Tarp darbo, šeimos ir kūrybos

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Kartais Eugenija Buivydienė suabejoja, ar teisingai pasielgė grįždama į gimtinę iš Druskininkų. Abejones išsklaido gimtosios vietos, kurios be galo brangios, ir artimi žmonės.
Šiuo metu, kai viešojoje erdvėje tiek daug diskusijų apie vienodas lyčių galimybes, Stambulo konvenciją, socialinę lytį ir kitus nuo prigimtinio moteriškumo ir vyriškumo nutolusius dalykus, Kelmės kultūros centro parodų ir tradicinių amatų koordinatorė dailininkė Eugenija Buivydienė įsitikinusi, jog suderinti darbą, kūrybą ir šeimą yra sunku. Moteris visuomet privalo rinktis.

Gražiausi jaunystės metai

„Nuo vaikystės mėgau piešti, svajojau apie dailės mokslus, įstojau į tuometinį Telšių taikomosios dailės technikumą – metalo plastikos-juvelyrikos specialybę. Mokslas patiko, sekėsi labai gerai, sutikau daug nuostabių dėstytojų, kurie ir dabar garsina Telšius savo išskirtiniais metalo plastikos kūriniais.

Tai buvo nerūpestingi, gražiausi jaunystės metai....Gal dėl to, kasmet norisi aplankyt išgražėjusį jaunystės miestą – Telšius“, – apie savo kūrybinio kelio pradžią pasakoja Eugenija Buivydienė.

Juvelyrės darbą, pagal paskyrimą, vakarykštė studentė pradėjo Druskininkuose, meno dirbinių įmonėje „ULA“. Vėliau, sukūrusi šeimą, grįžo į gimtinę.

„Nežinau ar tai buvo protingas sprendimas, – šiandien abejoja ponia Eugenija. – Turėjau butą Merkinėje, darbą. O Kelmėje darbų pasirinkimas – nedidelis. Pagal skelbimą įsidarbinau Kelmės trikotažo įmonėje dailininke-apipavidalintoja, vėliau dailininke-modeliuotoja. Subyrėjus įmonei, panašų darbą keletą metų teko dirbti Šiauliuose.

Po kelerių metų darbo Kelmės įmonėje kilo noras dar pasimokyti. Eugenija įstojo į Vilniaus dailės akademiją, įgijo dailininko-pedagogo kvalifikaciją.

„Tai buvo be galo naudinga ir įdomi patirtis, nes dėstė šalyje žinomi dailininkai ir profesoriai. Vien jau pereiti akademijos koridoriais ir įkvėpti tos dvasios, pabūti toje aplinkoje man buvo labai svarbu“, – studijų metus mena dailininkė.

Plenerai – kūrybinio oro gurkšnis

Gyvenimo ratui apsisukus, E. Buivydienė vėl sugrįžo į Kelmę. Čia kultūros srityje darbuojasi jau daugiau kaip 10 metų. 2009 metais pradėjo dirbti Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centre galerijos vedėja.

„Šis darbas man buvo arčiausia širdies, daugiau kūrybos ir galimybių, – patirtimi dalijasi dailininkė. – Pravertė įgytos žinios ir pažintys mokslo metais, nes daugelis kursiokų, dėstytojų žinomi šalyje dailininkai. Reikėjo organizuoti parodas, pristatyti jas Kelmės visuomenei. Ieškodama parodų susipažinau su šiauliečiais dailininkais. Juos pakviečiau į moksleivių darbų parodą. Tuomet ir kilo idėja surengti dailininkų plenerą Kražiuose.“

Pabandyta dailės kūriniuose įamžinti Kražių istorinį kultūros paveldą. Vėliau nuspręsta pasidairyti plačiau – po visą Kelmės kraštą.

Antrojo Kražių plenero tema buvo „Kelmės krašto kultūrinio paveldo įprasminimas dailininkų kūryboje“. Šiauliečiai dailininkai rinkosi Kražiuose, bet pasklido po visą Kelmės rajoną, aplankė piliakalnius, dvarus, koplytėles, senkapius, bažnyčias.

Trečiasis pleneras truko dešimt dienų. Dailininkai įamžino tai, ko nesuspėjo ankstesniais metais. Sukūrė 150 originalių darbų, iš kurių sklido Kelmės krašto paveldo dvasia.

Iš šių darbų gimė knyga – albumas „Kelmės krašto kultūros paveldas dailininkų kūryboje“.

„Tie metai buvo patys įdomiausi. Įkvėpimas, kūrybos dvasia, prasmingas rezultatas, – prisiminimais džiaugiasi kūrybinga moteris. – Bet įgyvendinę savo sumanymą turėjome baigti projektą. Dabar kai kurie dailininkai dalyvauja Užvenčio pleneruose. Kartais pagalvoju, jog būtų galima rengti plenerus ir Kelmėje. Tik reikėtų sugalvoti naują temą. Galbūt idėją pavyktų įgyvendinti 2024 metais, jeigu Kelmė, kaip tikimasi, taps Lietuvos kultūros sostine. Juolab, kad draugystė su šiauliečiais ir kitų miestų dailininkais nenutrūko iki šiol.“

„Esu gamtos vaikas“

Šiandieninis parodų ir tradicinių amatų koordinatorės darbas Kelmės kultūros centre – šiek tiek sausesnis. Tenka rengti projektus, tvarkyti daug dokumentacijos. Tačiau kūrybiškumui taip pat lieka vietos. Atgaivos teikia bendravimas su parodų autoriais.

Kaip pedagogė ponia Eugenija dirba vesdama edukacinius užsiėmimus vaikams. Ne tik dailės, bet ir keramikos. Jai patinka daugelis meno sričių.

Pati, kai atlieka šiek tiek laiko nuo darbo, tapo ant drobės. Mėgsta lieti akvarele. Jos diplominio darbo tema Vilniaus dailės akademijoje buvo „Portretai“.

Kartais ponia Eugenija pasvajoja surengti savo darbų parodą. Tačiau prigimtinis kuklumas nuolat verčia abejoti – kam to reikia. Parodai reikėtų bent dvidešimties-trisdešimties darbų. Tokių, kurie atitiktų aukštus kriterijus. Nesulauktų kritikos.

„Jeigu nori rezultatų kūryboje, reikia kasdien dirbti, atsisakyti daug materialių, buitinių dalykų. Tiesiog turi tuo gyventi, tuomet ateina rezultatai, – įsitikinusi dailininkė. – O gal man tiesiog trūksta tos vidinės ugnelės… Juk, kai labai nori, žmogus gali visko pasiekti. Gal trukdo ir tai, kad esu intravertė. Nemėgstu lipti ant bačkos. Geriau noriu likti nepastebima, ir niekur jau nuo savęs nepabėgsiu. Džiaugiuosi bent tuo, kad mano išsilavinimas, žinios šiandien labai praverčia tiesioginiame darbe.“

Jei tapo, Eugenija dažniausia mėgsta tai daryti iš natūros: „Esu gamtos vaikas. Užaugau prie Gauštvinio ežero. Ten mano išvaikščioti miško takai. Ir dabar ten dažnai traukia nuvažiuoti, nors niekas jau nebelaukia. Laisvalaikį labiausia mėgstu leisti gamtoje, keliauti po Lietuvą. Teko pakeliauti ir po užsienio šalis, didžiausią įspūdį paliko Egiptas, tai liks visam gyvenimui...“

Eugeniją kurti skatina ir Dailės akademijos bendramoksliai. Užpernai kurso draugė Skaidrė ir dailininkas Saulius Kruopis pakvietė dalyvauti plenere „Nidos ekspresija“, kuriame dalyvauja žinomi dailininkai-ekspresionistai iš visos Lietuvos ir užsienio valstybių.

„Tai buvo iššūkis ir nauja patirtis. Bet įdomu. Galimybė pažinti Nidą, pamatyti ją dailininkų akimis. Dvejus metus iš eilės dalyvavau plenere Žeimelyje, tapėme kultūros paveldo įprasminimo tematika“,– įspūdžiais dalijasi dailininkė.

Pirmiausia moteris

Gal todėl, kad Kelmės rajonas – jos gimtinė, ir todėl, kad kūrėjai kartais paakina ir pačią išskleisti dailininkės sparnus, Eugenija sako, jog provincijoje jos sielai – neankšta. Nemėgsta didmiesčių šurmulio. Patinka ramybė, gamtos prieglobstis. Dažniausia ir tapo gamtą iš natūros. Piešia ne tik peizažus, bet ir natiurmortus, kartais atokvėpiui išlieja kokią abstrakciją.

O dėl jaunystės svajonių... „Galbūt pritrūko vidinės jėgos. Gal įtakos turėjo gyvenimas provincijoje. Kiek čia tų dailininkų! Ant rankos pirštų galima suskaičiuoti. Yra iš Kelmės kilusių garsių menininkų. Bet jie gyvena didmiesčiuose. Ten palankesnė erdvė saviraiškai ir bendravimui, sodresnė kultūros dirva“,– svarsto Eugenija.

Konkretų darbą pasirinkusi moteris šiandien visas kūrybines jėgas jam ir atiduoda. Nors pandemija trukdo įgyvendinti planus ir rengti gyvas parodas, bendrauti su parodų autoriais ir lankytojais, kūrybinių jėgų prireikia dar daugiau. Nes tenka prisitaikyti prie situacijos. Antai Sausio tryliktajai buvo planuota surengti scenografės Sofijos Kanaverskytės dekoratyvinių vėliavų parodą. Deja, paroda tik fotografijų pavidalu, pokalbis su autore feisbuke ir „YouTube“ kanale.

Parodų koordinatorė vylėsi, jog gyvą parodą bus galima surengti bent Kovo 11-ąją. Planai ir vėl griūva.

„Viskas keliasi į virtualią erdvę. Trūksta gyvo bendravimo ir galimybės kvėpuoti kultūra. Viliuosi, kad su laiku viskas sugrįš į buvusias vėžes ir galėsime skleisti kultūrą gyvai“, – viliasi moteris.

Susijusios naujienos