Naujausios
L. Puipienė 1985 m. baigė tapybą tuometiniame Vilniaus dailės institute. Nuo tada dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengusi ne vieną personalinę parodą. Nuo 1995 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė.
L. Puipienė apie savo kūrybą pasakoja:
„Tapyba man – būdas atverti gilesnius patirties sluoksnius. Esu stebėtoja, atsiduodanti atsitiktinumui ir leidžianti aplinkai reikštis įvairiais netikėtais, rodos, nereikšmingais pavidalais.
Kai susilydo tikrovės impresijos ir vidinė jausena, bandau fiksuoti dažu, įvaizdinti tai, į ką atremiu savo buvimą.
Nors nevengiu realistinio motyvo, kūryboje man svarbiausia ne pati gyvenimo realybė, o būsenų, emocijų tėkmė, jėga. Tai, ką regiu išorėje, mano pačios neapčiuopiamas atspindys, kurį bandau įtvirtinti medžiagoje, įženklinti tapybos darbu, piešiniu. Tai yra vidinės erdvės projekcija. Įkvėpimas kurti gimsta iš suvokimo, kad laikas yra praeinantis, kad gyvenimas – tai žavinga, skausminga iliuzija, kad viskas akimirksnių mozaika.
Paveikslų fragmentiški motyvai ateina iš gyvenimo kasdienybės, kelionių įspūdžių, kinematografinių vaizdų. Iš refleksijų formuojasi struktūra, šviesa, spalvos ir plastika. Dažnai pavadinimuose kartojasi žodis „atspindys“, paveikslai yra tarsi vizualiniai dienoraščiai, atkuriantys emocinę būseną ir vietą, kada tapiau. Jie savaip autobiografiški ir dokumentiški.“
Dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė apie Lilijos Puipienės kūrybą:
„Lilijos Puipienės emocionali ir gyvybinga tapyba varijuoja tarp gamtos ir kultūros inspiracijų. Kiekvienu atveju tapytoja kuria įtaigius filosofinio individualumo ir kultūrinio universalumo idėjas perteikiančius darbus. […]. Per ekspresyvų potėpį, apšvietimo subtilybes, plastinių elementų dinamizmą, Lilijos tapyboje skleidžiasi nostalgijos, trapios nykstančios gamtos ir subtilių prisiminimų nuotaikų jungtys.“
Poeto Dainiaus Gintalo pastebėjimai:
„Lilijos Puipienės darbai dramatiški, akivaizdžiai nubrėžiantys tai, kas tradiciškai įvardijama žodžiu „ekspresionizmas. Gana drastiškai laužoma kompozicija, laisvi, kone nevaržomi potėpiai, nerimastingų tapybinių namų atmosfera su natiurmortų motyvais ir aliuzijomis į svajų keliones – visa tai būtų galima apibūdinti kaip geliančią ekspresionistinę moterišką kasdienybę. Nors ir čia kartais nestokojama švelnumo ir dekoratyvumo, kurie tą gana neurotišką erdvę suminkština vidiniu jaukumu, spalvų ir kontūrų elegancija.“
Paroda veiks iki spalio 25 d.
