ir ne­pa­kar­to­ja­mos as­me­ny­bės."

Pa­ro­dos au­to­rius fik­suo­da­mas laik­me­tį su­ra­šė ir vi­sus anuo­me­ti­nius sa­vo he­ro­jų ap­do­va­no­ji­mus, nuo­pel­nus – nie­ko ne­nu­ty­lė­jo. Jo žo­džiais, da­bar mėgs­ta­ma biog­ra­fi­jas "trin­ti", o "lai­kas ant jų vi­sų už­dė­jo sa­vo at­spau­dą – jie vi­si ta­po is­to­ri­jos da­li­mi.“

Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je pa­ro­dą "At­mi­nties vieš­ke­liai" ga­li­ma pa­ma­ty­ti iki ko­vo 1 die­nos.