Žmonių vardu

Per rin­ki­mų de­ba­tus ir prieš rin­ki­mus vy­ku­sius su­si­ti­ki­mus su gy­ven­to­jais dėl la­bai men­kų in­ves­ti­ci­jų "tar­kuo­ja­mas" Kel­mės ra­jo­no me­ras at­si­mu­ši­nė­jo Pa­go­jy­je bu­vu­sios "Kel­mės sta­ty­bos" ba­zė­je įsi­kū­ru­sių ir dar be­si­ku­rian­čių įmo­nių kor­ta.

Kor­ta – tei­sin­ga. Iš tie­sų bend­ro­vės pa­sta­tuo­se gy­vuo­ja daug įmo­nių, įdar­bin­ta apie 260 žmo­nių. Tik ar tai me­ro nuo­pel­nas?

Bend­ro­vės ba­zę iš­lai­kė ir nuo­lat su sa­vo se­nai­siais dar­bi­nin­kais tvar­ko bei puo­se­lė­ja "Kel­mės sta­ty­bos" di­rek­to­rius Al­bi­nas Si­gi­tas Pa­lai­kis. Jis Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džio­je vy­ku­sio vi­suo­ti­nio grio­vi­mo lai­ko­tar­piu nu­stum­tas, po to su­grį­žęs ir sa­vo lė­šo­mis at­si­pir­kęs "Kel­mės sta­ty­bą" ne­lei­do po ply­tą iš­ne­šio­ti pa­sta­tų, su­kū­rė ir iš­lai­kė bū­ti­niau­sią vers­lui rei­ka­lin­gą inf­rast­ruk­tū­rą.

Kol ra­jo­no val­džia sva­jo­ja ir vėž­lio žings­niais kaž­ką da­ro dėl Ty­tu­vė­nų pra­mo­ni­nio par­ko, Pa­go­jy­je jau su­si­for­ma­vo ir ple­čia­si sa­vo­tiš­kas vers­lo par­kas. Kel­mei pri­li­pu­sią for­mu­lę: "Pirk – par­duok", kei­čia for­mu­lė "Ga­mink".

Ir ga­mi­na­ma čia ne tik Lie­tu­vai. Ren­ka­mi na­me­liai skan­di­na­vų sli­di­nė­ji­mo ku­ror­tams, ka­te­riai is­lan­dams, ga­mi­na­mi eko­lo­giš­kos kryp­ties vien­kar­ti­niai puo­de­liai. Vie­tą ce­chams čia ra­do au­to­mo­bi­lių ser­vi­sai, re­mon­to dirb­tu­vė­lės, pa­mink­lų ga­my­bos ir ki­ti vers­lai.

Bet kas už tai pa­gerbs sun­kiau­siais grio­vi­mo lai­kais su­ge­bė­ju­sį to­lia­re­giš­kiau mąs­ty­ti Al­bi­ną Si­gi­tą Pa­lai­kį, ži­no­mą ne tik kaip sa­vo­tiš­ką vers­lo or­gi­ni­za­to­rių, bet ir lab­da­rą šim­tams ra­jo­no ir Lie­tu­vos žmo­nių su­tei­ku­sį ge­ra­šir­dį?

Jo lab­da­ra – tai ne ge­ro­kai ap­dė­vė­tų dra­bu­žė­lių šei­my­nos vai­kams dė­žė, ku­rią kar­tą at­ve­žė vie­nos par­ti­jos ly­de­ris, su­kvie­tęs žur­na­lis­tus, kad jį gir­tų ir fo­tog­ra­fuo­tų.

Jo lab­da­ra – tai bu­tai ir na­mai pa­de­gė­liams, pri­tai­ky­ti būs­tai neį­ga­lie­siems ir ki­tiems so­cia­liai pe­žei­džia­miems žmo­nėms, iš sa­vo pen­si­jos skir­ti pi­ni­gai ga­lo su ga­lu ne­su­du­rian­tiems li­go­niams.

Per ra­jo­no va­do­vų su­si­ti­ki­mą su gy­ven­to­jais kel­miš­kiai iš sa­lės pa­siū­lė Gar­bės pi­lie­čio ti­tu­lus su­teik­ti ar­ba Gar­bės ženk­lo me­da­liais ap­do­va­no­ti Al­bi­ną Si­gi­tą Pa­lai­kį ir gy­dy­to­ją pe­diat­rę Ma­ri­jo­ną Še­die­nę.

Be­je, šios pui­kios spe­cia­lis­tės, kū­ry­bin­gos ir la­bai žmo­giš­kos gy­dy­to­jos prie­žiū­ro­je užau­go dau­ge­lio kel­miš­kių vai­kai.

Nie­ko ne­lie­ka gry­no, tik­ro, šva­raus, šven­to. Gy­ve­ni­mas tam­pa miš­rai­ne, ku­rio­je vo­lio­ja­si vi­siš­kai skir­tin­gi ir ne­su­de­ri­na­mi ing­ri­dien­tai: sal­di­niai obuo­liai, mor­kos, pu­pe­lės, rau­gin­ti agur­kai, pi­pi­rai ir čes­na­kai.

Va­di­na­si, žmo­nės ži­no, ku­rie tarp jų gy­ve­nu­sie­ji ir pa­siau­ko­ja­mai var­dan jų dir­bu­sie­ji ver­ti ap­do­va­no­ji­mų.

Ta­čiau nei su šū­kiu "Žmo­nių var­du" į rin­ki­mus su me­ru prie­ša­ky­je ėju­si so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­ja, nei jos koa­li­ci­jos par­tne­riai ne­su­rea­ga­vo į žmo­nių siū­ly­mą. O gal ten sa­lė­je su jais su­si­tik­ti atė­jo ne žmo­nės? Gal ko­kie ra­guo­tie­ji jų prie­šai? Gal nie­ko ne­sup­ran­tan­tys nu­liai?

Gar­bės ženk­lais už nuo­pel­nus Kel­mės ra­jo­nui ap­do­va­no­ti vi­sai ki­ti žmo­nės. Ne­siim­siu spręs­ti ver­ti ar ne­ver­ti jie tų me­da­lių. Tik ne kiek­vie­nas iš tos tri­ju­lės ra­jo­no žmo­nėms yra ži­no­mas tiek, kiek ži­no­ma gy­dy­to­ja Še­die­nė ar vers­li­nin­kas Pa­lai­kis.

Ga­liau­siai šie­met ap­do­va­no­tie­ji – jau­nes­ni žmo­nės, ga­lė­ję dar ir pa­lauk­ti sa­vo ei­lės.

Ti­tu­luo­ti tuos ar ki­tus ra­jo­no ir ne ra­jo­no gy­ven­to­jus pa­siū­lo at­ski­ros, gal­būt net už ką nors at­si­ly­gin­ti suin­te­re­suo­tos gru­pės. Ir jų pa­siū­ly­mas pa­ten­ki­na­mas.

Tuo tar­pu žmo­nių šauks­mas iš sa­lės neiš­girs­ta­mas. Tą­syk me­ras pa­sa­kė tik tiek, kad žmo­nės raš­tu pa­teik­tų pa­siū­ly­mą.

Bet ne­pak­lau­sė, ar jie su­ge­bės tai pa­da­ry­ti pa­gal vi­sus rei­ka­la­vi­mus. Tik­riau­siai, ir ne­su­ge­bė­jo. O gal ne­ra­do to­kios tiks­li­nės gru­pe­lės, ku­ri ga­lė­tų siū­ly­ti? Juk A. S. Pa­lai­kis ir gy­dy­to­ja M. Še­die­nė nu­si­pel­nė ne ro­ta­rie­čiams, ne sa­ma­rie­čiams, ne vers­lo pa­sau­liui, o vi­siems ra­jo­no, net Lie­tu­vos žmo­nėms. Pap­ras­tiems dar­bi­nin­kams, pa­dė­gė­liams, be­da­liams, ser­gan­tiems. O jie ne­tu­ri ko­kio nors bend­ro su­si­vie­ni­ji­mo.

Ar juos iš­girs­ti ir pa­dė­ti įfor­min­ti pa­siū­ly­mą ne­bu­vo žmo­nių var­du kal­ban­čių­jų pa­rei­ga?

Įdo­mus da­bar lai­kas. Nie­ko ne­lie­ka gry­no, tik­ro, šva­raus, šven­to. Gy­ve­ni­mas tam­pa miš­rai­ne, ku­rio­je vo­lio­ja­si vi­siš­kai skir­tin­gi ir ne­su­de­ri­na­mi ing­ri­dien­tai: sal­di­niai obuo­liai, mor­kos, pu­pe­lės, rau­gin­ti agur­kai, pi­pi­rai ir čes­na­kai. Juos tar­si vi­sa­ga­lis ma­jo­ne­zas su­jun­gia bend­ras at­ski­rų gru­pe­lių in­te­re­sas. Ir tos gru­pe­lės daž­niau­sia vie­ni­ja­si ne už ką nors, o prieš ką nors. Gy­ve­ni­mas tam­pa nuo­la­ti­ne prie­šų paieš­ka. Pas­kui ka­ria­vi­mu pa­nau­do­jant se­ki­mą ir vi­sus ki­tus įma­no­mus ko­vos įran­kius.

Ko­vo­ja­ma ne vien prieš blo­gus, bet ir prieš iš­si­šo­kė­lius per daug ge­rus.

Vie­ni tei­sia­mi už ky­šio ėmi­mą. Ki­tus svars­to už tau­ti­nius kos­tiu­mė­lius do­va­no­tus vai­kams, nes kaž­kam su­švie­tė, jog tai blo­gy­bė, o ne ver­ty­bė. Tre­ti ker­ši­ja už per rin­ki­mus pa­tir­tą opo­nen­tų kri­ti­ką.

Už ko­rup­ci­ją tei­sia par­ti­jas ir jų va­dus. Ant areš­ti­nės gul­to die­nas lei­džia ki­tus tei­sę tei­sė­jai. So­cial­de­mok­ra­tai glau­džia­si prie kon­ser­va­to­rių, nors ke­lis de­šimt­me­čius dek­la­ra­vo vi­siš­kai prie­šin­gas ver­ty­bes ir py­lė vie­ni ant ki­tų vi­są įma­no­mą po­li­ti­nį pur­vą. Ka­da jie bu­vo tik­rie­ji? Tuo­met ar da­bar?

Ne­pai­sant vis­ko ir to­liau vi­si jie dė­sis kal­ban­tys žmo­nių var­du. Tik var­gu ar ma­tys žmo­nes?

Nuo ne­nu­mal­do­mo val­džios al­kio, ma­te­ria­li­nių gė­ry­bių ape­ti­to, par­ti­nių in­te­re­sų ir val­džio­je pa­ti­ria­mo so­tu­mo jaus­mo užau­ga to­kie di­dy­bės pil­vai, kad vos baks­te­lė­jus ma­žy­te kri­ti­kos ada­tė­le, pa­si­lei­džia du­jos. Per tuos išau­gu­sius po­li­ti­kos au­to­ri­te­tų pil­vus neį­ma­no­ma ma­ty­ti žmo­gaus. O kar­tais ir tei­sin­go ke­lio.

Tai­gi, žmo­nių var­du ir var­dan tos Lie­tu­vos, mie­lie­ji po­nai, drau­gai, bi­čiu­liai ir prie­šai!