„Ne tik sostinėje dirba žmonės“

Atsk­lei­džia pa­slap­čių

Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos pre­mi­ja tei­kia­ma la­biau­siai nu­si­pel­niu­siems kul­tū­ros ir me­no dar­buo­to­jams, kū­rė­jams. Iš­kil­min­gas pre­mi­jos tei­ki­mas me­tų pa­bai­go­je vy­ko Vil­niaus ro­tu­šė­je.

Su V. And­ru­lie­ne po­kal­bio su­si­ti­ko­me „Auš­ros“ mu­zie­jaus Res­tau­ra­vi­mo cen­tre Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se. Cent­re dir­ba še­ši dar­buo­to­jai, ko­man­dą pa­pil­dė ar­cheo­lo­gi­jos res­tau­ra­to­rė.

V. And­ru­lie­nė ro­do res­tau­ra­vi­mo lau­kian­čias „Auš­ros“ mu­zie­ju­je sau­go­mas gra­viū­ras. „XVIII am­žiaus pra­džia. Ne­ži­no­ma, iš ku­rios baž­ny­čios. Tik­ras stik­liu­kas, at­lie­tas, tik­ri rė­me­liai, kiek­vie­na gra­viū­ra ran­ko­mis nu­spal­vin­ta!“ – gė­ri­si res­tau­ra­to­rė. Ke­tu­rio­li­ka gra­viū­rų – bū­si­mas nau­jų­ me­tų dar­bas. 2019 me­tais res­tau­ra­to­riai tu­rės daug veik­los.

– Me­tus bai­gė­te įver­ti­ni­mu – Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos pre­mi­ja už mu­zie­jų ver­ty­bių res­tau­ra­vi­mo dar­bus. Ką iš­skir­tu­mė­te iš sa­vo at­lik­tų dar­bų?

– Sma­gu, kad pre­mi­ja „išė­jo“ iš Vil­niaus, pa­si­ma­tė, kad ne tik sos­ti­nė­je dir­ba žmo­nės.

Pre­mi­ja, ap­do­va­no­ji­mas yra ir įsi­pa­rei­go­ji­mas. Sus­to­ti ne­va­lia, kar­te­lės nu­leis­ti ne­ga­li. Lau­kia daug gra­žių dar­bų bū­si­moms „Auš­ros“ mu­zie­jaus Auš­ros alė­jos rū­mų, Venc­laus­kių na­mų eks­po­zi­ci­joms, lau­kia įdo­mių pa­ro­dų.

Esu pa­da­riu­si dau­gy­bę dar­bų ir kiek­vie­nas man at­ro­do kaip vai­kas. Vi­si bran­gūs, svar­būs, nes ten­ka dirb­ti su uni­ka­liais eks­po­na­tais.

Res­tau­ra­vi­mas yra tik led­kal­nio vir­šū­nė. Res­tau­ra­vi­mo cent­ro ve­dė­jos veik­la pla­ti. Vis­ką pra­dė­jo­me nuo nu­lio. 2001 me­tais bu­vo­me ofi­cia­liai įvar­dy­ti Res­tau­ra­vi­mo cent­ru. Dir­bo­me kryp­tin­gai, ži­no­jo­me, ko mums rei­kia, sta­ža­vo­mės, mo­kė­mės.

Mū­sų pa­gal­bos pra­šo ki­ti mu­zie­jai: Jo­niš­kio, Kel­mės, Ma­žei­kių. Net­gi – Klai­pė­dos jū­rų mu­zie­jus.

Šiau­liuo­se daug vi­suo­me­ni­nių mu­zie­jų. Ge­le­žin­ke­lio mu­zie­jų kon­sul­ta­vo­me, ke­le­rius me­tus dir­bo­me su įvai­riais Šo­ko­la­do mu­zie­jaus eks­po­na­tais. Dar – Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos mu­zie­jus.

Be abe­jo, dar­bo „Auš­ros“ mu­zie­ju­je yra dau­gy­bė. O res­tau­ra­to­rius ne­pa­da­ro tūks­tan­čių: per me­tus res­tau­ruo­ja maž­daug 50 rim­tų eks­po­na­tų, neįs­kai­čiuo­jant pre­ven­ci­jos.

– Ar mu­zie­jaus Res­tau­ra­vi­mo cent­re ga­li­te vis­ką res­tau­ruo­ti?

– Ne. Mu­zie­ju­je nė­ra tiek daug vie­tos ir tiek daug spe­cia­lis­tų. Res­tau­ra­to­rius ne­ga­li vien su tep­tu­ku ar pei­liu sė­dė­ti, rei­kia įran­gos, la­bo­ra­to­ri­jos, dau­gy­bės ki­to­kių da­ly­kų.

Esa­me dvi res­tau­ra­to­rės, ku­rios spe­cia­li­zuo­ja­si res­tau­ruo­ti po­pie­rių, yra po­lich­ro­muo­to me­džio res­tau­ra­to­rė, is­to­ri­nio me­ta­lo res­tau­ra­to­rius, bal­dų res­tau­ra­to­rius.

Esa­me tu­rė­ję res­tau­ra­vi­mo tech­no­lo­ges, bet jos nu­spren­dė stu­di­juo­ti ma­gist­ran­tū­rą, dok­to­ran­tū­rą ir iš­va­žia­vo į Vil­nių. Šiau­liai yra kaip star­ti­nė aikš­te­lė.

– Ko­kia tvar­ka at­ren­ka­mi eks­po­na­tai res­tau­ruo­ti?

– Rin­ki­nių sau­go­to­jai, ži­no­da­mi, ko­kios bus pa­ro­dos, eks­po­zi­ci­jos, Res­tau­ra­vi­mo ta­ry­bai pa­tei­kia eks­po­na­tus, ku­riuos rei­kia tvar­ky­ti: ar tai bū­na nau­jai įsi­gy­ti, ar uni­ka­lūs, ku­rie lau­kia me­tų me­tais.

Yra ir da­bar­ti­nių me­ni­nin­kų dar­bų, do­ku­men­tų, ku­rie nu­ken­čia per eks­po­zi­ci­jas ar­ba pa­ten­ka į mu­zie­jų nu­ken­tė­ję. Sa­ky­ki­me, Są­jū­džio pra­džia: kiek svar­bių do­ku­men­tų! Praė­jo 30 me­tų, juos jau rei­kia sau­go­ti – at­lie­ka­me pre­ven­ci­nį kon­ser­va­vi­mą.

– Ar vi­sa­da res­tau­ra­to­rius pa­jė­gus daik­tą pri­kel­ti ant­ram gy­ve­ni­mui?

– Ko ge­ro, taip. Jei­gu esa­me ne­pa­jė­gūs res­tau­ruo­ti, bent kon­ser­vuo­ti pri­va­lo­me. Fik­suo­ti būk­lę, kad to­liau neir­tų.

Da­ro­me ty­ri­mus ir spren­džia­me, ką da­ry­ti. Jei eks­po­na­tas yra se­nas, sten­gia­mės res­tau­ruo­ti tais me­to­dais, ku­riais jis bu­vo su­kur­tas.

Jei ma­to­me, kad uni­ka­lu, kad kaž­kas ga­li bū­ti pa­slėp­ta, pra­šo­me Pra­no Gu­dy­no res­tau­ra­vi­mo cent­ro res­tau­ra­vi­mo tech­no­lo­gų pa­gal­bos.

– Ko­kių ne­ti­kė­tų at­ra­di­mų yra bu­vę?

– Ch. Fren­ke­lio vi­los ga­le­ri­jo­je ka­bo pa­veiks­las, ja­me nu­ta­py­ta mo­te­ris, o po gra­žia po­nia yra dar vie­nas pa­veiks­las. To nie­kas ne­ži­no­jo, kol ne­bu­vo at­lik­ti ty­ri­mai.

Prieš ke­le­rius me­tus žmo­gus at­si­ne­šė ras­tą gil­zę. Gal­vo­jo, kas jo­je yra, krei­pė­si į res­tau­ra­to­rius. Žmo­gaus šir­dis nu­jau­tė, kad ten ga­lė­tų bū­ti do­ku­men­tai. Ve­žė­me į res­tau­ra­vi­mo la­bo­ra­to­ri­ją, po rent­ge­no ty­ri­mų pa­si­ma­tė, kad gil­zė­je iš tie­sų gu­li do­ku­men­tai.

Ar­ba – res­tau­ruo­ji kny­gą, o vir­še­ly­je bū­na pa­slėp­tas la­bai svar­bus do­ku­men­tė­lis.

Kar­tais svy­ra ran­kos, nes ne­ži­nai, ką da­ry­ti. Te­ko par­ti­za­nų už­kas­tus do­ku­men­tus res­tau­ruo­ti. La­pai su­li­pę, po­pie­rius pra­stas. Ne­ga­li paim­ti, ne­ga­li net įkvėp­ti. Nie­kas neaiš­ku: gal­vo­ji, ką da­ry­ti, kaip da­ry­ti. Po tru­pu­tė­lį res­tau­ruo­ji ke­le­rius me­tus. Skai­tai li­te­ra­tū­rą, do­mie­si, klau­si kom­pe­ten­tin­gų žmo­nių, bet bū­na ir uni­ku­mų, kur nie­kas ne­su­si­dū­rę.

Ats­ki­ri la­pus, po tru­pu­tė­lį, po vie­ną, po ki­tą. Ži­no­ma, teks­tas pa­pras­tai ne­bū­na vi­sas iš­sau­go­tas, nuo­tru­pos, bet min­tį, es­mę at­sek­ti tik­rai ga­li­ma. Res­tau­ra­to­rius ne­ga­li pri­ra­šy­ti, nors kar­tais ir aiš­ku, apie ką ra­šo­ma.

Kaip Luv­re

– Ką mu­zie­jaus Res­tau­ra­vi­mo cent­ras nu­vei­kė per 2018 me­tus?

– Mu­zie­jus or­ga­ni­za­vo daug įvai­rių ir įdo­mių pa­ro­dų, te­ko daug dirb­ti.

La­bai daug dir­bo­me pre­ven­ci­jos sri­ty­je. Fon­dai di­džiu­liai, eks­po­na­tus pir­miau­sia rei­kia tei­sin­gai sau­go­ti.

Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­ša­jai bib­lio­te­kai res­tau­ra­vo­me 1921 me­tais iš­leis­tą Le­vo Tols­to­jaus kny­gą „Pa­sa­ka apie tris bro­lius ir ne­bi­lę se­se­rį, se­ną vel­nią ir tris vel­niūkš­čius“.

Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je vis dar dė­lio­ja­si nau­ja eks­po­zi­ci­ja, at­si­ran­da uni­ka­lių fo­tog­ra­fi­jų, jas rei­kia už­kon­ser­vuo­ti, sta­bi­li­zuo­ti pa­dė­tį, kad neir­tų. Bu­vo la­bai įdo­mių fo­tog­ra­fi­jų su nie­kur ne­ro­dy­tais, ne­ma­ty­tais vaiz­dais.

Venc­laus­kių na­muo­se veiks Šiau­lių mies­to eks­po­zi­ci­ja, ta kryp­ti­mi dir­ba­me jau tre­jus me­tus. Tvar­ko­me įvai­riau­sius do­ku­men­tus, daik­tus, rei­kės ir bal­dų.

Dar vie­nas di­de­lis dar­bas – pro­jek­ti­nė veik­la. Kiek­vie­nais me­tais gau­na­mas fi­nan­sa­vi­mas 1–2 pro­jek­tams, sa­ky­ki­me, pa­veiks­lams, nes mes ne­tu­ri­me ta­py­bos res­tau­ra­to­riaus.

Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je nė­ra nė vie­no at­neš­to iš fon­do ir pa­ka­bin­to pa­veiks­lo: vi­si pe­rė­ję per res­tau­ra­to­riaus ran­kas Pra­no Gu­dy­no res­tau­ra­vi­mo cent­re.

Ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai taip pat bu­vo res­tau­ruo­ti ga­vus pro­jek­ti­nį fi­nan­sa­vi­mą.

Pra­no Gu­dy­no res­tau­ra­vi­mo cent­re da­bar res­tau­ruo­ja­ma S. Venc­laus­kie­nės su­kne­lė. Už­sa­ky­tas ir įsi­gy­tas spe­cia­lus ma­ne­ke­nas, nes res­tau­ruo­tos su­kne­lės bet kaip ne­pa­ka­bin­si – ji tu­ri at­ro­dy­ti taip, kaip vil­kint S. Venc­laus­kie­nei.

Esa­me įsi­gi­ję po­pie­riaus lie­ji­mo ma­ši­ną ir va­kuu­mi­nį sta­lą. Po­pie­riaus lie­ji­mo ma­ši­ną tu­rė­jo Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ka, va­žiuo­da­vo­me į sta­žuo­tes, esu ja res­tau­ra­vu­si ne vie­ną „Auš­ros“ mu­zie­jaus eks­po­na­tą. Gal­vo­da­vau, kaip ge­rai bū­tų tu­rė­ti to­kį įren­gi­nį! Sva­jo­nė iš­si­pil­dė. At­lie­ka­me ban­dy­mus, lie­ja­me po­pie­rių. Iš pra­džių gal­būt pa­reng­si­me edu­ka­ci­nę pro­gra­mą, ro­dy­si­me, kaip yra ga­mi­na­mas po­pie­rius. O pa­skui bus ir res­tau­ra­vi­mas. Tai ga­na su­dė­tin­gas pro­ce­sas.

– Ar į jus krei­pia­si, pra­šo pa­gal­bos pri­va­tūs žmo­nės?

– Bū­na ir ku­rio­zi­nių, ir rim­tų at­ve­jų. Skam­bu­čių la­bai daug. Atei­na ir su daik­tais. Dau­ge­liu at­ve­jų at­ne­ša su­lie­tų, iš­blu­ku­sių as­mens do­ku­men­tų: pa­da­ry­kit, kad ne­bū­tų iš­blu­kę ar­ba pa­ryš­kin­ki­te, kur ne­si­ma­to. Tie do­ku­men­tai nė­ra se­ni, tar­pu­ka­ri­niai, po­ka­rio. Paaiš­ki­nu, ką ga­li res­tau­ra­to­rius ir ko ne­ga­li. Mes esa­me pro­fe­sio­na­lai, ne­žai­džia­me pa­pras­tų žai­di­mų.

Žmo­nės da­bar do­mi­si ge­nea­lo­gi­ja, šei­mos is­to­ri­ja, pra­šo res­tau­ruo­ti pla­nus, gi­mi­nės do­ku­men­tus. Bū­na ir la­bai ver­tin­gų daik­tų, ku­rių net mu­zie­jus ne­tu­ri.

Res­tau­ra­ci­ja yra bran­gus, il­gai trun­kan­tis pro­ce­sas. Vie­niems nu­svy­ra ran­kos, bet yra žmo­nių, ku­rie pi­ni­gų ne­skai­čiuo­ja, no­ri re­zul­ta­to, no­ri, kad do­ku­men­tas bū­tų iš­sau­go­tas.

– Kai lan­ko­tės mu­zie­juo­se, ko ge­ro, ne­pa­vyks­ta iš­jung­ti pro­fe­sio­na­lo žvilgs­nio?

– Be abe­jo! Mes, res­tau­ra­to­riai, ko ge­ro, li­go­niai, žiū­ri­me, kaip daik­tas res­tau­ruo­tas, kaip pa­dė­tas, kaip eks­po­nuo­ja­mas. Ki­tą kar­tą ir pyk­tis ima: ko­dėl to­kio eks­po­na­to ne­res­tau­ruo­ja!

Džiau­giuo­si, kad „Auš­ros“ mu­zie­ju­je prie vi­sų eks­po­na­tų yra res­tau­ra­to­riaus ran­ka pri­dė­ta. Di­zai­ne­riai ži­no, kad rei­kia kon­sul­tuo­tis su res­tau­ra­to­riu­mi, ant ko­kio po­pie­riaus eks­po­na­tą pa­dė­ti, ko­kio­je vit­ri­no­je, koks ap­švie­ti­mas. Ga­liu pa­sa­ky­ti: ar Luv­ro mu­zie­ju­je, ar Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je eks­po­na­vi­mo są­ly­gos yra la­bai pa­na­šios.

Kuo ma­žiau in­ter­ven­ci­jos

– Kaip ta­po­te res­tau­ra­to­re?

– Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te esu bai­gu­si pie­ši­mą, brai­žy­bą, dar­bus. Dir­bau 10 me­tų „El­nio“ fab­ri­ke dai­li­nin­ke, pieš­da­vau sten­dus, trans­pa­ran­tus de­monst­ra­ci­joms.

Ei­da­ma iš dar­bo su­tik­da­vau švie­saus at­mi­ni­mo mu­zie­jaus di­rek­to­rių E. Ci­cė­ną. Pak­vie­tė ma­ne, nes anks­čiau ant­raei­lė­se pa­rei­go­se mu­zie­ju­je ra­šy­da­vau ran­ka afi­šas. Į pa­rei­gas įra­šė dai­li­nin­kė-res­tau­ra­to­rė.

Iš­va­žia­vau į vie­ną, ant­rą, tre­čią sta­žuo­tę, taip po tru­pu­tė­lį už­si­ka­bi­nau. Sta­ža­vau­si ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir įvai­riuo­se Eu­ro­pos, Skan­di­na­vi­jos ša­lių res­tau­ra­vi­mo cent­ruo­se.

– Ko­kios sa­vy­bės svar­biau­sios res­tau­ra­to­riui?

– Pir­miau­sia – at­sa­ko­my­bė. Rei­kia is­to­ri­nių, che­mi­jos ži­nių, kruopš­tu­mo, no­ro. Kant­ry­bė vi­sur rei­ka­lin­ga.

– Ką jums ma­lo­niau­sia res­tau­ruo­ti?

– Do­ku­men­tų res­tau­ra­to­riai la­bai no­ri tvar­ky­ti se­nuo­sius do­ku­men­tus, kur yra ran­kų dar­bo po­pie­rius. Jis toks tik­ras, pa­da­ry­tas iš au­ga­lų, sku­du­rų. Prie se­no da­ly­ko pri­si­lies­ti vi­sa­da yra įdo­miau.

Tu­riu daug veik­los, o res­tau­ra­vi­mas – su­si­kau­pi, at­si­sė­di ir ga­li la­bai ra­miai, ne­sku­bė­da­mas dirb­ti, pail­si gal­va, sme­ge­nys, pa­jau­ti ma­lo­nu­mą. Akims gal net ge­riau, nei žiū­rė­ti į kom­piu­te­rį, ra­šy­ti ata­skai­tas, pla­nus ir pro­jek­tus.

– Ar res­tau­ra­vi­mo sri­ty­je ženk­lus tech­no­lo­gi­jų šuo­lis?

– Tech­no­lo­gi­jos spar­tė­ja, daug nau­jo­vių at­si­ran­da ty­ri­mų sri­ty­je. Bet res­tau­ruojant tur­būt ge­riau ma­žiau ne­gu dau­giau.

Pas­ta­rai­siais me­tais sten­gia­mės dirb­ti taip, kad kuo ma­žiau bū­tų in­ter­ven­ci­jos. Jei do­ku­men­tas nu­ply­šęs, ga­li kam­pus pri­kli­juo­ti, bet daug kiš­tis – tik­rai ne.

Mu­zie­ju­je yra di­džiu­lė dva­rų do­ku­men­tų ko­lek­ci­ja, apie 2 000, bu­vo lai­kas, kai do­ku­men­tus ba­lin­da­vo­me, la­bai pre­suo­da­vo­me, ly­gin­da­vo­me. Da­bar to ne­da­ro­me, ne­tgi ne­plau­na­me, sten­gia­mės tik iš­va­ly­ti me­cha­niš­kai trin­tu­kais, trin­tu­ko tru­pi­niais, va­tos tam­po­nė­liais, leng­vai pa­pre­suo­ti.

Jei su­ply­šę, su­kli­juo­ja­me, su­tvir­ti­na­me ant­spau­dus, kad ne­by­rė­tų. Ir la­bai svar­bu, kad do­ku­men­tą įde­da­me į tei­sin­gą sau­go­ji­mo ap­lan­ką ir tei­sin­gai sau­go­me tei­sin­go­je ter­pė­je.

Res­tau­ra­to­rius tu­ri dirb­ti taip, kad pro­ce­sai vi­sa­da ga­lė­tų bū­ti grįž­ta­mi. Do­ku­men­tą kli­juo­ji to­kiais kli­jais, ku­riuos ga­li pa­ša­lin­ti.

– Ar na­muo­se ką nors res­tau­ruo­ja­te?

– Esu res­tau­ra­vu­si gi­mi­nės do­ku­men­tų, jie bu­vo su­kli­juo­ti lip­nio­mis juos­te­lė­mis, kli­jais, nes ke­lia­vo: bu­vo Lie­tu­vo­je, iš­ke­lia­vo į Si­bi­ro pla­ty­bes, vėl grį­žo čia. Tu­riu la­bai gra­žių gi­mi­nės nuo­trau­kų, kai ku­rias rei­kė­jo su­tvar­ky­ti. Po to pa­si­da­riau ko­pi­jas ir pa­si­ka­bi­nau.

Esu gi­mu­si ne Lie­tu­vo­je, tė­ve­liai, se­ne­liai bu­vo iš­trem­ti. Gi­mi­nės is­to­ri­ja įdo­mi, se­ne­lis XX am­žiaus pra­džio­je bu­vo emig­ra­vęs į JAV, ten dir­bo apie 10 me­tų, Či­ka­go­je bu­vo įstei­gęs fo­tog­ra­fi­jos par­duo­tu­vę, la­bo­ra­to­ri­ją, fo­tog­ra­fuo­da­vo, par­si­ga­be­no daug nuo­trau­kų. Ka­ras, trem­tis – daug kas din­go, nuo­tru­pos at­si­ra­do.

– Ar jums vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­čio me­tai bu­vo iš­skir­ti­niai?

– Bu­vo ir juo­do, ir bal­to, bet už­si­bai­gė gra­žiai. Dar­bo įver­ti­ni­mas yra reikš­min­giau­sias įvy­kis. O ma­no so­dy­ba Flio­ren­ci­ja Ra­sei­nių ra­jo­ne ga­vo pri­pa­ži­ni­mą kaip gra­žiau­siai tvar­ko­ma so­dy­ba