Justinas Beržanskis: "Aš visko pasiekiau būdamas čia"

AK­TUA­LI DIS­KU­SI­JA "MES ESA­ME ŠIAU­LIAI"

Tę­sia­me dis­ku­si­ją apie Šiau­lius ir šiau­lie­čius. Min­ti­mis šį kar­tą da­li­ja­si leng­vaat­le­tis, vi­du­ti­nių nuo­to­lių bė­gi­kas Jus­ti­nas Ber­žans­kis, be­veik 13 me­tų gar­si­nan­tis Šiau­lius ir Lie­tu­vą sa­vo pa­sie­ki­mais ša­lies ir tarp­tau­ti­nė­je are­no­je.

Rei­kia ir duo­ti

– Kur dė­tu­mė­te ak­cen­tą: "Aš esu Šiau­liai" ar "Mes esa­me Šiau­liai"?

– Tur­būt vis­kas pri­klau­so nuo po­žiū­rio. Aš čia dė­čiau ly­gy­bės ženk­lą. Jei­gu kiek­vie­nas jau­čia­mės Šiau­liais, ta­da ga­li­me sa­ky­ti, kad mes esa­me Šiau­liai. Mes kiek­vie­nas sa­vo dar­bais, sa­vo bu­vi­mu pri­si­de­da­me prie bu­vi­mo Šiau­liais.

– Kaip ver­ti­ni Šiau­lius?

– Ne­su tik­ra­sis šiau­lie­tis. Esu at­vy­kęs iš Ma­žei­kių ra­jo­no. 17 me­tų vy­ru­kas at­vy­kau iš pro­vin­ci­jos į did­mies­tį, ir man čia bu­vo "wow" mies­tas. Per tuos be­veik 13 me­tų ma­tau la­bai daug pa­si­kei­ti­mų ir daug per­spek­ty­vų. Daug kas sa­ko, kad Šiau­liai ma­žas mies­tas ir čia nė­ra ga­li­my­bių. Drįs­čiau su tuo ne­su­tik­ti, aš vis­ko pa­sie­kiau bū­da­mas čia, Šiau­liuo­se, ir ban­dau siek­ti to­liau, tiek spor­ti­nin­ko, tiek tre­ne­rio kar­je­ros.

Man sa­ve rea­li­zuo­ti šis mies­tas yra šim­tap­ro­cen­ti­nis. Nie­ka­da ne­bu­vo min­čių kur nors iš­vyk­ti. Čia ku­riu ir ug­dau sa­ve ir sten­giuo­si pri­si­dė­ti prie mies­to ge­ro­vės.

– Ar bū­na, kad kaž­ko čia pa­si­gen­di?

– Jei­gu pra­dė­si­me žiū­rė­ti iš ne­ga­ty­vio­sios pu­sės, vi­sa­da ga­li­ma pri­si­ka­bin­ti. Kad ir mū­sų sta­dio­nas. Sau­lė­tą die­ną vis­kas ge­rai, bet kai pa­ly­ja, neį­ma­no­ma bėg­ti, nes sli­du, dan­ga vi­sai "pa­var­gu­si", bet ti­ki­mės, kad ar­ti­miau­siu me­tu ji bus at­nau­jin­ta.

Jei­gu žiū­rė­si­me iš po­zi­ty­ves­nės pu­sės – nė­ra taip blo­gai. Aš la­bai daug ne­ga­ty­vo ne­ma­tau, o jei­gu ma­tau, kiek įma­no­ma kaž­ką pa­da­ry­ti, sten­gie­si pa­da­ry­ti, o jei­gu ne, ti­kie­si, kad ta­vo žo­dis bus iš­girs­tas. Gal ne šios val­džios, gal ki­tos. Vi­si tu­ri­me pri­si­dė­ti, kad kaž­kas keis­tų­si į ge­ra.

La­bai juo­kin­gai at­ro­do, kad žmo­nės lin­kę vien tik gau­ti, bet nie­ko ne­no­ri duo­ti. Gal iš pra­džių duo­ki­me, pu­sę me­tų, me­tus, ant­rus, kaž­kas pa­ma­tys, kad sten­gie­si, da­rai, ir bus grįž­ta­ma­sis ry­šys. Jei­gu tik skų­si­mės, nie­kas ant lėkš­tu­tės neat­neš.

Vie­no pla­no vi­siems nė­ra

– Ar rea­li­zuo­ji sa­ve dirb­da­mas tre­ne­riu?

– Ban­dau rea­li­zuo­ti. Rei­kė­tų auk­lė­ti­nių klaus­ti, ar jie pa­ten­kin­ti ma­no su­ma­ny­mais. Ma­nau, kad vis­kas ge­rai. Da­bar tu­riu gru­pę, kur jau ei­na kal­ba apie Lie­tu­vos čem­pio­na­to me­da­lius, Eu­ro­pos čem­pio­na­tų nor­ma­ty­vus. Vie­na gru­pė yra jau­ni­mas nuo 24 me­tų, ki­ta – 16–18 me­tų. Aš – vi­du­ti­nių nuo­to­lių bė­gi­kas, tai ir ma­no tre­ni­ruo­ja­mos rung­tys vi­du­ti­nių nuo­to­lių: 800 m, 1500 m ir kliū­ti­nis bė­gi­mas.

Ban­dau de­rin­ti tre­ne­rio dar­bą su sa­vo spor­ti­ne kar­je­ra. Ar pa­vyks­ta? Per­nai pa­ge­ri­nau as­me­ni­nį re­zul­ta­tą, tai sa­ky­čiau, kad pa­vyks­ta. Dar­bo me­tu ga­liu ir sa­vo tre­ni­ruo­tę pa­si­da­ry­ti, ir auk­lė­ti­niams pa­dė­ti.

Tre­ne­rio dar­bas tuo įdo­mus, kad nė­ra tos pa­čios si­tua­ci­jos, vie­no pla­no vi­siems, kur bū­tų vis­kas su­ra­šy­ta, dirb­tum pa­gal jį ir vis­kas sek­tų­si. Ne, tu­ri at­ras­ti va­rian­tą kiek­vie­nam žmo­gui. Iš vie­nos pu­sės sma­gu, iš ki­tos ne­la­bai, nes kiek žmo­nių, tiek priė­ji­mų: vie­noks prie ber­niu­ko, ki­toks prie mer­gai­tės, prie vy­ro, prie mo­ters. Jei­gu pa­vyks­ta, vis­kas ge­rai, jei ne­pa­vyks­ta, re­zul­ta­tai pa­si­ma­to se­zo­no pabaigoje.

– Kaip ver­ti­ni tai, kad vai­kų spor­te orien­tuo­ja­ma­si ne tiek į užim­tu­mą, kiek į re­zul­ta­to sie­ki­mą?

– Čia yra blo­gai. Mes ir­gi su tuo su­si­du­ria­me. Tai švie­ti­mo sis­te­mos bė­da. Su­rin­kęs vai­kų gru­pę per me­tus tu­ri kaž­ką pa­siek­ti, jei ne­bus pa­sie­ki­mų, neuž­dirb­si at­ly­gi­ni­mo. Ban­dai la­vi­ruo­ti tarp žai­di­mų ir re­zul­ta­tų sie­ki­mo. Ne­ga­li vai­kų per­spaus­ti. Pers­pau­si, jau­nu­tis baigs kar­je­rą, nors bū­tų ga­lė­jęs iki suau­gu­sių­jų nuei­ti. Tre­ne­ris spau­džia, tė­vai spau­džia, už me­da­lius net pi­ni­gus mo­ka, o vai­kas jau pa­var­gęs nuo re­zul­ta­tų sie­ki­mo, nuo to nuo­la­ti­nio spau­di­mo, vis­ką me­ta ir išei­na ki­tur.

Spor­to mo­kyk­lo­se ga­li bū­ti ir va­di­na­mųjų spor­tuo­to­jų bū­re­lių, jų ir at­si­ran­da. To­kia gru­pė yra ir pas mus jau­ni­mui nuo 10 iki 20 me­tų. Vis­gi pa­grin­di­nis spor­to mo­kyk­lų tiks­las yra at­rink­ti ta­len­tin­giau­sius spor­ti­nin­kus, ku­rie at­sto­vau­tų mies­tui, ša­liai.

Sie­kis – Olim­pia­da

– Pa­ties spor­ti­niai re­zul­ta­tai ge­rė­ja?

– Per­nai as­me­ni­nį re­zul­ta­tą pa­ge­ri­nau Eu­ro­pos čem­pio­na­te. O šie­met la­bai anks­ti neak­cen­ta­vau spor­ti­nio pi­ko, kad aukš­čiau­sia for­ma bū­tų se­zo­no pa­bai­go­je. Se­zo­nas yra il­gas, pa­sku­ti­nės var­žy­bos – pa­sau­lio čem­pio­na­tas – tik rug­sė­jo pabaigoje, bet ne­ži­nau, ar ten pa­vyks pa­tek­ti. Bet ku­riuo at­ve­ju rugp­jū­čio vi­du­ry­je bus pa­sku­ti­nis star­tas, ten no­rė­tų­si pa­ro­dy­ti ge­riau­sią for­mą.

La­bai juo­kin­gai at­ro­do, kad žmo­nės lin­kę vien tik gau­ti, bet nie­ko ne­no­ri duo­ti. Gal iš pra­džių duo­ki­me, pu­sę me­tų, me­tus, ant­rus, kaž­kas pa­ma­tys, kad sten­gie­si, da­rai, ir bus grįž­ta­ma­sis ry­šys.

Se­zo­no įsi­bė­gė­ji­mą ver­ti­nu ga­na po­zi­ty­viai. Nė­ra kaž­koks ste­buk­las, bet re­zul­ta­tas po tru­pu­tė­lį ky­la, ir ti­kiuo­si, kad ta­da, kai rei­kės, jis bus ge­riau­sias. Aiš­ku, no­ri­si kas­met ge­rin­ti as­me­ni­nius re­zul­ta­tus, bet ne vi­sa­da taip išei­na.

– Ar yra rea­lių šan­sų pa­kliū­ti į To­ki­jo olim­pia­dą?

– Jei bū­tu­mė­te pa­klau­sę prieš ge­rą pus­me­tį, bū­čiau pa­sa­kęs – taip, bet da­bar leng­vo­jo­je at­le­ti­ko­je yra šiek tiek per­mai­nų. Įves­ta rei­tin­gų sis­te­ma ir au­to­ma­tiš­kai pa­ki­lo nor­ma­ty­vai. Ei­na­ma prie to, kad pu­sė da­ly­vių Olim­pia­do­je bū­tų su re­zul­ta­tais, pu­sė – pa­gal rei­tin­gą. Rei­tin­ga­vi­mo sis­te­ma ir­gi dar iki ga­lo neaiš­ki. Šian­dien, no­rint pa­tek­ti į Olim­pia­dą, rei­kia pa­siek­ti Lie­tu­vos re­kor­dą, ku­riam 50 me­tų (8 min. 22,2 sek. re­kor­das, pa­siek­tas 1969 m. Ki­je­ve, pri­klau­so Vla­di­mi­rui Du­di­nui – aut. pa­st.). Nors man daug kas sa­ko, kad tu­rė­čiau ki­to­mis aki­mis žiū­rė­ti, bet esu rea­lis­tas. Nei šie­met, nei ki­tą­met tur­būt ne­pa­vyks pa­siek­ti. Jei­gu pa­vyk­tų pa­tek­ti į Olim­pia­dą, tik­tai per rei­tin­gą.

Po tarp­tau­ti­nio olim­pi­nio ko­mi­te­to nor­ma­ty­vų pa­skel­bi­mo vi­sa leng­vo­sios at­le­ti­kos bend­ruo­me­nė bu­vo pa­krau­pu­si, net Rio de Ža­nei­ro olim­pi­nis 5 km rung­ties vi­ce­čem­pio­nas vie­šai pa­skel­bė, jei­gu bū­tų to­kie nor­ma­ty­vai Rio de Ža­nei­re, jis net ne­bū­tų pa­te­kęs į Olim­pia­dą.

Blo­gai, kai to­kios nau­jo­vės at­si­ran­da li­kus me­tams iki Olim­pia­dos. Pa­gy­ven­sim, pa­ma­ty­sim.

Bet ku­riuo at­ve­ju da­ly­vių są­ra­šas paaiš­kės li­kus 1,5 mė­ne­sio iki Olim­pia­dos.

Ma­no ki­tų me­tų pa­grin­di­nis star­tas – Eu­ro­pos čem­pio­na­tas, jei­gu ten pa­vyks ge­rai su­da­ly­vau­ti, rea­lus šan­sas ir Olim­pia­da.

Lai­ko ran­da ir ki­tiems ren­gi­niams

– Spor­tuo­ji ir dar esi tre­ne­ris, tur­būt lais­vo lai­ko be­veik ne­lie­ka. Kaip šei­ma į tai rea­guo­ja?

– Per sa­vai­tę tu­riu 11–12 tre­ni­ruo­čių, tik sek­ma­die­niai bū­na šiek tiek lais­ves­ni. Ar Jo­ni­nės, Ve­ly­kos, Ka­lė­dos – spor­ti­nin­kui nė­ra išei­gi­nių. Aiš­ku, ga­li ne­da­ry­ti tre­ni­ruo­tės, bet re­zul­ta­tą pa­ma­ty­si se­zo­no me­tu.

Spor­ti­nin­kų šei­mo­se daž­niau­siai bū­na abu spor­ti­nin­kai. Ma­no at­ve­ju taip nė­ra, bet su žmo­na ran­da­me komp­ro­mi­są. Aiš­ku, bū­na ir pyk­čių, ypač dėl ato­sto­gų. Kai jai ato­sto­gos, man – pa­ts dar­by­me­tis. Kai aš jau ga­lė­čiau ato­sto­gau­ti, ta­da ji ne­ga­li. Daž­nai bū­na taip, kad iš­va­žiuo­ju ato­sto­gau­ti, o min­tys su­ka­si ki­tur, nė­ra at­si­pa­lai­da­vi­mo. Vis tiek ry­tais ke­lie­si, pus­ry­čiau­ji, da­rai tre­ni­ruo­tę. Taip, yra sun­ku. Bet kiek dar to­kių me­tų? Tre­ji, ket­ve­ri, ir baig­sis kar­je­ra, ta­da dau­giau lais­vo lai­ko at­si­ras.

Tie­sa, tre­ne­rių užim­tu­mas ir­gi pa­na­šus. Kad ir da­bar išei­nu dviem sa­vai­tėms ato­sto­gų, bet tik teo­ri­nių, ne­pa­lei­siu auk­lė­ti­nių, nes mums lie­pos 28 die­ną Lie­tu­vos čem­pio­na­tas. Gal ne­bū­siu sta­dio­ne kiek­vie­ną die­ną, bet ke­tu­ris kar­tus per sa­vai­tę vis tiek čia bū­siu.

– Esi ak­ty­vus įvai­rių bė­gi­mų da­ly­vis, ar ak­ty­viai lan­kai­si ir ki­tuo­se mies­to ren­gi­niuo­se?

– Šiau­liuo­se sten­giuo­si da­ly­vau­ti vi­suo­se bė­gi­mo ren­gi­niuo­se, taip iš­reiš­kiu pa­lai­ky­mą toms ini­cia­ty­voms. Ma­si­niai (ko­mer­ci­niai) bė­gi­mai – ki­ta me­da­lio pu­sė. Ten at­bė­gę pir­mi trys žmo­nės lai­mi pi­ni­gi­nius pri­zus, to­dėl ap­si­mo­ka da­ly­vau­ti ir lai­mė­ti, kad vė­liau ga­lė­tum rea­li­zuo­ti sva­jo­nes, tiks­lus čia, sta­dio­ne.

Kuo dau­giau įvai­rių ren­gi­nių, tuo ge­riau mies­tui. Mū­sų šei­ma ga­na ak­ty­vi, sten­gia­mės ap­lan­ky­ti kuo dau­giau mies­te vyks­tan­čių ren­gi­nių: ir spor­to, ir kul­tū­ros. Ei­da­mas, da­ly­vau­da­mas ga­li pa­sa­ky­ti, kad aš esu šiau­lie­tis. O ga­li sė­dė­ti na­muo­se ir sa­ky­ti, kad nie­ko Šiau­liuo­se ne­vyks­ta, kad čia nuo­bo­du, rei­kia kraus­ty­tis į Vil­nių. Bet ren­gi­nio tau nie­kas neat­neš į kie­mą, o jei­gu ir at­neš, vis tiek rei­kės į jį išei­ti.

Gal ne vi­si ren­gi­niai tin­ka pa­gal sko­nį, bet yra iš ko pa­si­rink­ti. Mies­tas tik­rai nė­ra mi­ręs, vis­kas pri­klau­so nuo to, kiek pa­ts įsi­trau­ki į mies­to gy­ve­ni­mą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
"Ma­no ki­tų me­tų pa­grin­di­nis star­tas – Eu­ro­pos čem­pio­na­tas, jei­gu ten pa­vyks ge­rai su­da­ly­vau­ti, rea­lus šan­sas ir Olim­pia­da", – sa­ko Jus­ti­nas Ber­žans­kis.