Naujausios
Ribojimais prasidėję metai ne visiems rodo palankumo ženklus. Kas prarado brangiausius žmones. Kas sielvartauja, kad negali jų aplankyti, kol dar gyvi. Kas nubaustas, kad judėjo ne ten kur reikia. Arba jam atrodė, kad reikia, baudėjams – kad nereikia.
Kad suvaldytų koronaviruso plitimą, anot premjerės, reikia ką nors daryti. Tai ir darome.
Dienos slenka skaičiuojant, kiek naujai užsikrėtusių, kiek mirė, kiek pasveiko, kiek iš viso susirgo nuo pandemijos pradžios.
Skaičiuojame, kiek protokolų policija surašė, kiek žmonių nubaudė, kiek automobilių apgręžė atgal.
Bet už pirmųjų ir už antrųjų skaičių – žmonių likimai. Sustabdytas gyvenimas. Įsisenėjusios ligos – vis dar baisu kreiptis į gydytoją, nes gydymo įstaigose – užkrato židiniai. Suprobleminta buitis, nes kai kurie ribojimai ir suvaržymai – neadekvatūs, prasilenkia su logika, sveiku protu ir niekaip nepagerina kovidinės situacijos.
„Pašarai gyvuliams, pasirodo, nėra pirmo būtinumo prekė, – paskambinęs žurnalistei, piktinosi Kražių seniūnijos ūkininkas. – Išeitų, jog turiu išdvasinti savo bandą, o paskui prašyti pašalpos“.
Galvijų bandą turintis ūkininkas perka mažas nekondicines bulves gyvuliams. Moka po 5-6 centus už kilogramą. Kelmės rajone tokių bulvių pasiūlos beveik nėra. Todėl susitarė pirkti iš kito rajono ūkininko, auginančio bulves. Deja, policija į kitą rajoną įvažiuoti parsivežti bulvių neįleido. Tvirtino, jog pašarai gyvuliams nėra pirmo būtinumo prekė. Esą tegu atveža patys pardavėjai arba pasiūlė naudotis kurjerių paslaugomis.
Didesnės durnystės ūkininkas tvirtina nepatyręs per visą gyvenimą. Kaip žmogui reikia maitintis, taip ir gyvulys nebus gyvas vien oru. Jeigu patys pardavėjai vežtų pašarines bulves į kitą rajoną, juos irgi, sustabdytų policija. Kas nori gauti baudą?
Tokių kurjerių, kurie vežiotų po kelias tonas daržovių, ūkininkas nežino. Jie atveža į dėžutes supakuotą kosmetiką, drabužius, bet kad būtų specialūs kurjeriai, vežantys po kelias tonas bulvių, šieno, burokų ar siloso nėra girdėjęs.
Dar keli ūkininkai skundžiasi, kad iš kitų rajonų negali parsivežti ir veršelių. Žemdirbiai, kurie nelinkę auginti prieauglio, veršelių negali parduoti, o tie, kurie norėtų auginti, negali jų nusipirkti.
Visas pyktis tenka naujajai vyriausybei, kuri žemdirbių manymu, nusistačiusi prieš kaimą.
Suprantamas naujosios vyriausybės noras suvaldyti koronaviruso plitimą. Kitos išeities kaip judėjimo ribojimai nėra. Tačiau kai kurie ribojimai iš tiesų – pertekliniai.
Ar vienas ūkininkas, susitikęs su kitu ūkininku ir pasikrovęs bulves į sunkvežimį būtinai užsikrės virusu? Ar ką nors užkrės?
Juk tūkstančiai žmonių važiuoja į darbą kituose rajonuose: gamybos įmonėse, prekybos centruose, didmiesčių ligoninėse, globos įstaigose, kur randasi vis nauji viruso židiniai. Kas rytą važiuoja, kas vakarą grįžta. Bet vykti į darbą neuždrausta. Tad kodėl ūkininkui, kuris taip pat atlieka savo darbą, rūpinasi savo gyvuliais, to daryti neleidžiama? Juolab, kad jo išvyka vienkartinė. Parsivežtų bulvių galbūt užteks iki pavasario.
Tas pats ir dėl veršelių pirkimo. Kiek laiko truks parduodančiojo ir perkančiojo ūkininko kontaktas? Gal būt pusvalandį? Ar per tiek laiko garantuotas užsikrėtimas? Juolab, kad susitikimas ir vienu, ir kitu atveju gali įvykti tiesiog lauke.
Jeigu manoma, kad pašaras gyvuliams nėra pirmo būtinumo reikalas, tai gal garbieji ponai patartų, kokiu pakaitalu ūkininkai turėtų šerti savo galvijus.
Regis, jog ir kai kuriems žmonėms maistas jau nebelaikomas pirmo būtinumo reikalu.
Antai ėjo pėsčias žmogelis, gyvenantis šalia miesto ribos, nusipirkti maisto. Gyvena jis jau kaimiškoje seniūnijoje. Bet iki seniūnijos centro, kur yra parduotuvė, jam aštuoni kilometrai, o iki rajono centro – tik du. Eina pirkti maisto ten, kur arčiau. Be to, ir pasirinkimas – didesnis. Bet buvo sugrąžintas atgal. Biurokratinės taisyklės ir formalumas yra aukščiau žmogaus, logiško įsijautimo į jo situaciją ir elementaraus žmogiškumo.
Kitas miestietis norėjo nuvežti maisto senai motinai į atokų kaimą. Likus dviems kilometrams iki tikslo buvo sustabdytas ir apgręžtas atgal. Maistas motinai, atrodo, irgi nėra pirmo būtinumo reikalas. Senoji gali pakentėti ir nevalgiusi. Kaip karo metais...
Ar tokius kvailus ir ne visiems vienodus ribojimus sugalvojo vyriausybė? Ar nuo budėjimų jau pervargę policininkai juos interpretuoja savaip? Ir kiekvieną dorą pilietį įtaria meluojant.
Suprantama, ne kiekvienas žmogus įsigilina į taisykles, ne kiekvienas nešiojasi asmens dokumentą, pažymą apie registracijos vietą ir kitus jo keliavimo tikslą pateisinančius įrodymus.
Bet antra vertus, kodėl jis turėtų vaikščiodamas ar važinėdamas po savo rajoną, po savo Lietuvą nešiotis visą aplanką dokumentų, įrodančių gyvenamąją vietą, darbo vietą, duomenis iš Registrų centro apie nekilnojąmąjį turtą, jeigu gyvenamąją vietą deklaravęs kitame mieste?
Gal dar ir vizos į „Maximą“ ar „Norfą“ reikės? Tarsi skristume į Izraelį ar Egiptą?
Kai praėjusį pavasarį, per pirmąją karantino bangą, buvo apribotas judėjimas per Velykas ir per Motinos dieną, dalis šiandieninių valdančiųjų politikų šaukė, jog pažeidžiamos žmogaus teisės.
O kaip su žmogaus teisėmis dabar, kai visą mėnesį privalome aiškintis, kad važiuojame į darbą, vaistinę, ligoninę? Dirbantieji, kurie turi darbdavio pažymas ir įvažiuoja į kitas savivaldybes, sako, jog nemalonu, kai sustabdo policija ir privalai aiškintis, nors nieko blogo nepadarei.
Ką jau bekalbėti apie atimtą galimybę gyvuliams nupirkti pašaro, maisto savo šeimai ar nuvežti duonos senai sunkiai bepavaikštančiai motinai?
Ar ribojančiųjų žvilgsnis ir ribojimai nukreipti tikrai į tuos žmones ir tuos veiksmus, kurie kelia didžiausią pandeminį pavojų?
Niekas nemato, kai į daugiabučio laiptinę atguža būrys vyrų. Nė vienas neužsidėjęs kaukės. Besilinksmindami ir besistumdydami puola pro duris, lipa laiptais, kvatodami ir gal būt spjaudydami virusą, galiausiai pasiekia penktą aukštą ir paskambina į buto duris.
Niekas nesužiūrės, kas vyksta už butų ir sodybų durų, kokie vakarėliai rengiami, kokie susibūrimai ir kas juose daroma. Ne ant kalnelio, kur čiuožinėja vaikai, ir ne tvarkant reikalus daugiausia užsikrečiama, o per susibūrimus ir pasilinksminimus, darbovietėse, ligoninėse, globos įstaigose.
Gal būtent ten ir reikėtų nukreipti visas pastangas ir visą dėmesį? O ne keliuose rašant protokolus ir skiriant baudas jau ir taip išvargintiems žmonėms? Gal reikėtų pasiklausti bendruomenių atstovų, kurie galėtų būti tvarkos sergėtojų akys ir ausys, kas jų kaimuose ir miestuose vyksta, kodėl vyksta.
Juolab, kad meluojantys jau įvaldę šį meną. Sugeba iš Vilniaus nuvažiuoti iki Šilalės pasiskiepyti amerikoniška vakcina – ir jokie užtvarai jiems negalioja, nors tenka kirsti kelių savivaldybių „sienas“.
O doram, teisybę sakančiam eiliniam žmogeliui kaip visuomet kliūva skaudžiausiai – botago galu. Jam užkirstas kelias ir į „Maximą“.
Beje, kai kurie kaimų žmonės atsiduria lyg tarp girnų. Žurnalistei paskambino Radviliškio rajono gyventojas Andrius. Gavo laišką iš banko. Privalo nuvažiuoti į rajono centrą atnaujinti duomenis. „Kaip man nuvažiuoti? Autobusai per karantiną nevažiuoja. Automobilio neturiu. Svetimo žmogaus savo automobiliu kaimynai negali vežti.“
Keisti kvietimai. Atrodo, jog ribojimai labiausiai apribojo sveiką protą, kai į žmogų einama atstačius buldozerio briaunas.
