Ir vieno žmogaus idėja gali suvienyti miestą

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Ro­ber­ta Ston­ku­tė, Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos kul­tū­ros ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė, Šiau­lius pri­siau­gi­no: "Aš čia Oks­for­dą bai­giau. Pa­tys daug ką ga­li­me pa­si­da­ry­ti čia ir da­bar – nes mes gy­ve­na­me čia ir da­bar."
AKTUALI DISKUSIJA "Mes esame Šiauliai"

Šiau­lių me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas pa­lei­do spar­nuo­tą fra­zę: "Aš esu Šiau­liai". Pra­nas Tri­jo­nis, gru­pės "Jo­nis" ir 25 me­tus gy­vuo­jan­čio mu­zi­ki­nio klu­bo "Juo­nė pa­sto­gė" kū­rė­jas, tei­gia ki­taip: "Mes esa­me Šiau­liai". "Šiau­lių kraš­tas" pra­de­da dis­ku­si­ją, klaus­da­mas, kur pa­tys šiau­lie­čiai dė­tų ak­cen­tą? Ką aš ga­liu, o ką mes ga­li­me pa­da­ry­ti?
Ro­ber­ta STON­KU­TĖ, Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė, pir­mo­ji da­li­ja­si min­ti­mis.

At­sa­ko­my­bė plius ini­cia­ty­va

– Ku­rį po­sa­kį: "Aš esu Šiau­liai" ar "Mes esa­me Šiau­liai" – rink­tu­mė­tės, ko­kį tu­ri­nį į juos su­dė­tu­mė­te?

– Aš esu ki­lu­si iš ma­žo mies­te­lio – Dar­bė­nų, Kre­tin­gos ra­jo­ne. Į Šiau­liuos at­vy­kau stu­di­juo­ti ir nuo ta­da vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas pra­dė­jo su­ktis Šiau­liuo­se. Su­ka­si jau sep­ty­ne­rius me­tus.

Pa­ma­čiau, jog Šiau­liuo­se yra daug at­vi­ros plat­for­mos, ku­rią rei­kia už­pil­dy­ti kul­tū­ri­niu tu­ri­niu. Ir ne kaž­kas tai tu­ri da­ry­ti – pa­ts, jei­gu ma­tai, kad tau kaž­ko trūks­ta.

Me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis pir­ma­sis už­de­gė fra­ze, kad, jei­gu esi ta­me mies­te, tai tu­ri rū­pin­tis jo kul­tū­ri­ne ter­pe ir ją puo­se­lė­ti.

Vi­sa­da tuos žo­džius pri­si­me­nu, kai esu kaž­kuo ne­pa­ten­kin­ta ar nu­si­vy­lu­si. Ta­da sa­kau: "Tu ga­li kaž­ką pa­keis­ti".

"Aš esu Šiau­liai" – man yra tai, kad aš esu at­sa­kin­ga už mies­tą. Už jo gy­ve­ni­mą, už tai ko­kį jį ma­tau ir ko­kį jį no­riu ma­ty­ti.

"Mes esa­me Šiau­liai" – kad im­da­ma­sis ini­cia­ty­vos ir keis­da­mas si­tua­ci­ją, ap­jun­gi ki­tus žmo­nes, bend­ruo­me­nes ar net vi­są mies­tą. Kaip, pa­vyz­džiui, praū­žęs fes­ti­va­lis "Ant ru­be­žiaus".

Ta­da pa­ma­tai, kaip pra­si­de­da vyks­mas – kaip nuo "Jo­nio" gru­pės, nuo ini­cia­ty­vos su­kur­ti klu­bą "Juo­nė pa­sto­gė" ir reng­ti fes­ti­va­lius, vie­nas žmo­gus ga­li su­vie­ny­ti mies­tą.

"Mes esa­me Šiau­liai" pra­si­de­da nuo vie­no žmo­gaus idė­jos, o po to ji tam­pa vi­sų.

– Esa­te ne vie­no kul­tū­ri­nio pro­jek­to ini­cia­to­rė ir ku­ra­to­rė. Štai, su "Kie­mų" pro­jek­tu ėmė­te ju­din­ti dau­gia­bu­čių žmo­nes. Ko­dėl tai svar­bu bib­lio­te­kai?

– Mies­te esa­me la­bai su­si­skirs­tę seg­men­tais: vers­las – sau, kul­tū­ra – sau, žmo­nės – sau.

Gy­vy­biš­kai rei­kia ren­gi­nių, ku­rie su­jung­tų, at­ro­do, neį­ma­no­mus taš­kus ir mus vie­ny­tų. Kad su­pras­tu­me, jog esa­me drau­gai, jog esa­me čia ir da­bar ir ga­li­me su­si­jung­ti vie­na­me vyks­me.

"Kie­mų" pro­jek­tas gi­mė per die­ną. No­rė­jo­me, kad jis bū­tų su­si­jęs su skai­ty­mu ir kad bū­tų įtrauk­tos bend­ruo­me­nės. La­bai svar­bu, kad žmo­nės pa­tys no­rė­tų da­ly­vau­ti vyks­me, nes kul­tū­ra – nė­ra pa­ti sau.

Ma­nau, jog kul­tū­ros įstai­gos tu­ri ju­dė­ti link žmo­nių ir taip, kaip no­ri žmo­nės. Nes kul­tū­ra yra žmo­nės.

– Ki­taip sa­kant, jei­gu žmo­gus nea­tei­na į bib­lio­te­ką, tai bib­lio­te­ka ir kny­ga atei­na pas jį?

– Dau­ge­lio žmo­nių yra toks nu­sista­ty­mas – į mu­zie­jus, bilb­lio­te­kas, ga­le­ri­jas te­gu ei­na ki­ti, kas dau­giau iš­si­la­vi­nę, kas iš­ma­no, o aš gal per pra­stas? To­dėl man at­ro­do, kad "Kie­mų" pro­jek­tas tu­ri pra­smę eg­zis­tuo­ti.

Kai nuė­jau pas na­mų ad­mi­nist­ra­to­rius, jie bu­vo nu­ste­bę, ko čia ta bib­lio­te­ki­nin­kė no­ri? Bet nuo­šir­džiai ėmė­si pa­dė­ti.

"Mes esa­me Šiau­liai" pra­si­de­da nuo vie­no žmo­gaus idė­jos, o po to ji tam­pa vi­sų.

O kai at­va­žia­vom į kie­mą sta­ty­ti sce­nos, vai­kai sa­ko: "Mes jums pa­dė­sim. Ma­no tė­tis ga­li ir pa­dai­nuo­ti." Kai jie sa­vo ini­cia­ty­va krei­de­lė­mis ant as­fal­to už­ra­šė: "Mes my­lim sa­vo kie­mą", jau aš ste­bė­jau­si tuo, kas vyks­ta.

Suau­gu­siems gal nė­ra taip svar­bu, ar čia, ma­no kie­me, ar ki­tur tai vyks­ta. Bet tie vai­kai pir­mą kar­tą iš­vy­do kul­tū­ros ren­gi­nį sa­vo kie­me ir prie jo pa­tys pri­si­dė­jo. Ma­nau, jų gal­ve­lė­se įsi­žie­bė – "Aš ga­liu". Tai – svar­biau­sia.

 

 

Kaip pri­siau­gin­ti mies­tą

– Ką ma­no­te apie bend­rys­tę, ar Šiau­liuo­se esa­me vie­nas ki­tam at­vi­ri?

– Vi­siems sa­kau, jog Šiau­liai – tai at­vi­ra plat­for­ma įvai­riau­sioms idė­joms. Šiau­lie­tis, jei­gu kaž­kas ne­pa­tiks, ne­ty­lės, kaip koks že­mai­tuks. Ne­me­luos, jei­gu koks ren­gi­nys ne­pa­ti­ko. La­bai ti­kiu žmo­nių no­ru sa­ky­ti, kaip iš tie­sų yra. Šiuo po­žiū­riu, Šiau­liai – at­vi­ras mies­tas.

– Kaip pa­čiai pa­vy­ko pri­siau­gin­ti mies­tą?

– Vis­kas pri­klau­so nuo pa­ties žmo­gaus. Su že­mai­tiš­ku krau­ju man įdieg­ta že­mai­čių kal­ba. Tik mo­kyk­lo­je kal­bė­jau bend­ri­ne lie­tu­vių kal­ba. Bet Šiau­liuo­se iš kar­to per­siė­miau šiau­lie­tiš­ka šnek­ta, nors ji to­kia keis­ta. Par­va­žiuo­ju į na­mus, ma­ma sa­ko, kaip čia kal­bi?

Tai bu­vo ma­no pa­čios pa­si­rin­ki­mas, jog čia ir bus ma­no gy­ve­ni­mas. Na­tū­ra­liai pra­dė­jau jung­tis į mies­to gy­ve­ni­mą, už­siė­miau sa­va­no­rys­te. Mez­gė­si ry­šiai, o po stu­di­jų at­ro­dė, jog nie­kur ki­tur ir ne­ga­li bū­ti, nes čia jau pu­sę mies­to pa­žįs­ti.

Mes vi­si esa­me bend­ruo­me­ni­niai Šiau­liai, bend­rau­da­mi ku­ria­me vie­nas ki­tą.

– Ko­dėl stu­di­jas rin­ko­tės Šiau­lių uni­ver­si­te­te?

– Aš jau bu­vau įsto­ju­si į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą. Nu­va­žia­vau su­tar­ties pa­si­ra­šy­ti ir bu­vau šo­ki­ruo­ta vi­siš­kai nuas­me­nin­tu ry­šiu. Pra­dė­jo ma­ne vai­ky­ti nuo vie­no prie ki­to, pa­ju­tau, kad į ma­ne žiū­ri­ma tik kaip į vie­ne­tą, ku­ris at­neš uni­ver­si­te­tui pi­ni­gus.

Ty­liai par­va­žia­vau na­mo ir pa­si­rin­kau Šiau­lių uni­versi­te­te lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ir ko­mu­ni­ka­ci­jos stu­di­jas. Ma­mai ta idė­ja ne­pa­ti­ko (be­je, vė­liau pa­ti stu­di­jas bai­gė Šiau­lių uni­ver­si­te­te).

Iš Šiau­lių uni­ver­si­te­to man ne laiš­ką at­siun­tė, o pa­skam­bi­no ir pa­kvie­tė at­vyk­ti. Tik priė­mi­mo sky­riu­je vaiz­das bu­vo liūd­nas: Vil­niu­je sto­jan­čių­jų – nors trau­ki­niu vežk, o čia – tuš­čia sa­lė.

Bet nė vie­no blo­go žo­džio ne­ga­liu pa­sa­ky­ti apie lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Nuos­ta­būs dės­ty­to­jai dės­tė. Gru­pė­je bu­vo­me tik aš­tuo­nios. Nė ne­ki­lo klau­si­mas, ar šian­dien at­sa­ki­nė­si? Ga­lė­jai tik pa­svars­ty­ti, į kiek klau­si­mų at­sa­ki­nė­si? Vi­sa­da tu­rė­jai bū­ti pa­si­ruo­šu­si. Čia aš Oks­for­dą bai­giau.

Gai­la, kad lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­ja nu­ny­ko. Šiau­liuo­se hu­ma­ni­ta­ri­niams moks­lams yra pa­dė­tas taš­kas.

– Ką tu­ri­me, kirs­da­mi hu­ma­ni­ta­rus ir kel­da­mi tech­no­lo­gus?

– Tu­ri­me sta­ty­bas ir ne­tu­ri­me raš­to, kū­ry­bos.

Hu­ma­ni­ta­ras iš es­mės yra kū­ry­bi­nin­kas. Mes, hu­ma­ni­ta­rai, gal ne­mo­ka­me pa­sta­ty­ti na­mo, bet ga­li­me su­teik­ti są­ly­gas, kad tas na­mas bū­tų pa­sta­ty­tas.

Ne tik re­gio­nuo­se žu­do­ma hu­ma­ni­ta­ri­ka. Vil­niaus uni­ver­si­te­te ne­bė­ra li­tua­nis­ti­kos ka­ted­ros. Ne­bė­ra sto­jan­čių­jų į li­tua­nis­ti­kos dok­to­ran­tū­rą. Ne­bė­ra no­rin­čių bū­ti teo­re­ti­kais. Tai kas ver­tins kū­ry­bą, kul­tū­ros reiš­ki­nius? Ar vi­sur mes tam­py­si­me vie­ną ir tą pa­tį me­no­ty­ri­nin­ką?

Ka­da mies­tas gy­vas

– Ką da­ry­tu­mėte, jei­gu bū­tu­mė­te uni­ver­si­te­to rek­to­rė ar mies­to me­rė?

– Šiau­liuo­se rei­kia iš­lai­ky­ti uni­ver­si­te­ti­nį aukš­tą­jį moks­lą, ne tik ko­le­gi­ją. Ta­da ir dirb­si čia, ir neiš­va­žiuo­si, ir stu­di­jas tę­si. Iš ma­no gru­pės mes vi­sos, iš­sky­rus vie­ną, nu­te­kė­ju­sią į už­sie­nį, dir­ba­me Šiau­liuo­se ir dir­ba­me pa­gal spe­cia­ly­bę.

Re­gio­ni­nės po­li­ti­kos, apie ku­rią tiek daug kal­ba­ma, nė­ra. Kai pa­skel­bė, kad rems jau­nas šei­mas, įsi­gy­jant būs­tą re­gio­nuo­se, bu­vau net nu­ste­bu­si. Bet Šiau­liuo­se iš to išė­jo vie­nas juo­kas – šiau­lie­čiai tos pa­ra­mos ne­gau­na. Pa­ne­vė­žie­čiai gau­na. Tai kas yra Šiau­liai? Ne re­gio­nas?

Mies­to val­džios pra­žiop­lin­ta ši ga­li­my­bė, o ji tu­rė­tų di­de­lės įta­kos, kad jau­ni­mas, jau­nos šei­mos neiš­va­žiuo­tų iš Šiau­lių.

Mies­tas tu­ri cir­ku­liuo­ti ra­tu. Tai ne kai­mas, ku­ria­me bai­gei mo­kyk­lą, ir tu­ri iš­va­žiuo­ti, nes nie­ko nė­ra. Mies­tas iš­si­ski­ria tuo, kad čia vis­ką ga­li tu­rė­ti nuo gi­mi­mo iki mir­ties: baig­ti vi­du­ri­nę, stu­di­jas, įgy­ti pro­fe­si­ją, dirb­ti, kur­ti šei­mą, au­gin­ti vai­kus – nu­gy­ven­ti vi­są gy­ve­ni­mą. Mies­tas yra cir­ku­lia­ci­nis ra­tas – sche­ma vi­sai pa­pras­ta.

– Kaip ver­ti­na­te kul­tū­ros si­tua­ci­ją?

– Kul­tū­ra Šiau­liuo­se at­si­gau­na, bet no­rė­tų­si dau­giau ga­li­my­bių, dau­giau ne­prik­lau­so­mu­mo.

Kry­žiaus ke­lius tu­ri ei­ti, kad gau­tum pro­jek­tams fi­nan­sa­vi­mą. Sis­te­ma to­kia, kad tu­ri­me žais­ti žai­di­mus, kaip "pri­tai­ky­ti" kul­tū­rą, kad ją iš­lai­ky­tu­me. Pro­jek­tą tei­kiant neuž­ten­ka pa­ra­šy­ti, kad ska­tin­si kny­gų skai­ty­mą ar pro­fe­sio­na­lų­jį me­ną. Tu­ri pa­ra­šy­ti, ko­dėl tu tai da­ry­si, kam to rei­kia?

Štai, "Kie­mų" pro­jek­to pil­nas pa­va­di­ni­mas – "Kul­tū­ri­nė kie­mų in­ter­ven­ci­ja". Ar žmo­nės ga­li su­pras­ti, kas tai yra?

Kul­tū­ra – kas­die­nis mū­sų gy­ve­ni­mas. Be kul­tū­ros ne­bū­si­me žmo­nės – grį­ši­me į ak­mens am­žių, dau­žy­sim vie­nas ki­tą su kuo­ka.

Mies­tui kul­tū­ra – vie­nas iš svar­biau­sių da­ly­kų. Kai ją ker­ta­me, kai fi­nan­sa­vi­mą kul­tū­rai tu­ri­me tam­py­ti vie­nas nuo ki­to, kaip ko­kią ant­klo­dę – ab­sur­das. Ir to­kius žai­di­mus tu­ri­me žais­ti, kad žmo­nės tu­rė­tų ma­lo­nu­mo nuei­ti į ne­mo­ka­mą kul­tū­ros ren­gi­nį.