Vaistinė atvėrė rūsį – atidarytas muziejus

Nuo vais­tų iki inst­ru­men­tų

Pa­sak vais­ti­nės di­rek­to­rės ir mu­zie­jaus įkū­rė­jos Al­my­ros Gir­de­nie­nės, du­ris vi­suo­me­nei at­vė­ręs mu­zie­jus leis pa­ma­ty­ti ma­žai kam pa­žįs­ta­mų ir iki šiol rin­ko­je eg­zis­tuo­jan­čių vais­tų, re­te­ny­be ta­pu­sių vais­ti­nin­ko inst­ru­men­tų, ke­lis de­šimt­me­čius skai­čiuo­jan­čias re­cep­tū­ras.

Dau­ge­lį is­to­ri­nių eks­po­na­tų vais­ti­nei per­da­vė Lie­tu­vos far­ma­ci­nin­kų są­jun­gos, Lie­tu­vos kraš­to­ty­ros drau­gi­jos na­rys bei Lie­tu­vos nu­si­pel­nęs pro­vi­zo­rius Liud­vi­kas Ru­lins­kas, kar­tu su sa­vo žmo­na pro­vi­zo­re An­ta­ni­na su­kau­pęs di­de­lę vais­ti­nin­kys­tės eks­po­na­tų ko­lek­ci­ją.

Tarp mu­zie­jaus eks­po­na­tų – vais­ti­nis pre­pa­ra­tas "rau­do­na­sis strep­to­ci­das" ("Pron­to­zil"), už ku­rio an­ti­bak­te­ri­nių sa­vy­bių at­ra­di­mą No­be­lio pre­mi­ja ap­do­va­no­tas vo­kie­tis Ger­har­das Do­mag­kas. Taip pat įvai­rių vais­tų bei tink­tū­rų pa­vyz­džiai, jų įpa­ka­vi­mai, se­no­vi­nės re­cep­tū­ros, kny­gos, se­no­vi­nės svars­tyk­lės, vais­ti­nin­ko inst­ru­men­tai.

"Ti­kiu, kad šio mu­zie­jaus eks­po­na­tai bus įdo­mūs ir vai­kams, ir suau­gu­sie­siems. Ap­si­lan­kę čia, pa­ma­ty­si­te ir su­ži­no­si­te, kaip at­ro­dė prieš ke­lis de­šimt­me­čius ga­mi­na­mas per­tu­si­nas, kaip bu­vo iš­ra­šo­mi vais­tų re­cep­tai, kaip ir ko­dėl bū­da­vo si­dab­ruo­ja­mos pi­liu­lės, kuo mal­šin­da­vo skaus­mą ir ra­min­da­vo ner­vus tar­pu­ka­riu", – sa­ko A. Gir­de­nie­nė.

Mu­zie­ju­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti su vie­ti­ne me­di­ci­nos ir far­ma­ci­jos is­to­ri­ja su­si­ju­sios Šiau­lių far­ma­ci­jos la­bo­ra­to­ri­ja "Ga­len" vais­tų, eks­po­nuo­ja­mi ir ki­tų žy­mių ša­lies tar­pu­ka­rio kom­pa­ni­jų (SA­NI­TAS, "Ger Ma Po") ga­mi­niai.

Šiau­lių vi­suo­me­ni­nis far­ma­ci­jos mu­zie­jus – ket­vir­tas toks Lie­tu­vo­je. Mu­zie­jaus ati­da­ry­me ap­si­lan­kęs far­ma­ci­jos is­to­ri­kas, Lie­tu­vos me­di­ci­nos ir far­ma­ci­jos is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rius dr. Tau­ras Me­kas sa­kė, jog Šiau­liai tu­rė­tų di­džiuo­tis, kad iš­lai­kė se­ną­ją vais­ti­nę.

"Vais­ti­nė vi­sais lai­kais bu­vo kul­tū­ros, svei­ka­tos, pa­ta­ri­mų ga­vi­mo vie­ta. Lie­tu­vo­je to­kias iš­lai­ky­tas se­ną­sias vais­ti­nes, vei­kian­čias to­je pa­čio­je vie­to­je, ant vie­nos ran­kos pirš­tų ga­li­ma su­skai­čiuo­ti. To­kių nė­ra nei Kau­ne, nei Vil­niu­je. Pa­si­ro­do, lais­vo­sios vais­ti­nės dar su­ge­ba kon­ku­ruo­ti, ju­dė­ti į prie­kį ir iš­lai­ky­ti far­ma­ci­jos ba­zę", – sa­kė sve­čias.

Mu­zie­jaus ati­da­ry­me taip pat da­ly­va­vo Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės, Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės, "Auš­ros" mu­zie­jaus, Šiau­lių tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ro, Šiau­lių ra­jo­no vais­ti­nės at­sto­vai.

Mu­zie­jaus lan­ky­mas ne­mo­ka­mas, ta­čiau už­si­re­gist­ruo­ti rei­kė­tų iš anks­to.

Vais­ti­nės is­to­ri­ja

"Va­le­ri­jo­no" vais­ti­nė sa­vo is­to­ri­ją skai­čiuo­ja nuo 1870 me­tų, kai pro­vi­zo­rius Nu­ro­kas ga­vo lei­di­mą Šiau­liuo­se įsteig­ti tre­čią vais­ti­nę. Iki tol čia vei­kė D. Še­fe­rio ir V. Zei­fer­to vais­ti­nės.

Vė­liau Nu­ro­kas sa­vo įkur­tą vais­ti­nę par­da­vė pro­vi­zo­riui Lem­ber­gui. 1880 me­tais vėl kei­tė­si vais­ti­nės sa­vi­nin­kas: juo ta­po pro­vi­zo­rius Frei­ma­nas, vė­liau jo vais­ti­nę pe­rė­mė pro­vi­zo­rius Isa­kas Kar­li­nas. 1892 me­tais šio­je vais­ti­nė­je dir­bo vie­nas pro­vi­zo­rius, vie­nas pa­dė­jė­jas ir trys mo­ki­niai. 1894 me­tais vais­ti­nės sa­vi­nin­ku ta­po pro­vi­zo­rius Ce­ma­chas Vol­pė.

C. Vol­pė ak­ty­viai da­ly­va­vo mies­to sa­vi­val­dos gy­ve­ni­me, pa­sku­ti­nė­je ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos Šiau­lių mies­to ta­ry­bo­je bu­vo vie­nas iš žy­dų tau­tos at­sto­vų.

1900 me­tais Šiau­liuo­se, ku­riuo­se gy­ve­no 16 731 gy­ven­to­jas, vei­kė trys vais­ti­nės, 1922 me­tais – ke­tu­rios vais­ti­nės ir du ur­mo san­dė­liai, o 1938 me­tais – jau sep­ty­nios vais­ti­nės, vie­nas vais­tų ur­mo san­dė­lis ir che­mi­jos far­ma­ci­jos la­bo­ra­to­ri­ja "Ga­len".

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro 1948 me­tais bu­vu­sio­se C. Vol­pės vais­ti­nės pa­tal­po­se ati­da­ry­ta vais­ti­nė Nr. 123.

Vi­lius Pu­ro­nas kny­go­je "Sau­lės mies­to vei­das" pri­si­me­na, jog 1978 me­tais Šiau­lių far­ma­ci­jos val­dy­ba, ku­riai pri­klau­sė pa­sta­tas, nu­ta­rė res­tau­ruo­ti vais­ti­nę ir at­lik­ti pa­sta­to ka­pi­ta­li­nį re­mon­tą.

Vais­ti­nė ne­tu­rė­jo pa­va­di­ni­mo: ieš­kant rek­la­mos for­mos, gi­mė min­tis pa­si­rink­ti vais­ta­žo­lę – va­le­ri­jo­ną. Taip at­si­ra­do ir šios vais­ti­nės pa­va­di­ni­mas. Idė­jai įgy­ven­din­ti bu­vo pa­si­telk­ta ta­py­ba ant tin­ko ir me­ta­lo plas­ti­kos kū­ri­niai – ka­ti­nai.

Virš ant­ro aukš­to bal­ko­no bu­vo iš­ta­py­tas vais­tų bu­te­liu­kas su la­šan­čiu la­šu ant cuk­raus ga­ba­lė­lio ir už­ra­šas: "Drau­gą pa­žin­si ne­lai­mė­je. Va­le­ri­jo­nas – ge­riau­sias drau­gas ne­lai­mė­je". Ant sto­go įsi­tai­sė ka­ti­nai.

So­viet­me­čiu bu­vo pa­reng­tas pro­jek­tas, pa­gal ku­rį "Va­le­ri­jo­nas" tu­rė­jo veik­ti kaip vais­ti­nė-mu­zie­jus. Su­ma­ny­mas, pa­si­kei­tus san­tvar­kai, li­ko neį­gy­ven­din­tas.

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, vais­ti­nė bu­vo per­re­gist­ruo­ta į vals­ty­bi­nę įmo­nę vais­ti­nę "Va­le­ri­jo­nas" (1992 me­tais), o 1994 me­tais ta­po UAB vais­ti­ne "Va­le­ri­jo­nas".

Įė­jus į da­bar­ti­nę, re­konst­ruo­tą, vais­ti­nę, prie įė­ji­mo ga­li­ma pa­ma­ty­ti iš­li­ku­sią se­ną­ją ko­lo­ną, pri­deng­tą stik­lu.