Jaunuoliai vasarą netinginiauja

Dar­bas – pui­ki pa­tir­tis ir ma­lo­nu­mas

Šiau­lie­tė Gin­ta­rė Vir­ši­lai­tė, bai­gu­si vie­nuo­lik­tą kla­sę, pra­dė­jo dirb­ti di­zai­no na­muo­se "Waps­va". Gin­ta­rei įsi­dar­bin­ti ne­bu­vo leng­va, nes į šią dar­bo vie­tą tai­kė­si ne­ma­žai kan­di­da­tų, o prieš dar­bo po­kal­bį te­ko at­lik­ti ir ke­lias kū­ry­bi­nes už­duo­tis. "Drą­siai ga­liu teig­ti, kad per ke­lis mė­ne­sius, jau įgijau atei­ty­je pra­ver­sian­čios pa­tir­ties bū­tent dėl to, kad kiek­vie­na die­na dar­be yra ki­to­kia", – sa­ko mer­gi­na.

"Ry­tą pra­de­du nuo įra­šų so­cia­li­nia­me tink­le, jie vi­sa­da tu­ri bū­ti kuo ori­gi­na­les­ni, pri­trau­kian­tys žmo­nių dė­me­sį. Atė­ju­si į dar­bą tu­riu pa­tik­rin­ti, ar ne­ga­vo­me už­sa­ky­mų elekt­ro­ni­nė­je par­duo­tu­vė­je, jei ga­vo­me, pa­ruoš­ti siun­tas. Dar vie­na pri­va­lo­ma ry­to už­duo­tis yra per­žiū­rė­ti elekt­ro­ni­nį pa­štą bei at­sa­ky­ti į laiš­kus", – pa­sa­ko­ja Gin­ta­rė. Vė­liau jai ten­ka dirb­ti su klien­tais, pa­dė­ti jiems iš­si­rink­ti pre­kes. Mer­gi­na džiau­gia­si, kad dau­ge­lis klien­tų yra drau­giš­ki, su jais ma­lo­nu bend­rau­ti.

Gin­ta­rė sa­ko, kad jos dar­be rei­kia daug kruopš­tu­mo ir at­sa­ko­my­bės, ji tu­ri su­si­pla­nuo­ti sa­vo lai­ką: svar­bes­nius ar dau­giau lai­ko uži­man­čius dar­bus da­ro pir­mo­je die­nos pu­sė­je, ki­tus pa­si­lie­ka va­ka­rui.

Kai nė­ra pir­kė­jų, Gin­ta­rei ten­ka su­tvar­ky­ti par­duo­tu­vę ar už­sa­ky­ti nau­jų pre­kių, su­skai­čiuo­ti par­duo­tu­vė­je esan­čių dra­bu­žių li­ku­tį ir su­tvar­ky­ti elekt­ro­ni­nė­je par­duo­tu­vė­je su­kel­tas pre­kes, su­gal­vo­ti ap­ran­gos de­ri­nius "Waps­va" vei­do kon­kur­so nu­ga­lė­to­jui, pa­bend­rau­ti su atė­ju­siais tam tik­rų kū­ri­nių au­to­riais.

"Ke­lių mė­ne­sių lai­ko­tar­piu pra­dė­si­me or­ga­ni­zuo­ti įvai­raus po­bū­džio ren­gi­nius, su­si­ti­ki­mus su dar­bų au­to­riais, so­cia­li­nius pro­jek­tus, tad lau­kia dar daug nau­jų iš­ban­dy­mų. Čia dirb­da­ma su­pra­tau, kiek daug įdo­mių ir kū­ry­biš­kų žmo­nių mus su­pa ir kaip ma­lo­nu su jais su­si­pa­žin­ti. Bū­tent dėl dar­bo ap­lin­ko­je ma­ne su­pan­čių žmo­nių ir įgy­tos di­džiu­lės pa­tir­ties la­bai džiau­giuo­si sa­vo dar­bo vie­ta, o kai my­li tai, ką da­rai, sun­ku tai pa­va­din­ti dar­bu", – džiau­gia­si Gin­ta­rė.

Ji sa­ko, kad ru­de­nį su­si­de­ri­nu­si su pa­mo­kų tvar­ka­raš­čiu, ir to­liau tęs sa­vo dar­bą.

Va­sa­ra braš­kių lau­ke

Rad­vi­liš­kie­tis Ro­ber­tas Ber­no­tas, bai­gęs pir­mą kur­są, va­sa­rą nu­spren­dė iš­vyk­ti į Nor­ve­gi­ją už­si­dirb­ti pi­ni­gų. Bent pen­kias va­lan­das ry­tais jis lau­kuo­se ski­na braš­kes, o vė­liau vyks­ta pas ūki­nin­ką: pjau­ną žo­lę, ruo­šia mal­kas ar šie­ną žie­mai.

Tie­sa, kad Nor­ve­gi­jo­je pra­gy­ve­ni­mo kai­nos ski­ria­si nuo lie­tu­viš­kų­jų. Ro­ber­tas pa­sa­ko­ja, kad su­si­tau­py­ti pa­vyks­ta tik ta­da, kai ga­li gau­ti pa­sto­vų at­ly­gi­ni­mą: "Braš­kių ūky­je at­ly­gis pri­klau­so nuo to, kiek  pri­skin­si. To­dėl bū­na  si­tua­ci­jų, kai ma­žai braš­kių ir nie­ko ne­pri­ren­ki, tai per die­ną dau­giau iš­lei­di nei už­dir­bi. Bet pas ūki­nin­ką vi­sa­da al­ga pa­sto­vi, tai ir su­si­tau­py­ti ga­li."

Ro­ber­tas juo­kau­ja, kad dar­bą braš­kių lau­kuo­se ga­lė­tų re­ko­men­duo­ti tik sa­vo prie­šams. "O šiaip pa­dir­bė­ti Nor­ve­gi­jo­je tik­rai re­ko­men­duo­čiau, nes įma­no­ma ne­ma­žai už­si­dirb­ti. Ne­ži­nau, ar vi­si nor­ve­gai to­kie, bet ūki­nin­kas, pas ku­rį dir­bu, la­bai rū­pi­na­si dar­bi­nin­kais, vi­sa­da pa­klau­sia, ar ne­pa­var­go ir pa­na­šiai", – pa­sa­ko­ja vai­ki­nas.

At­ra­do sa­vo stip­ry­bes

Šiau­lie­tė Ka­mi­lė Nor­ku­tė, Šiau­lių kon­cer­ti­nė­je įstai­go­je "Sau­lė" dirb­ti pra­dė­jo bai­gu­si gim­na­zi­ją. "Ži­no­jau, kad ru­ti­nos čia ne­teks pa­tir­ti", – sa­ko Ka­mi­lė, įstai­go­je dir­ban­ti jau de­vy­nis mė­ne­sius.

Ka­mi­lės dar­bo die­na pra­si­de­da nuo so­cia­li­nių tink­lų ad­mi­nist­ra­vi­mo: pa­tik­ri­na ke­tu­rias "Fa­ce­book" pa­sky­ras, "Ins­tag­ram" ir "You­tu­be", vė­liau su­tvar­ko rek­la­mi­nius sten­dus, ku­riuo­se ka­bi­na ar­tė­jan­čių ren­gi­nių afi­šas.

"Pir­mo­je die­nos pu­sė­je pa­si­rū­pi­nusi so­cia­li­niais tink­lais bei pla­ka­tais, pa­žiū­riu, ar nė­ra pa­skelb­ti nau­jų ren­gi­nių bi­lie­tų sve­tai­nė­je. Jei­gu yra, siun­čiu jų in­for­ma­ci­ją mū­sų sve­tai­nės ad­mi­nist­ra­to­riui bei Šiau­lių tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­rui, kad pa­skelb­tų apie ren­gi­nį", – pa­sa­ko­ja Ka­mi­lė.

Or­ga­ni­zuo­jant kon­cer­tus ar edu­ka­ci­nes pro­gra­mas, ji pri­si­de­da prie rek­la­mi­nių afi­šų spaus­di­ni­mo, pla­ti­ni­mo mies­te, pra­ne­ši­mų spau­dai ra­šy­mo, kad in­for­ma­ci­ja apie ar­tė­jan­čius ren­gi­nius pa­siek­tų kuo dau­giau lan­ky­to­jų. Ka­mi­lė pa­sa­ko­ja, kad dirb­ti ten­ka ir prieš pat ren­gi­nius: "Esant ren­gi­nių se­zo­nui, su ko­le­ge į sa­lę įlei­di­nė­ja­me lan­ky­to­jus. Tu­ri­me ir šau­nią sa­va­no­rių ko­man­dą, su ku­riais ten­ka la­bai daug bend­rau­ti bei juos koor­di­nuo­ti."

Dirb­da­ma prie Tarp­tau­ti­nio fes­ti­va­lio "Big Band Fes­ti­val Šiau­liai 2019" vie­ši­ni­mo, at­ra­do sa­vo stip­rią­sias pu­ses. "Po šio fes­ti­va­lio, drą­siai ga­liu teig­ti, kad ma­no ži­nių ba­ga­žas pa­pil­nė­jo ir lū­kes­čiai, ku­riuos iš­si­kė­liau sau ei­da­ma dirb­ti į šią įstai­gą, iš­si­pil­dė. Džiau­giuo­si, kad "Sau­lės" ko­lek­ty­vas pa­si­ti­kė­jo ma­ni­mi ir su­tei­kė ga­li­my­bę iš­ban­dy­ti sa­ve rek­la­mos sri­ty­je", – sa­kė mer­gi­na.

Kai my­li tai, ką da­rai, sun­ku tai pa­va­din­ti dar­bu.