Naujausios
Tyli spalvų ir linijų muzika
Pirmoji vakaro dalis – dailės parodos pristatymas. Menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė aptaria čia eksponuojamus dviejų labai skirtingų menininkų darbus – Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatės Adasos Skliutauskaitės piešinius ir Marijaus Jacovskio, Auksinio scenos kryžiaus kavalieriaus, tapybą.
Pasak menotyrininkės, iš pirmo žvilgsnio tarp šių menininkų lyg nieko bendra, tik nacionalinė tapatybė. Giliau pažvelgę bendrumų rastume. Abu atėję iš literatūrinio pasaulio. Adasa Skliutauskaitė kūrybinį kelią pradėjo nuo knygų iliustravimo. Turbūt ne vienas vyresniųjų pamena iškalbingas, beveik realistiškas Ramutės Skučaitės knygų iliustracijas. Marijus Jacovskis žinomas kaip scenografas, o jo tapybos dar neteko matyti. Keistokas sutapimas, bet čia eksponuojamuose kūriniuose nėra literatūrinio pasakojimo, visi darbai be pavadinimų.
Adasos Skliutauskaitės piešiniuose linija ir spalva yra lygiaverčiai žaidimo dalyviai. Subtiliai išlietas tušas ar spalva žanro ribos neperžengia. Piešinys – paukštis, ranka, krėslas – nekasdieniški, neturi svorio, nesiremia į jokią horizonto liniją, yra be galo netvarūs. Tas netvarumas parodo, kad tai emocinė būsena, įspūdis. Marijus Jacovskis taip pat šiuose darbuose laisvas nuo dramaturgijos, nuo literatūros. Minkšta tapyba, abstraktūs veidai – tarsi nuotaikos peizažas. „Žodžiai šiuo atveju nereikaligi, galima tik jausti, – apibendrina dr. D. Karatajienė. – Atvira siela reikia žiūrėti, taip, kaip klausome muzikos.“
Koncertas „Žydiška melodija“ ir įspūdinga kelionė į muzikos pasaulį
Ne koncerto vedėju, o istorijų pasakotoju save pristatęs LRT Klasika vadovas Julijus Grickevičius tapo puikiu gidu į 19 a. muzikinį gyvenimą. Jis noriai dalijosi žiniomis ne tik apie J. Achrono kūrinius, bet ir aptarė ryšius su amžininkų kūryba, papasakojo įdomių detalių iš nepelnytai Lietuvoje užmiršto kompozitoriaus, talentingo smuikininko biografijos. J. Grickevičiaus teigimu, mūsų bėda, kad litvakų kūrybinio palikimo dažnai nelaikome savu. Taip kaupiasi skolos. Viena iš tokių didelių skolų yra dėmesys J. Achrono muzikai. Smuiko genijus J. Achronas per mažai įvertintas kaip kompozitorius, kurio kūryboje labai ryški žydiškų motyvų jungtis. Koncerto vedėjas klausytojus sudomino pasakojimu ir apie kitų koncerte atliekamų kūrinių autorius – F. Mendelsoną, F. Kreislerį, J. Bramsą, dalinosi žiniomis apie 19 a. muzikinio pasaulio peripetijas, istorinių aplinkybių įtaką kūrėjui.
Su didžiule pagarba pristatyti svečiai iš Austrijos. Christian Altenburger – pasaulinę šlovę pelnęs smuiko virtuozas bei puikiai vertinamas pedagogas, Vienos muzikos universiteto profesorius. Iš Japonijos kilusi pianistė Aki Maeda, kuri nuolat kviečiama koncertuoti įvairiuose Europos muzikos festivaliuose bei akompanuoti tarptautiniuose konkursuose. Koncerto vedėjas nemažai dėmesio skyrė mokytojo ir mokinio sąsajoms ir pristatydamas atlikėjus pabrėžė, kad prof. Christian Altenburger yra Dalios Dėdinskaitės mokytojas, nepamiršo paminėti, kad Monikos Augulytės mokytoja buvo Marytė Minčiūnienė.
Programoje F. Mendelsono, J. Achrono, F. Kreislerio, J. Bramso kūriniai. Koncerto kulminacija tapo F. Mendelsono „Sonata smuikui ir fortepijonui f-moll, Op. 4“. Ją atliko Christian Altenburger (smuikas), Dalia Dėdinskaitė (smuikas), Aki Maeda (fortepijonas), Monika Augulytė (altas), Gleb Pyšniak (violončelė). Rinktinių atlikėjų virtuoziškumas ir energija įtikino klausytojus, kad klasikinė muzika yra įdomi ir žavi.
Koncertui apibūdinti pasinaudosiu vieno iš klausytojų įspūdžiu: „Tai buvo labai spalvinga, didu. Smigo giliai į širdį, pakylėjo dvasią, nušveitė ir pasidarė šviesu šviesu. Noriu žemai nusilenkti prieš virtuozus muzikantus, prieš organizatorius. Oi, kaip Šiauliams reikia tokių festivalių.“
