Naujausios
Jubiliejinio plenero šaukinys – „Mėlyna“
Dėl suprantamų priežasčių ne visi plenero dalyviai galėjo atvykti į festivalio palydėtuves, tačiau nudžiugino gausus žiūrovų būrys, nors tą patį vakarą mieste būta nemažai kultūros renginių.
Atidarydama parodą „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė kalbėjo, kad „Šiaulių Monmartro Respublika“ nuolat auga, jos piliečiais yra tapę gerokai per 200 menininkų. Jau keleri metai festivalio renginiai iš miesto erdvių pasklinda po Šiaulių regioną – šiemet jie pasiekė Joniškį ir Kelmę.
Festivalio programą tradiciškai sudaro trijų meno sričių – dailės, muzikos ir poezijos jungtis: plenero dalyviai jau įprato, kad festivalio metu vyksta kamerinės muzikos vakarai, prasmingi susitikimai, empatiją stiprinančios patirtys.
J. Ališauskienė atkreipė dėmesį, kad paroda papildyta žymaus Ukrainos menininko Matvei Vaisbergo dovanotais grafikos darbais ir atminties dienos „Ne viskas miršta“ miniatiūrinių darbų – tapybinių laiškų kolekcija.
Plenero parodą „Mėlyna“ aptarė menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė, kuri festivalio metu buvo ne tik stebėtoja, patarėja, bet ir sukūrė puikų tapybos darbą. Dailės žinovė pradėjo nuo esminio parodos motyvo, kurį inspiravo Aleksandro Vozbino tapyba. Dailininkas A. Vozbinas yra pats deklaravęs meilę mėlynai spalvai, tai patvirtino jo žmona Diana Vozbinienė.
Ne paslaptis, kad kiekviena spalva mums sukelia tam tikras asociacijas. Žydrumas ar mėlis dažniausiai yra prisiminimų spalva. Gal neatsitiktinai sovietiniu laikmečiu A. Vozbinas vienas iš pirmųjų įvedė lietuvių dailėje atsiminimų motyvus – istorinį žanrą. Plenero dalyvių darbuose taip pat atsiskleidžia prisiminimai, kurie susiję su dvasingumu, gebėjimu apjungti emocinius išgyvenimus, širdį, protą ir intelektą.
VDA rektorės prof. Ievos Skauronės kūrinys sukelia globalius atsiminimus: žvelgdami į žydų berniuko veidą už brūkštelėjimų, galim įsivaizduoti kalėjimo grotas ar šakų pynę, pro kurią skverbėmės eidami į Pasaulio Tautų Teisuolio Andriejaus Kalendros sodybą netoli Žarėnų.
Prof. Ričardas Bartkevičius apjungia Paryžiaus Švč. Jėzaus Širdies baziliką ir Šiaulių bažnyčios kontūrus. Aposteoziniai motyvai, mėlyni ir balti potėpiai, šiek tiek agresyvios figūros suformuoja polifoniją. Gal susijungia tai, kas girdėta polifoninėje muzikoje, kai klausėmės Čiurlionio kvarteto ar Lietuvos kamerinio orkestro, „Quorum“ ...
Spalva, pasak menotyrininkės, gali atlikti daugybę funkcijų: gali modeliuoti formas, apibrėžti siluetą, būti asociatyvus simbolis, iškalbingas fonas arba dekoratyvi dėmė, kuria žaidžiama. Giedrės Riškutės, Gagik Parsomian, Audriaus Gražio, Lilijos Puipienės, Živilės Bardzilauskaitės-Bergins kūriniai yra dekoratyvūs. Mėliu kiekvienas pagilina dekoratyvų skambesį, privesdamas prie gilesnių dvasinių asociacijų.
Mėlynos, žydros atspalviai persipina Ilonos Daujotaitės-Janulienės, Vaidės Gaudiešiūtės kūriniuose, stiprina jų poetiškumą. Irenos Šliuželienės, Intos Klasonės, Solvitos Spirgės moteriškumas, švelnumas, pagilintas mėlynos spalvos, suskamba pilna jėga.
Tapybinės laisvės kupini prof. Živilės Jasutytės, Pharaono Mezoyano, Viliaus Šliuželio portretai, Mindaugo Juodžio figuratyviniai darbai. Jie leidžia suvokti žmogų kaip dvasinės būties ženklą. Peizažai taip pat nėra paprasti, juos savitai papildo mėlis. Editos Utarienės peizažai nerimastingi, dramatiški, Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės – dvelkia nostalgija. Žinoma, tokiu įtampos metu neišvengiamos asociacijos su politiniu kontekstu. Karo motyvai ryškūs Matvei Vaisbergo, Olego Prontenkos, Aldžio Klavinš, Lilijos Valatkienės darbuose.
Menotyrininkė pabrėžė, kad kūrybinių dirbtuvių aplinkoje neišvengiamas kolegų poveikis. Nepaprastai gilios mėlynos spalvos interpretacijos krenta į širdį Giegdrės Riškutės parodoje „Mėlyna“, kurią matėme Kelmės kultūros centro galerijoje. Savitai su mėlyna spalva susijusi Joniškio sinagogoje eksponuota Vilniaus žydų bendruomenės dailės studijos ,,ArtVilna“ paroda ,,Mes čia gyvenome ir mes čia esame“. Žydų tapybai būdingas nostalgiškumas.
„Meno kūrinius „išversti“ kalba nėra prasmės. Geriausia patiems pamatyti, gilintis, suprasti, pabandyti atspėti, tarkim, kaip Betty Dijk katinas sąveikauja su mėlio gyliu“, – tokia intriga savo įžvalgas baigė menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė.
Festivalio dovanos
„Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė pranešė, kad Šiaulių „Aušros“ muziejui padovanota dalis pernykščio festivalio plenero „Spalvos disidentas ružava“ darbų. Muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė padėkojo už vertingą kolekciją jų autoriams ir galerijai, pabrėžė, kad jau antrą kartą „Laiptų galerija“ padeda turtinti muziejaus dailės fondus. Svarbu paminėti, kad kiti plenero darbai taip pat panaudoti kilniam tikslui: juos pardavus surinkta daugiau nei 5 tūkst. eurų Ukrainos kovotojams paremti. Žinoma, be dailininkų supratingumo tokia kilni misija nebūtų įmanoma.
Graži dovana skiriama ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenei. Jos vadovo Sanios Kerbelio iniciatyva viena festivalio diena buvo skirta istorinei atminčiai – pagerbti Pasaulio Tautų Teisuolius. Išvykos į nuošalią Andriejaus Kalendros sodybą, susitikimo su jo artimaisiais Šakynos koplyčioje įspūdžiai sugulė į tapybinius laiškus gerumui, vilčiai. Šios miniatiūros papuoš bendruomenės namus.
Dailininkai iš Lietuvos, Latvijos ir gausus būrys susirinkusiųjų plojimais pritarė, kad „mėlyna“ – ne tik prisiminimų, bet ir vilties spalva: 21-asis „Monmartras“ kitąmet bus!Paroda „Mėlyna“ veiks iki lapkričio 13 dienos. Galbūt žiūrovai perskaitys, kokie išgyvenimai sugulė dailininkų drobėse.
