Ir vieno žmogaus idėja gali suvienyti miestą

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Ro­ber­ta Ston­ku­tė, Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos kul­tū­ros ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė, Šiau­lius pri­siau­gi­no: "Aš čia Oks­for­dą bai­giau. Pa­tys daug ką ga­li­me pa­si­da­ry­ti čia ir da­bar – nes mes gy­ve­na­me čia ir da­bar."
AKTUALI DISKUSIJA "Mes esame Šiauliai"

Šiau­lių me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas pa­lei­do spar­nuo­tą fra­zę: "Aš esu Šiau­liai". Pra­nas Tri­jo­nis, gru­pės "Jo­nis" ir 25 me­tus gy­vuo­jan­čio mu­zi­ki­nio klu­bo "Juo­nė pa­sto­gė" kū­rė­jas, tei­gia ki­taip: "Mes esa­me Šiau­liai". "Šiau­lių kraš­tas" pra­de­da dis­ku­si­ją, klaus­da­mas, kur pa­tys šiau­lie­čiai dė­tų ak­cen­tą? Ką aš ga­liu, o ką mes ga­li­me pa­da­ry­ti?
Ro­ber­ta STON­KU­TĖ, Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė, pir­mo­ji da­li­ja­si min­ti­mis.

At­sa­ko­my­bė plius ini­cia­ty­va

– Ku­rį po­sa­kį: "Aš esu Šiau­liai" ar "Mes esa­me Šiau­liai" – rink­tu­mė­tės, ko­kį tu­ri­nį į juos su­dė­tu­mė­te?

– Aš esu ki­lu­si iš ma­žo mies­te­lio – Dar­bė­nų, Kre­tin­gos ra­jo­ne. Į Šiau­liuos at­vy­kau stu­di­juo­ti ir nuo ta­da vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas pra­dė­jo su­ktis Šiau­liuo­se. Su­ka­si jau sep­ty­ne­rius me­tus.

Pa­ma­čiau, jog Šiau­liuo­se yra daug at­vi­ros plat­for­mos, ku­rią rei­kia už­pil­dy­ti kul­tū­ri­niu tu­ri­niu. Ir ne kaž­kas tai tu­ri da­ry­ti – pa­ts, jei­gu ma­tai, kad tau kaž­ko trūks­ta.

Me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis pir­ma­sis už­de­gė fra­ze, kad, jei­gu esi ta­me mies­te, tai tu­ri rū­pin­tis jo kul­tū­ri­ne ter­pe ir ją puo­se­lė­ti.

Vi­sa­da tuos žo­džius pri­si­me­nu, kai esu kaž­kuo ne­pa­ten­kin­ta ar nu­si­vy­lu­si. Ta­da sa­kau: "Tu ga­li kaž­ką pa­keis­ti".

"Aš esu Šiau­liai" – man yra tai, kad aš esu at­sa­kin­ga už mies­tą. Už jo gy­ve­ni­mą, už tai ko­kį jį ma­tau ir ko­kį jį no­riu ma­ty­ti.

"Mes esa­me Šiau­liai" – kad im­da­ma­sis ini­cia­ty­vos ir keis­da­mas si­tua­ci­ją, ap­jun­gi ki­tus žmo­nes, bend­ruo­me­nes ar net vi­są mies­tą. Kaip, pa­vyz­džiui, praū­žęs fes­ti­va­lis "Ant ru­be­žiaus".

Ta­da pa­ma­tai, kaip pra­si­de­da vyks­mas – kaip nuo "Jo­nio" gru­pės, nuo ini­cia­ty­vos su­kur­ti klu­bą "Juo­nė pa­sto­gė" ir reng­ti fes­ti­va­lius, vie­nas žmo­gus ga­li su­vie­ny­ti mies­tą.

"Mes esa­me Šiau­liai" pra­si­de­da nuo vie­no žmo­gaus idė­jos, o po to ji tam­pa vi­sų.

– Esa­te ne vie­no kul­tū­ri­nio pro­jek­to ini­cia­to­rė ir ku­ra­to­rė. Štai, su "Kie­mų" pro­jek­tu ėmė­te ju­din­ti dau­gia­bu­čių žmo­nes. Ko­dėl tai svar­bu bib­lio­te­kai?

– Mies­te esa­me la­bai su­si­skirs­tę seg­men­tais: vers­las – sau, kul­tū­ra – sau, žmo­nės – sau.

Gy­vy­biš­kai rei­kia ren­gi­nių, ku­rie su­jung­tų, at­ro­do, neį­ma­no­mus taš­kus ir mus vie­ny­tų. Kad su­pras­tu­me, jog esa­me drau­gai, jog esa­me čia ir da­bar ir ga­li­me su­si­jung­ti vie­na­me vyks­me.

"Kie­mų" pro­jek­tas gi­mė per die­ną. No­rė­jo­me, kad jis bū­tų su­si­jęs su skai­ty­mu ir kad bū­tų įtrauk­tos bend­ruo­me­nės. La­bai svar­bu, kad žmo­nės pa­tys no­rė­tų da­ly­vau­ti vyks­me, nes kul­tū­ra – nė­ra pa­ti sau.

Ma­nau, jog kul­tū­ros įstai­gos tu­ri ju­dė­ti link žmo­nių ir taip, kaip no­ri žmo­nės. Nes kul­tū­ra yra žmo­nės.

– Ki­taip sa­kant, jei­gu žmo­gus nea­tei­na į bib­lio­te­ką, tai bib­lio­te­ka ir kny­ga atei­na pas jį?

– Dau­ge­lio žmo­nių yra toks nu­sista­ty­mas – į mu­zie­jus, bilb­lio­te­kas, ga­le­ri­jas te­gu ei­na ki­ti, kas dau­giau iš­si­la­vi­nę, kas iš­ma­no, o aš gal per pra­stas? To­dėl man at­ro­do, kad "Kie­mų" pro­jek­tas tu­ri pra­smę eg­zis­tuo­ti.

Kai nuė­jau pas na­mų ad­mi­nist­ra­to­rius, jie bu­vo nu­ste­bę, ko čia ta bib­lio­te­ki­nin­kė no­ri? Bet nuo­šir­džiai ėmė­si pa­dė­ti.

"Mes esa­me Šiau­liai" pra­si­de­da nuo vie­no žmo­gaus idė­jos, o po to ji tam­pa vi­sų.

O kai at­va­žia­vom į kie­mą sta­ty­ti sce­nos, vai­kai sa­ko: "Mes jums pa­dė­sim. Ma­no tė­tis ga­li ir pa­dai­nuo­ti." Kai jie sa­vo ini­cia­ty­va krei­de­lė­mis ant as­fal­to už­ra­šė: "Mes my­lim sa­vo kie­mą", jau aš ste­bė­jau­si tuo, kas vyks­ta.

Suau­gu­siems gal nė­ra taip svar­bu, ar čia, ma­no kie­me, ar ki­tur tai vyks­ta. Bet tie vai­kai pir­mą kar­tą iš­vy­do kul­tū­ros ren­gi­nį sa­vo kie­me ir prie jo pa­tys pri­si­dė­jo. Ma­nau, jų gal­ve­lė­se įsi­žie­bė – "Aš ga­liu". Tai – svar­biau­sia.

 

 

Kaip pri­siau­gin­ti mies­tą

– Ką ma­no­te apie bend­rys­tę, ar Šiau­liuo­se esa­me vie­nas ki­tam at­vi­ri?

– Vi­siems sa­kau, jog Šiau­liai – tai at­vi­ra plat­for­ma įvai­riau­sioms idė­joms. Šiau­lie­tis, jei­gu kaž­kas ne­pa­tiks, ne­ty­lės, kaip koks že­mai­tuks. Ne­me­luos, jei­gu koks ren­gi­nys ne­pa­ti­ko. La­bai ti­kiu žmo­nių no­ru sa­ky­ti, kaip iš tie­sų yra. Šiuo po­žiū­riu, Šiau­liai – at­vi­ras mies­tas.

– Kaip pa­čiai pa­vy­ko pri­siau­gin­ti mies­tą?

– Vis­kas pri­klau­so nuo pa­ties žmo­gaus. Su že­mai­tiš­ku krau­ju man įdieg­ta že­mai­čių kal­ba. Tik mo­kyk­lo­je kal­bė­jau bend­ri­ne lie­tu­vių kal­ba. Bet Šiau­liuo­se iš kar­to per­siė­miau šiau­lie­tiš­ka šnek­ta, nors ji to­kia keis­ta. Par­va­žiuo­ju į na­mus, ma­ma sa­ko, kaip čia kal­bi?

Tai bu­vo ma­no pa­čios pa­si­rin­ki­mas, jog čia ir bus ma­no gy­ve­ni­mas. Na­tū­ra­liai pra­dė­jau jung­tis į mies­to gy­ve­ni­mą, už­siė­miau sa­va­no­rys­te. Mez­gė­si ry­šiai, o po stu­di­jų at­ro­dė, jog nie­kur ki­tur ir ne­ga­li bū­ti, nes čia jau pu­sę mies­to pa­žįs­ti.

Mes vi­si esa­me bend­ruo­me­ni­niai Šiau­liai, bend­rau­da­mi ku­ria­me vie­nas ki­tą.

– Ko­dėl stu­di­jas rin­ko­tės Šiau­lių uni­ver­si­te­te?

– Aš jau bu­vau įsto­ju­si į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą. Nu­va­žia­vau su­tar­ties pa­si­ra­šy­ti ir bu­vau šo­ki­ruo­ta vi­siš­kai nuas­me­nin­tu ry­šiu. Pra­dė­jo ma­ne vai­ky­ti nuo vie­no prie ki­to, pa­ju­tau, kad į ma­ne žiū­ri­ma tik kaip į vie­ne­tą, ku­ris at­neš uni­ver­si­te­tui pi­ni­gus.

Ty­liai par­va­žia­vau na­mo ir pa­si­rin­kau Šiau­lių uni­versi­te­te lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ir ko­mu­ni­ka­ci­jos stu­di­jas. Ma­mai ta idė­ja ne­pa­ti­ko (be­je, vė­liau pa­ti stu­di­jas bai­gė Šiau­lių uni­ver­si­te­te).

Iš Šiau­lių uni­ver­si­te­to man ne laiš­ką at­siun­tė, o pa­skam­bi­no ir pa­kvie­tė at­vyk­ti. Tik priė­mi­mo sky­riu­je vaiz­das bu­vo liūd­nas: Vil­niu­je sto­jan­čių­jų – nors trau­ki­niu vežk, o čia – tuš­čia sa­lė.

Bet nė vie­no blo­go žo­džio ne­ga­liu pa­sa­ky­ti apie lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Nuos­ta­būs dės­ty­to­jai dės­tė. Gru­pė­je bu­vo­me tik aš­tuo­nios. Nė ne­ki­lo klau­si­mas, ar šian­dien at­sa­ki­nė­si? Ga­lė­jai tik pa­svars­ty­ti, į kiek klau­si­mų at­sa­ki­nė­si? Vi­sa­da tu­rė­jai bū­ti pa­si­ruo­šu­si. Čia aš Oks­for­dą bai­giau.

Gai­la, kad lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­ja nu­ny­ko. Šiau­liuo­se hu­ma­ni­ta­ri­niams moks­lams yra pa­dė­tas taš­kas.

– Ką tu­ri­me, kirs­da­mi hu­ma­ni­ta­rus ir kel­da­mi tech­no­lo­gus?

– Tu­ri­me sta­ty­bas ir ne­tu­ri­me raš­to, kū­ry­bos.

Hu­ma­ni­ta­ras iš es­mės yra kū­ry­bi­nin­kas. Mes, hu­ma­ni­ta­rai, gal ne­mo­ka­me pa­sta­ty­ti na­mo, bet ga­li­me su­teik­ti są­ly­gas, kad tas na­mas bū­tų pa­sta­ty­tas.

Ne tik re­gio­nuo­se žu­do­ma hu­ma­ni­ta­ri­ka. Vil­niaus uni­ver­si­te­te ne­bė­ra li­tua­nis­ti­kos ka­ted­ros. Ne­bė­ra sto­jan­čių­jų į li­tua­nis­ti­kos dok­to­ran­tū­rą. Ne­bė­ra no­rin­čių bū­ti teo­re­ti­kais. Tai kas ver­tins kū­ry­bą, kul­tū­ros reiš­ki­nius? Ar vi­sur mes tam­py­si­me vie­ną ir tą pa­tį me­no­ty­ri­nin­ką?

Ka­da mies­tas gy­vas

– Ką da­ry­tu­mėte, jei­gu bū­tu­mė­te uni­ver­si­te­to rek­to­rė ar mies­to me­rė?

– Šiau­liuo­se rei­kia iš­lai­ky­ti uni­ver­si­te­ti­nį aukš­tą­jį moks­lą, ne tik ko­le­gi­ją. Ta­da ir dirb­si čia, ir neiš­va­žiuo­si, ir stu­di­jas tę­si. Iš ma­no gru­pės mes vi­sos, iš­sky­rus vie­ną, nu­te­kė­ju­sią į už­sie­nį, dir­ba­me Šiau­liuo­se ir dir­ba­me pa­gal spe­cia­ly­bę.

Re­gio­ni­nės po­li­ti­kos, apie ku­rią tiek daug kal­ba­ma, nė­ra. Kai pa­skel­bė, kad rems jau­nas šei­mas, įsi­gy­jant būs­tą re­gio­nuo­se, bu­vau net nu­ste­bu­si. Bet Šiau­liuo­se iš to išė­jo vie­nas juo­kas – šiau­lie­čiai tos pa­ra­mos ne­gau­na. Pa­ne­vė­žie­čiai gau­na. Tai kas yra Šiau­liai? Ne re­gio­nas?

Mies­to val­džios pra­žiop­lin­ta ši ga­li­my­bė, o ji tu­rė­tų di­de­lės įta­kos, kad jau­ni­mas, jau­nos šei­mos neiš­va­žiuo­tų iš Šiau­lių.

Mies­tas tu­ri cir­ku­liuo­ti ra­tu. Tai ne kai­mas, ku­ria­me bai­gei mo­kyk­lą, ir tu­ri iš­va­žiuo­ti, nes nie­ko nė­ra. Mies­tas iš­si­ski­ria tuo, kad čia vis­ką ga­li tu­rė­ti nuo gi­mi­mo iki mir­ties: baig­ti vi­du­ri­nę, stu­di­jas, įgy­ti pro­fe­si­ją, dirb­ti, kur­ti šei­mą, au­gin­ti vai­kus – nu­gy­ven­ti vi­są gy­ve­ni­mą. Mies­tas yra cir­ku­lia­ci­nis ra­tas – sche­ma vi­sai pa­pras­ta.

– Kaip ver­ti­na­te kul­tū­ros si­tua­ci­ją?

– Kul­tū­ra Šiau­liuo­se at­si­gau­na, bet no­rė­tų­si dau­giau ga­li­my­bių, dau­giau ne­prik­lau­so­mu­mo.

Kry­žiaus ke­lius tu­ri ei­ti, kad gau­tum pro­jek­tams fi­nan­sa­vi­mą. Sis­te­ma to­kia, kad tu­ri­me žais­ti žai­di­mus, kaip "pri­tai­ky­ti" kul­tū­rą, kad ją iš­lai­ky­tu­me. Pro­jek­tą tei­kiant neuž­ten­ka pa­ra­šy­ti, kad ska­tin­si kny­gų skai­ty­mą ar pro­fe­sio­na­lų­jį me­ną. Tu­ri pa­ra­šy­ti, ko­dėl tu tai da­ry­si, kam to rei­kia?

Štai, "Kie­mų" pro­jek­to pil­nas pa­va­di­ni­mas – "Kul­tū­ri­nė kie­mų in­ter­ven­ci­ja". Ar žmo­nės ga­li su­pras­ti, kas tai yra?

Kul­tū­ra – kas­die­nis mū­sų gy­ve­ni­mas. Be kul­tū­ros ne­bū­si­me žmo­nės – grį­ši­me į ak­mens am­žių, dau­žy­sim vie­nas ki­tą su kuo­ka.

Mies­tui kul­tū­ra – vie­nas iš svar­biau­sių da­ly­kų. Kai ją ker­ta­me, kai fi­nan­sa­vi­mą kul­tū­rai tu­ri­me tam­py­ti vie­nas nuo ki­to, kaip ko­kią ant­klo­dę – ab­sur­das. Ir to­kius žai­di­mus tu­ri­me žais­ti, kad žmo­nės tu­rė­tų ma­lo­nu­mo nuei­ti į ne­mo­ka­mą kul­tū­ros ren­gi­nį.

Komentarai

Jonas    Tre, 2019-06-12 / 08:56
Dar viena nesąmonė miestą vadinti tik "platforma". Ir jeigu mano gimimo liudijime yra parašytas vardas Jonas, tai niekaip nebūsiu Dubajus, Paryžius ar Šiauliai.
Gera idėja    Tre, 2019-06-12 / 08:57
Tik diskusiją reikėtų rengti “gyvai” po medžiu prie dailės galerijos, kur Gaubas ir kitas perspektyvus Šiaulių jaunimas savo nudėvėtus batus palieka, arba ŠU menų fakultete, arba prie “Žiburio” knygyno vitrinos su fotoparoda, pristatančia šlovingus atgimimo laikus, o geriausia griuvėsiuose parke ar Frenkelio fabrike. Gal ir žodžių nereikės. Pasimatys ir taip, kiek daug pasiekėme. Projektėlių rašymai ir jų įgyvendinimas kaip aspirinas numirėliui.
mama    Tre, 2019-06-12 / 09:11
širdis atsigauna, kai paskaitai jauno žmogaus mintis ne apie naujusblizgučius, o apie esmę. patiko jos mintis, kad bendravimas vienija. kaip reikėtų tą suvokti ir savivaldybėje ir Seime. gal ir prezidentūroje
miestietis    Tre, 2019-06-12 / 09:37
Jau esu rašęs ir nenoriu kartotis, bet šiuolaik pastebiu vieną ryškią mūsų laikų tendenciją- formą dar sugalvoja, o kuo tą formą užpildyti, tai jau galvelės per silpnos. Didžiąja dalimi sveikinu Robertą už gerą iniciatyvą dėl tų kiemų, bet linkiu iš to išspausti daugiau prasmingesnio turinio, ir čia jai turėtu padėti gerb. mokslininkas- bibliotekos vadovas, nes jau kas kas, bet pastarajam aiškinti- kas yra prasminga, o kas tik oro virpinimas, manau nereikia.
miestietis    Tre, 2019-06-12 / 10:29
Aš esu Šiauliai yra iš garsiosios Kenedžio frazės Berlyne, ir nereikia čia mero priešpastatyti kitam tam pačiam pasakymui. Abu pasakymai tinka visur bei visada, ir jų dirbtinas supriešinimas yra žemo lygio manipuliavimas žmonėmis.
Dulkė    Tre, 2019-06-12 / 14:09
"Aš esu Šiauliai" siaurina mano prigimtį ir spraudžia į mažą dėžutę :)
gražu    Ket, 2019-06-13 / 10:07
kai jaunas žmogus tai brandžiai kalba -- tampa šviesiau. Šaunuolė mergina

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.