Naujausios
Atgijusios Joniškio sinagogos
„Šiauliuose prasidėjęs, pasakojimais apie Žagarėje gyvenusius žydus papildytas projektas šiemet daugiau dėmesio skyrė Joniškiui“, – rašo žurnalistas Ričardas Vitkus, užrašęs savo pokalbininkų pasakojimus. – Vos prieš 125 metus pusė šio miesto gyventojų buvo žydai, o dabar jų nebeliko nė vieno, tačiau Joniškyje dar yra žydus menančių pastatų, o miestą puošia iš griuvėsių prikeltos Baltoji ir Raudonoji sinagogos.“
Prie didžiųjų Joniškio sinagogų sienų autorius kalbina miesto žmones, daug prisidėjusius, kad jos būtų atstatytos, įamžintos ir įvestos į bendrąjį kultūros lauką. „Viena sinagoga sovietmečiu buvo paversta sandėliui, kita – sporto sale. Apšiurusios, apgriuvusios sinagogos buvo tapusios tikrais šašais Joniškio centre. Buvo svarstoma vieną sinagogą išvis nugriauti, o jos vietoje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę“, – pasakojo Artūras Pališkevičius.
„Koncertus, konferencijas bei kitus renginius sinagogose pradėjome rengti jau tuo metu, kai dar vyko diskusija, ar verta jas atstatinėti. Parodos buvo rengiamos net ir be langų likusiuose pastatuose. Ir žmonės plūdo į tuos renginius. Taip pastatai atgijo, nes jie gali būti „gyvi“ tik tuomet, jei ten lankosi žmonės“, – sako Rasa Ališauskienė.
Liudijimai iš globos namų
Pati įsimintiniausia, autentiškiausia šių metų „Gyvenimo istorijos“ dalis. Nenušlifuoti liudijimai iš Joniškio Švč. M. Marijos parapijos senelių globos namų „Santara“: kas matyta, patirta, žinota ar girdėta.
Apie macus. Bronė Rimdžiuvienė, į mokyklą ėjusi Joniškėlyje (Pasvalio rajonas), tarnavusi pas žydus: „Tie macai kepti iš grynų miltų, tad labai skanūs būdavo. Tuo metu mes, vaikai, pyragėlių neregėdavome, tad macai mums būdavo kaip pyragas (...) Būdami vaikai mes žydų kiek prisibijodavome, nes tėvai sakydavo, kad jie vaikus gaudo ir jų kraują į macus deda, o ypač prieš Velykas.“
Apie pinigus. Vaclovas Nemanis – joniškietis: „Žydai buvo gudrūs, mokėjo pinigą pasidaryti. Nors iš pažiūros jie atrodė biedni, turtais nesipuikavo, tačiau iš tiesų gyveno gerai. Be to, žydai vienas kitą remdavo. Nutikus bėdai puldavo vieni kitiems padėti.“
Apie raudas. Adolis Špokauskas, gimęs ir užaugęs Linkuvoje (Pakruojo rajonas): „Savo akimis teko matyti, kaip nuo Linkuvos atvestą žydų koloną suvarė į mišką. Girdėjau jų raudas, o po to prasidėjo salvės, ir viskas nutilo. Parėjęs namo pasakiau, ką mačiau, tai tėvai piktinosi, ką tie parazitai daro – net vaikų negaili.“
Apie nežinojimą. Bronislava Danilienė, žagarietė, kilusi nuo Kriukų (Joniškio rajonas): „Kad apie žydus nedaug ką žinau, įsitikinau, kai mane, tvarkančią parko teritoriją, užkalbino vienas žmogus ir paklausė, kur čia yra žydų kapinės. Aš būčiau nurodžiusi visai kitą vietą. O paaiškėjo, kad tos žydų kapinės yra visai šalia – kitoje kelio pusėje... Va taip, gyveni, vaikštai ir, pasirodo, daug ko nežinai.“
Pas žydus. Genovaitė Rakauskienė iš Žadvainių kaimo (Joniškio rajonas): „Mano uošvė, būdama jauna, tarnavo pas žydus. Tai apie juos nė vieno blogo žodžio nėra pasakiusi (...) Šeimininke pas juos dirbusią mano uošvę žydai kas rytą siųsdavo į turgų nupirkti vištą. Bet nupirkti reikėdavo ne vištienos, o gyvą vištą. Ją papjaudavo jau parneštą į namus.“
Apie žudynes. Stanislava Bilevičienė, joniškietė: „Kartą prie Vilkiaušio miško sutikau senyvo amžiaus žmogų, įsikalbėjome. Jis man pasakė: „Nežinai, kas čia dėjosi. Sušaudė, užkasė. Kiti dar pusiau gyvi į duobes buvo sumesti ir užkasti. Tai dar žemė judėjo ir dejonės sklido...“. Sovietmečiu, man jau dirbant malūne, netoliese tokią duobę atkasė, kažką tyrinėjo. Tarp palaikų rado ir šampano butelį, o jo viduje – nuotrauką. Gal vokiečiai jį ten įmetė ir užkasė. Nuotraukoje vokietis ant kelmelio sėdi, rūko, o mūsiškai šaudo. Mūsų žmonės gi šaudė.“
Apie aktyvistus. Vincas Vozbutas, gimęs ir užaugęs Žagarėje: „Žudė ne tik vokiečiai. Susibūrė ir taip vadinamieji lietuvių aktyvistai. Bet jiems labiau rūpėjo žydų turtas. Pas žydus atvažiavę aktyvistai jiems pasakydavo, kad reikia persikraustyti, liepdavo pasiimti vertingesnius daiktus. Nuvežę į mišką, jie žydus sušaudydavo, o turtą pasidalindavo.“
Apie Joškę. Elena Norvilienė, gimusi ir užaugusi Kalnuočių kaime (Pakruojo rajone): „Pas mus į namus užsukdavo toks pavargėlis žydelis, vardu Joškė. Tai mama jį pavalgydindavo, dar kai ko įdėdavo. Kartą jis pas mus atėjo, kai mama miegojo. Kai pasakiau, kad mamos nėra, Joškė susigraudino, ašarą nubraukė ir išėjo. Kai mama prabudo, pasakiau jai, kas buvo užėjęs. Ji iškart manęs paklausė, ar aš ko jam daviau. Kai pasakiau, kad nieko nedaviau, mama greitai įdėjo į krepšelį kiaušinių, duonos, liepė pasivyti Joškę ir jam paduoti.“
Žydų bendruomenėje
Trečiojoje knygutės dalyje – šiauliečių Žydų bendruomenės narių monologai. Įdomiausia – žydų ir lietuvių santykiai.
Tadas Petrulis – žmona žydė, gimė Ukmergė. Turėjo prabėgti 40 metų, kad sužinotų, kad dar visai neseniai didesniąją dalį jo gimtojo miesto sudarė žydai. „Žydai kitokie, jie labiau nei lietuviai laikosi savo tradicijų, o šios tradicijos atėjo iš tikėjimo“, – teigia T. Petrulis.
Andrėjus Kozlovas. Jo tėvas – baltarusis, mama – žydė. Vaikystėje net nežinojo, jog turi žydiško kraujo. Tėvai ir sesuo išvyko į Izraelį, jis liko Lietuvoje. Žmona – lietuvė. Šeimoje švenčia lietuviškas šventes, o žydiškas – kartu su žydų bendruomenės nariais.
„Tokio buitinio antisemitizmo, koks buvo sovietmečiu, dabar Lietuvoje nėra. Pamenu, kaip vaikystėje, žaidžiant su draugais kieme, tekdavo išgirsti: „Tas žydpalaikis“. Tada nežinojau, kad tie žodžiai būdavo skirti man“, – prisimena Andrėjus.
Chaimui Šerui – 89-eri. Jis vienas iš tų šiauliečių žydų, spėjusių išsigelbėti karo pradžioje, kai tėvas savo šeimą per Rygą išvežė į Rusiją. Karui pasibaigus jie grįžo į Šiaulius, kur Chaimas sutiko savo gyvenimo meilę Genovaitę. Jis save laiko Šiaulių patriotu, turėjo proga išvažiuoti į Izraelį, bet miesto negalėjo palikti.
„Vestuvių puotos nebuvo. Apie santuoką sužinojęs mano tėvas nupirko vištą, mama paruošė pietus(...) Kažkas mus užmatė, pranešė apie tai Genovaitės tėvams, tie su giminėm atbėgo pas mus. Į kambarį įsiveržė gal penkiese, rankose kas kirvį, kas peilį, o kas strypą laikydami. Kraujas nebuvo pralietas, tačiau motina Genovaitę apšaukė, atėmė iš jos paltą. O tuo metu juk buvo žiema. Mes ir taip nieko neturėjome, čia dar žmona palto neteko“, – tokie skaudūs prisiminimai.
Vaikų jie neturėjo: taip nusprendė, kad „nebūtų ujami“, nes turėta tokių pavyzdžių. „Sovietmečiu į žydus visi įtariai šnairuodavo. Bijojome tarpusavyje net savo gimtąja kalba kalbėti, kad kam nekiltų kokių įtarimų.“
Ir dar apie macus. Ch. Šeras prisimena: „Ir baimės teko patirti. Pamenu, kartą sovietmečiu dingo Šiauliuose vaikas, tai pasklido gandas, kad jį žydai pagrobė ir nužudė, nes kraujo macams prireikė. Mes ne juokais išsigandome, kad prasidės pogromai. Gerai, kad milicija netruko išsiaiškinti, kad vaiką nužudė jo motinos draugas (...) Daug laiko nuo to įvykio praėjo, o nuoskauda, kad mus, žydus, nebūtais dalykais kaltino ir už akių teisė, liko.“
Kas ant stalo?
Leidinys pabaigiamas žydų virtuvės receptais. Tarsi norint pabrėžti, kad „Gyvenimo istorijos“ – projektinis leidinys, todėl nepretenduoja į platesnius apibendrinimus ir kūrybos aukštumas. Žinoma, galima ieškoti ir surasti informacijos (tekstų, fotografijų) pateikimo klaidelių, bet knygutės forma ir kai kurie jos trūkumai neužgožia turinio, suponuojantį stiprios publicistikos pojūtį. Ypač pasakojimuose iš Globos namų. Akivaizdu – siekiama daugiau žinojimo ir susikalbėjimo tarp tautų ir tarp kaimynų. „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė žada tęsti „Gyvenimo istorijas“ seriją, juolab kad šios serijos leidiniai gražiai dera publicistiniame miesto ir krašto istorijos pasakojime.
O desertui suradau dar vieną receptą – taip pat „Laiptų...“ 2020 m. išleistų žymaus ukrainiečių dailininko, šiauliečiams meno mylėtojams jau gerai pažįstamo Matvei Vaisberg „Atsiminimų“ epizodėlį – trupinėlį žydiško jumoro.
...Galerijoje buvo dar vienas lankytojas. „Jūs – dailininkas?, – paklausė jis manęs. „Taip“, – atsakiau aš. „O kur jūsų paveikslai?“ „Štai jie“. „O, sakykite, ar jūs ne žydas?“– staiga paklausė jis. „Ne“, – atsakiau, – tiesiog aš šiandien prastai atrodau“.
