Mies­to dva­sia tu­ri daug pa­vi­da­lų

Is­to­ri­jos at­spin­džiai

Ar po dvie­jų pa­sau­li­nių ka­rų, di­de­lio mas­to su­grio­vi­mų, vie­šų­jų erd­vių per­pla­na­vi­mų Šiau­liai te­be­tu­ri ką nors, kas juos skir­tų iš ki­tų mies­tų – sa­vi­tą at­mos­fe­rą, cha­rak­te­rį, ta­pa­tu­mą ir vi­sa tai iden­ti­fi­kuo­jan­čius ženk­lus? Kas Šiau­lius jun­gia su anks­tes­nė­mis epo­cho­mis? Ar Šiau­liai tu­ri sa­vo "ge­nius lo­ci" – vie­tos dva­sią? Kur ji sly­pi? Šie klau­si­mai kel­ti dis­ku­si­jo­je "Fo­tog­ra­fi­ja ir Šiau­lių "vie­tos dva­sia".

Dis­ku­si­ja or­ga­ni­zuo­ta pri­sta­tant Vla­do Mi­ka­laus­ko (1942–2011) fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą "Šiau­liai. Vil­niaus gat­vė".

Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­ma ir dar vie­na Šiau­liams skir­ta pa­ro­da: fo­tog­ra­fo E. Ta­mo­šiū­no "bu­vo ir yra". Au­to­rius se­ną­ja tech­ni­ka nau­jai įam­ži­no XX am­žiaus pir­mos pu­sės meist­rų nu­fo­tog­ra­fuo­tas Šiau­lių mies­to vie­tas.

V. Mi­ka­laus­ko pa­ro­da mu­zie­jus pra­dė­jo cik­lą "Šiau­lių al­bu­mas". Mu­zie­jus ren­gia ir to pa­ties pa­va­di­ni­mo fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mą.

Mu­zie­ji­nin­kai mu­zie­jaus fon­duo­se su­skai­čia­vo apie 10 tūks­tan­čių Šiau­lių vaiz­dų. Pa­sak V. Ulins­ky­tės-Bal­zie­nės, per­žiū­rė­jus di­džiu­lį kie­kį fo­tog­ra­fi­jų, paaiš­kė­jo, kad po 1944 me­tų, kai Šiau­lius nuo­sek­liai iš­fo­tog­ra­fa­vo Sta­sys Iva­naus­kas, V. Mi­ka­laus­ko "Šiau­liai. Vil­niaus gat­vė" – ant­ras pro­jek­tas, kai pla­nin­gai, ap­gal­vo­tai, iš­sa­miai už­fik­suo­tas mies­tas konk­re­čia­me is­to­ri­jos taš­ke.

V. Mi­ka­laus­kas ko­lek­ci­ją for­ma­vo nuo­sek­liai, nuo ri­bo­ženk­lio iki ri­bo­ženk­lio, fik­sa­vo ir pla­čias pa­no­ra­mas, ir men­kiau­sias mies­to de­ta­les.

V. Mi­ka­laus­ko fo­tog­ra­fi­jo­se Vil­niaus gat­vė už­fik­suo­ta XX am­žiaus de­vin­to de­šimt­me­čio vi­du­ry­je. Pir­mą kar­tą ši pa­ro­da Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je bu­vo eks­po­nuo­ja­ma 1986 me­tais.

"Kai pa­ro­da bu­vo ren­gia­ma pir­mą kar­tą, in­ten­ci­ja bu­vo ki­ta: pro­gi­nė pa­ro­da, su­kur­ta šven­čiant mies­to ju­bi­lie­jų, no­rė­ta pa­ro­dy­ti po­ky­čius, ku­rie įvy­ko cent­ri­nė­je gat­vė­je. Tuo me­tu pir­mo­sios da­lies bul­va­ro re­konst­ruk­ci­ja bu­vo baig­ta, ant­ro­sios – be­si­bai­gian­ti. Šian­dien mes jau ma­to­me pa­ro­dą ki­taip – kaip tam tik­rą epo­chos ženk­lą, kaip Są­jū­džio prie­šauš­rį, kaip virs­mo do­ku­men­tą. Pa­ro­da vi­sa­pu­siš­kai iš­kal­bin­ga", – sa­kė V. Ulins­ky­tė-Bal­zie­nė, pa­ro­dos eks­po­zi­ci­jos su­da­ry­to­ja.

Prieš 30 me­tų ra­šy­to­je re­cen­zi­jo­je Vy­te­nis Rim­kus pir­mą­ją pa­ro­dą "Šiau­liai. Vil­niaus gat­vė" pa­ly­gi­no su ro­ma­nu, ku­rio kiek­vie­nas pus­la­pis yra reikš­min­gas.

Su V. Mi­ka­laus­ku daug me­tų bend­ra­vęs V. Rim­kus dis­ku­si­jos va­ka­re ra­gi­no pa­ro­dą įsi­žiū­rė­ti ati­džiai: "Ar at­pa­žįs­tu mies­tą? Šiau­liai ar ne? Lyg už­mirš­ta. Po to po tru­pu­tį at­si­ga­mi­na vaiz­dai."

Pa­sak V. Rim­kaus, la­biau­siai pa­pli­tęs pa­sau­ly­je bū­das, vaiz­duo­jant mies­tą, yra ar­chi­tek­tū­ra, pa­sta­tai – iš ko pa­žįs­ta­mas mies­tas. Ki­tas va­rian­tas – mies­to žmo­nės.

"V. Mi­ka­laus­ko kū­ry­bai ar­ti­mes­nis žmo­gaus vaiz­das, gy­ve­ni­mas mies­te. Vi­sa eks­po­zi­ci­ja – ne ob­jek­ty­vus mies­to gy­ve­ni­mas, o in­di­vi­dua­lus: taip, kaip su­vo­kė au­to­rius, ko jis ieš­ko­jo, į ką at­krei­pė dė­me­sį ir fo­tog­ra­fa­vo ta­ry­tum pa­ts sa­ve. Ši eks­po­zi­ci­ja yra in­di­vi­dua­lus mies­to ma­ty­mas."

Su­dė­tin­gu klau­si­mu V. Rim­kus įvar­di­jo kai­tą. Šiau­liai du kar­tus per ka­rus bu­vo nu­šluo­ti nuo že­mės pa­vir­šiaus. Ar šian­die­ni­nio mies­to bu­vi­me ir at­vaiz­da­vi­me at­si­spin­di mies­to gi­mi­mas iš griu­vė­sių?

"Šio­je pa­ro­do­je ge­rai ap­gal­vo­ję šiek tiek kai­tą pa­jun­ta­me: iš lė­to gims­ta­ma iš nie­ko. Iš ap­lin­kos, iš už­ka­bo­rių for­muo­ja­si da­bar­ti­nis mies­to cent­ras", – sa­kė V. Rim­kus.

"Ar at­pa­žin­tu­mei V. Mi­ka­laus­ko nuo­trau­ko­se Šiau­lius?" – fo­tog­ra­fo E. Ta­mo­šiū­no, Šiau­liuo­se ap­si­gy­ve­nu­sio prieš ke­le­rius me­tus, klau­sė G. Gai­da­ma­vi­čius.

Orien­ta­ci­niais ob­jek­tais E. Ta­mo­šiū­nas nu­ro­dė bul­va­rą, auk­si­nį ber­niu­ką – "Šau­lio" skulp­tū­rą.

Pa­sak G. Gai­da­ma­vi­čiaus, Šiau­liai pa­ty­rė ne tik oku­pa­ci­ją, bet ir ar­chi­tek­tū­ri­nę, ur­ba­nis­ti­nę in­ter­ven­ci­ją. Ku­ris mies­tas – tar­pu­ka­rio ar da­bar­ti­nis – gra­žes­nis?

E. Ta­mo­šiū­nui pa­gal tar­pu­ka­rio nuo­trau­kas ne­bu­vo leng­va at­pa­žin­ti tas pa­čias vie­tas šian­dien: mies­tas la­bai pa­si­kei­tęs.

"Kar­tais žiū­rė­da­mas į nuo­trau­kas gal­vo­da­vau: ko­kie gra­žūs tie Šiau­liai!" Fo­tog­ra­fas pa­vyz­džiu pa­tei­kė tar­pu­ka­rio jau­kų vaiz­dą į Šiau­lius nuo se­nų­jų ka­pi­nių. Da­bar ši vie­ta už­sta­ty­ta blo­ki­niais na­mais.

Mies­tas yra bend­ruo­me­nė

V. Kin­či­nai­tis at­krei­pė dė­me­sį, kad V. Mi­ka­laus­ko už­duo­tis ne­bu­vo tie­sio­giai su­si­ju­si su gra­žaus fo­tog­ra­fi­nio vaiz­do ar rep­re­zen­ta­ci­nės nuo­trau­kos kū­ri­mu.

"Kaž­kaip iš­sprūs­ta ir iš cen­zū­ros gniauž­tų. Fo­tog­ra­fas nu­spren­dė pa­si­vaikš­čio­ti, o ne fik­suo­ti įsi­min­ti­nas aki­mir­kas. Pa­si­vaikš­čio­ji­mas ypa­tin­gas: jis mus mo­ko at­si­gręž­ti į de­ta­lę, į sie­ną, į praei­vį, į žo­lę, į me­dį, į de­be­sį virš tos pa­čios gat­vės. Tai nė­ra tie­siog Vil­niaus gat­vė, tai yra kas­die­ny­bės mik­rois­to­ri­jų die­no­raš­tis. Nuot­rau­ko­se ma­ty­ti ir to laik­me­čio de­mog­ra­fi­ja, ir po­li­ti­ka, ir sva­jo­nės, ir kas­die­ny­bė, ir žmo­nių li­ki­mai. Per tas aki­mir­kas jau­čia­me, kaip sru­ve­na vie­tos dva­sia. Vie­tos dva­sios nė­ra rep­re­zen­ta­ci­niuo­se al­bu­muo­se."

Pa­sak V. Kin­či­nai­čio, vie­tos dva­sia yra gy­ve­ni­mas. Gi­mi­mas, bu­vi­mas kar­tu, bran­da, mir­tis, tai, kas su­si­ję su di­džiai­siais gy­ve­ni­mo sim­bo­liais – mi­to­lo­gi­niais, ar­che­ti­pi­niais.

"Nuot­rau­ko­se jau­ti, kaip žmo­nės gy­ve­na. Jie ne­vaiz­duo­ja sa­vęs, ne­rep­re­zen­tuo­ja, ne­po­zuo­ja. Per nuo­bo­du­lį, sto­vė­ji­mą, ėji­mą į par­duo­tu­vę, mo­čiu­čių lau­ki­mą ant suo­le­lio, šven­tiš­ką sku­bė­ji­mą mies­to bend­ruo­me­nė į mus ir pra­by­la, to­dėl jau­di­na, nes yra la­bai žmo­giš­ka, o kas yra žmo­giš­ka, yra il­ga­lai­kiš­ka, ne­svar­bu, kad tai yra bran­daus so­cia­liz­mo me­tai, bet žmo­nės gy­ve­na, kvė­puo­ja, džiau­gia­si ir sva­jo­ja. Yra am­ži­ny­bės, be­lai­kiš­ku­mo dvelks­mas. O kur tas lai­ki­nu­mas – mies­tas ant griu­vė­sių? Kad ir ant griu­vė­sių, bet žmo­nės kū­rė sau­gią ap­lin­ką."

V. Kin­či­nai­čio tei­gi­mu, mies­tas yra ne pa­sta­tai, ne sie­nos, o bend­ruo­me­nė, bran­džiau­sia žmo­giš­ku­mo iš­raiš­ka.

Žmo­nės sau­giai jau­čia­si se­na­mies­ty­je, nes ten nie­kas ne­si­kei­čia: tos pa­čios vi­du­ram­žio sie­nos, mies­to aikš­tė, grin­di­nys.

"Tai yra šven­ti žmo­gui da­ly­kai – sau­gu­mo jaus­mas ir am­ži­ny­bės dvelks­mas mies­te, tik­ro­ji mies­to dva­sia. Kuo dau­giau pa­sto­vu­mo ženk­lų iš­sau­go­ta, tuo žmo­gus jau­čia­si sau­ges­nis, la­biau ta­pa­ti­na­si su sa­vo vie­ta. Kai mies­tas pri­vers­tas nuo­lat griū­ti, kel­tis ir vėl griū­ti, ban­do dirb­ti­nai pri­si­kel­ti su įvai­riau­siais šū­kiais, per­si­sten­gia, vėl griū­va ir vėl ke­lia­si."

V. Kin­či­nai­čiui ky­la klau­si­mas, koks Šiau­lių al­bu­mas tu­rė­tų bū­ti, ką jis tu­rė­tų vaiz­duo­ti? Kai bu­vo su­da­ri­nė­ja­mas vie­nas iš al­bu­mų, me­no­ty­ri­nin­kui ki­lo min­tis: gal rei­kia iš­fo­tog­ra­fuo­ti pie­ti­nio ra­jo­no dau­gia­bu­čių na­mų pa­što dė­žu­tes? Jo nuo­mo­ne, tai bū­tų kon­cep­tua­lus al­bu­mas, pa­tik­tų ir šve­dui, ir vo­kie­čiui, ir ame­ri­kie­čiui bei at­spin­dė­tų mies­to dva­sią per de­ta­lę: de­ta­lės yra la­bai svar­bios mies­to ta­pa­tu­mui.

Ypa­tin­ga Šiau­lių dva­sia V. Rim­kus įvar­di­jo ir "ne­ti­kė­tą lais­vu­mą": pir­mo­ji Vi­to­lio Tru­šio abst­rak­ci­jų pa­ro­da Šiau­liuo­se vei­kė, o Vil­niu­je bu­vo už­draus­ta pir­mą die­ną.

Kas jun­gia tar­pu­ka­rio ir šiuo­lai­ki­nius Šiau­lius?

Pa­sak V. Rim­kus, vy­ra­vo ir te­be­vy­rau­ja ka­ted­ra. Po­ka­rio me­tais Šiau­liuo­se sta­ty­tas Per­ga­lės pa­mink­las tu­rė­jo tap­ti pa­grin­di­niu Šiau­lių mies­to ak­cen­tu, o ka­ted­rą bu­vo nu­ma­ty­ta nu­griau­ti kaip ne­rei­ka­lin­gą su­de­gu­sį ob­jek­tą. Tik pri­va­čia kai ku­rių žmo­nių ini­cia­ty­va ka­ted­rai bu­vo už­deng­tas lai­ki­nas sto­ge­lis ir prie­kis lai­ki­nai ati­tver­tas.

Pa­si­kar­to­jan­tis vaiz­das tar­pu­ka­rio at­vi­ru­kuo­se – ir pa­sta­tas, ku­ria­me da­bar vei­kia "Pres­to" ka­vi­nė.

Pa­sak V. Ulins­ky­tės, daug de­šimt­me­čių bu­vo ga­jus ste­reo­ti­pas, kad Šiau­liai yra nau­jas mies­tas, pa­ki­lęs iš griu­vė­sių. Tar­si bu­vo ak­sio­ma, kad vi­sa tai, ką ma­to­me ei­da­mi gat­vė­je, at­si­ra­do so­viet­me­čiu, nau­jai pa­sta­ty­ta. Pa­ra­dok­sas: ne­tgi ir tar­pu­ka­rio ar­chi­tek­tū­ros pa­sta­tus daug kas ir šian­dien iden­ti­fi­kuo­ja kaip so­viet­me­čio lai­ko­tar­pio ar­chi­tek­tū­rą.

Šiau­lių mies­to­vaiz­dį ty­ri­nė­ju­si V. Ulins­ky­tė-Bal­zie­nė at­pa­žįs­ta daug praei­ties šian­die­nos mies­te.

"Jei pa­žiū­rė­tu­me V. Mi­ka­laus­ko pa­ro­dą, kaip jis pa­ma­tė Vil­niaus gat­vę, pa­ma­ty­tu­me, kad du treč­da­liai ob­jek­tų yra iš anks­tes­nio, iki­ka­ri­nio lai­ko. Tai tur­būt ir yra at­sa­ky­mas į klau­si­mą, kiek tos praei­ties yra šian­die­nos mies­te. Jos yra la­bai daug, tik ar ją mes at­pa­žįs­ta­me – tai yra la­bai svar­bus klau­si­mas. Kai neat­pa­žįs­ta­me, nei­den­ti­fi­kuo­ja­me, ne­sup­ran­ta­me to, kas yra iš­li­kę, ver­tės, pa­tys ir nai­ki­na­me re­konst­ruo­da­mi, per­tvar­ky­da­mi, vi­siš­kai neat­siž­velg­da­mi į praei­tį ir ver­tes, ku­rias jie tu­ri."

Pa­sak V. Kin­či­nai­čio, kiek­vie­nas iš mū­sų in­di­vi­dua­liai iš­gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­miš­ką vie­tą, kiek­vie­nas ku­ria­me sa­vo kas­die­ny­bės ta­kus, tu­ri­me vaiz­dų, gar­sų, kva­pų rin­ki­nius. Vi­sa tai su­da­ro in­di­vi­dua­lią vie­tos dva­sią.

"Šiau­liai yra gry­na abst­rak­ci­ja – nė­ra to­kio da­ly­ko. Kaip ir bend­rų są­vo­kų, idė­jų. Yra tik ban­dy­mas ras­ti tam tik­rus są­ly­čius, su­si­tar­ti dėl bend­rų da­ly­kų, kaip mes su­gy­ve­na­me. Ar jau­čia­me, kaip mū­sų da­bar­ti­nę są­mo­nę, kas­die­ny­bę, kul­tū­rą vei­kia tar­pu­ka­rio Šiau­liai, kaip mes pri­si­me­na­me ta­ry­bi­nę, bran­daus so­cia­liz­mo lai­ko­tar­piu pra­leis­tą jau­nys­tę Šiau­liuo­se, ko­kį pa­li­ki­mą tu­ri­me sa­vo są­mo­nė­je, pa­są­mo­nė­je, ges­tuo­se, kal­bo­se, kaip tai mus ku­ria jau ki­tuo­se mies­tuo­se, kaip mes at­ro­do­me, kaip šiau­lie­čiai, kaip iš­si­duo­da­me, kaip šiau­lie­čiai?"

V. Kin­či­nai­čio ma­ny­mu, rei­kia "la­bai daug dar­buo­tis ir ko­jo­mis, ir gal­va", kad su­si­kur­tu­me mies­to įvaiz­dį. Me­no­ty­ri­nin­kas ra­gi­no iš­vaikš­čio­ti, ty­ri­nė­ti mies­to ra­jo­nus. Tik su­si­da­rius di­dį­jį Šiau­lių po­rtre­tą, pa­vyks bend­rau­ti su mies­tu.

Vien su­si­kur­ti mies­to vaiz­di­nį ne­pa­kan­ka: rei­kia jį nuo­lat pa­lai­ky­ti, puo­se­lė­ti.

"Mes pra­ran­da­me dva­si­nes, kul­tū­ri­nes ga­lias, ne­ga­li­me kon­ku­ruo­ti su mies­tais, kur su­si­tel­kę dau­giau as­me­ny­bių ku­ria sa­vo mies­tų įvaiz­džius. Sie­nos mums tik­rai nie­ko ne­pa­dės, čia yra kas­die­ni­nė, nuo­la­ti­nė pa­stan­ga kur­ti dva­sią."

V. Kin­či­nai­tis pri­mi­nė, kiek daug pa­si­pik­ti­ni­mo su­lau­kė prieš ga­le­ri­ją pa­ka­bin­tas pri­pa­žin­tos me­ni­nin­kės Lau­ros Guo­kės su­kur­tas si­ri­jie­tės, lai­kan­čios kū­di­kį, po­rtre­tas.

"Tai bu­vo ban­dy­mas pro­vo­kuo­jant kur­ti vie­tos kul­tū­rą ir ap­lin­kos su­vo­ki­mą. Ko mes su­si­lau­kė­me? To­kių at­si­lie­pi­mų: "Kai tik aš grį­šiu į Šiau­lius, jus su­si­ra­siu ir pri­kul­siu! Kaip ga­li­te ty­čio­tis iš lie­tu­vių, šiau­lie­čių ir Šiau­lių gat­vės?!"

V. Kin­či­nai­tis nuo­lat ste­bi mies­tą, ma­to daug Šiau­lių dva­sios pa­vi­da­lų. Me­no­ty­ri­nin­ką int­ri­guo­ja dviaukš­čiai me­di­niai na­mai: ne kai­mas, bet ir ne mies­tas, tar­pi­nė ar­chi­tek­tū­ri­nė for­ma. Mies­to dva­sia jam yra ir sta­li­nis­ti­nė, ir bran­daus so­cia­liz­mo ar­chi­tek­tū­ra.

Kuo to­liau, tuo la­biau ar­chi­tek­tū­ros gro­žį me­no­ty­ri­nin­kas įžvel­gia bal­ta­me "Verps­to" pa­sta­te: ap­va­ly­tas nuo vi­sų ap­na­šų jis ga­lė­tų tap­ti in­dust­ri­nės šiuo­lai­ki­nės ar­chi­tek­tū­ros sim­bo­liu. O "Verps­to" kie­me esan­ti si­na­go­ga ga­lė­tų tap­ti cent­ro sim­bo­liu: su­grą­žin­tų, iš­reikš­tų praei­ties ir tarp­kul­tū­ri­nio, in­ter­na­cio­na­laus mies­to dva­sią.