Pranciškus Trijonis: "Šiemet Sa­vi­val­dy­bė net no­rė­jo, kad fes­ti­va­lio "Ant ru­be­žiaus" ne­da­ry­čiau"

"Aš esu tik Pran­ciš­kus Tri­jo­nis"

– Ko­dėl ki­to­kį ak­cen­tą nei me­ras de­da­te?

– Aš ne­ga­liu sa­ky­ti "Aš esu Šiau­liai", nes aš tu­riu ko­man­dą, su ku­ria vis­ką pra­dė­jom ir su­kū­rėm. To­dėl sa­kau: "Mes esa­me Šiau­liai". Aš esu tik Pran­ciš­kus Tri­jo­nis.

– Ko­kia bu­vo pra­džia?

– Gru­pei "Jo­nis" jau 35 me­tai, o aš Šiau­liuo­se dar il­giau – nuo 1982 me­tų. At­va­žia­vau į Šiau­lius pa­skui bū­si­mos žmo­nos si­jo­ną. Ji po far­ma­ci­jos stu­di­jų Kau­ne ga­vo pa­sky­ri­mą į Šiau­lius, o aš po ka­riuo­me­nės at­va­žia­vau.

Ki­li­mo esa­me nuo Ši­la­lės ra­jo­no. Dar tė­viš­kė­je su bro­liais jau šiek tiek mu­zi­ka­vo­me, dai­nas kū­rė­me. Šiau­liuo­se pra­dė­jau ieš­ko­tis kū­ry­bi­nio dar­bo.

Nuė­jau į te­le­vi­zo­rių ga­myk­lą. Sa­ko, jei­gu no­ri kū­ry­bi­nio dar­bo, eik į sta­lių ba­rą. Pa­ti­ko dar­bas su me­džiu, da­ry­da­vau iš­skir­ti­nius bal­dus, ban­džiau ir gi­ta­ras da­ry­ti.

Kul­tū­ros cent­re pra­dė­jau lan­ky­ti Vir­gio Sta­kė­no stu­di­ją. Kai meist­ru į ce­chą atė­jo dirb­ti Ri­čar­das Ga­dei­kis, ku­ris gro­jo ban­džom, ban­do­li­nom, pra­dė­jom dvie­se mu­zi­kuo­ti. Pir­ma­sis mū­sų "iš­sto­ji­mas" bu­vo Lie­tu­vos ra­di­ju­je.

Ki­lo min­tis, ko­dėl ne­su­kū­rus gru­pės? Taip at­si­ra­do "Jo­nis". Pir­mas vie­šas gru­pės pa­si­ro­dy­mas įvy­ko 1984 me­tais tuo­me­ti­nia­me Pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. "Jo­niu" mus pa­krikš­ti­jo Vir­gio Sta­kė­no stu­di­jos na­riai. Iš­rin­ko tą var­dą pa­gal pa­var­dę Tri-jo­nis ir dėl to, kad že­mai­čiai esa­me.

1988 me­tais prie gru­pės pri­si­jun­gė ma­no bro­liai, gro­jo­me ke­tu­ri Tri­jo­niai ir dar po­ra mu­zi­kan­tų. Mus pa­kvie­tė į Pa­lan­gos fes­ti­va­lį mu­zi­ko­lo­gas Liu­das Šal­te­nis. Pa­siū­lė įra­šy­ti pir­mą­ją plokš­te­lę "Čia ta­vo na­mai". Kar­tu su Vir­giu Sta­kė­nu įra­šė­me.

1990 me­tais jau iš­lei­do­me di­de­lį vi­ni­li­nį al­bu­mą "Ka­lė­do­jant po Nau­ji­kus". At­gi­mi­mo dai­nos la­bai vir­pi­no klau­sy­to­jų šir­dis.

Rei­kė­jo na­mų

– Atš­ven­tė­te kai­miš­kos mu­zi­kos klu­bo "Juo­nė pa­stuo­gė" 25-me­tį ir "su­mu­šė­te" il­giau­siai gy­vuo­jan­čio mu­zi­ki­nio klu­bo Lie­tu­vo­je re­kor­dą. Ko­dėl to klu­bo rei­kė­jo?

– Kū­rėm jį kaip mu­zi­kan­tų na­mus. Tai yra svar­biau­sia, ką pa­da­rėm.

1992 me­tais mus, "Jo­nį", pa­kvie­tė lie­tu­vių bend­ruo­me­nė į JAV. Pa­si­žiū­rė­ję, ko­kie ten yra kant­ri klu­bai, su­grį­žom su min­ti­mi, jog rei­kia tu­rė­ti sa­vo na­mus, į ku­riuos ga­li­ma bū­tų pa­kvies­ti ir ki­tus mu­zi­kan­tus.

Tik ne­gal­vom, kad tų na­mų veik­la iš­si­plės iki ko­kio biz­nio, iki ce­pe­li­nų. Kū­rėm vi­suo­me­ni­nę or­ga­ni­za­ci­ją kai­miš­ko­sios mu­zi­kos klu­bą "Juo­nė pa­stuo­ge". Pa­va­di­ni­mu mus pa­krikš­ti­jo kal­bi­nin­kas Juo­zas Pab­rė­ža.

Ak­to­rius ir fo­tog­ra­fas Juo­zas Bin­do­kas, per­skai­tęs, kad mi­nim ju­bi­lie­jų, at­ne­šė ta­da da­ry­tų nuo­trau­kų – įdo­mu pri­si­min­ti, kaip vis­ką sa­vo ran­ko­mis da­rėm.

– Ar mies­tas idė­ją pa­lai­kė?

– Taip. Su­tar­tį su Sa­vi­val­dy­be su­da­rėm dėl pa­sta­to nuo­mos ir iš kar­to ėmė­mės re­konst­ruk­ci­jos. Pa­tys sta­tė­me, nes pi­ni­gų ne­bu­vo kaž­ką sam­dy­ti. Pi­ni­gų bu­vo tik tiek, kiek nuo kon­cer­tų at­si­dė­da­vo­me.

1994 me­tų ko­vo mė­ne­sį jau at­si­da­rėm. Su tuo­me­ti­niu mies­to me­ru Ar­vy­du Sal­da sim­bo­li­nį rąs­tą per­pjo­vėm. Mies­to pa­lai­ky­mas bu­vo di­džiu­lis.

Ne­rei­kė­jo ta­da nuo­mos kon­kur­sų, už­te­ko idė­jos. O mū­sų tiks­las bu­vo skleis­ti ži­nią apie liau­diš­ką mu­zi­ką, kant­ri mu­zi­ką.

Kai pra­dė­jom or­ga­ni­zuo­ti va­ka­rus, pa­ma­tėm, kad mū­sų mu­zi­ka­vi­mo ir kant­ri mu­zi­kos neuž­ten­ka. Pra­dė­jom kvies­tis ki­tus mu­zi­kan­tus, po­pu­lia­rios mu­zi­kos at­li­kė­jus.

Ne­tu­rė­jom čia nė jo­kios vir­tu­vės, tu­rė­jom tik mik­ro­ban­gi­nę. Hi­gie­nis­tai už­spau­dė: kur vir­tu­vė? Ug­nia­ge­siai bu­vo už gal­vų su­siė­mę – ap­link vien me­dis, kas čia bus? Vis tai­sė­me, vyk­dė­me nu­ro­dy­mus.

– Kam "Jo­niui" rei­kė­jo fes­ti­va­lių, mies­to ju­di­ni­mo?

– Tai bu­vo mū­sų įsi­pa­rei­go­ji­mas mies­tui, tai įra­šė­me ir į klu­bo įsta­tus. Pas­ta­to nuo­ma už­tat bu­vo sim­bo­li­nė.

Iš kar­to jau ki­tais me­tais su­ren­gė­me "Kant­ri Jo­ni­nes" ir "Ant ru­be­žiaus". Jie iš­ke­lia­vo į mies­to erd­ves, į bul­va­rą.

Ke­lia­vo­me ir per vi­są Lie­tu­vą su di­džiu­liu fes­ti­va­liu "Še­ri­fo ato­sto­gos", į ku­rį kvie­tė­mės Lie­tu­vos ir už­sie­nio mu­zi­kan­tų. Tai bu­vo ma­no bro­lio Sta­sio Tri­jo­nio idė­ja. Iš vi­so 60 kon­cer­tų bu­vo su­reng­ta.

1999 me­tais rug­sė­jį mi­nė­da­mi klu­bo pen­ke­rių me­tų ju­bi­lie­jų, prie "Šiau­lių" vieš­bu­čio pa­sta­tė­me sce­ną ir dvi die­nas ren­gė­me kon­cer­tus. Žmo­nės žiau­riai bu­vo pa­siil­gę ren­gi­nių. Ta­da dar "Šiau­lių die­no­mis" nė ne­kve­pė­jo ir Lie­tu­vo­je dar ne­bu­vo ma­dos mies­tų gim­ta­die­nius švęs­ti. Ta mū­sų šven­tė bu­vo ir mies­to gim­ta­die­nio šven­tės užuo­maz­ga.

Vie­ni pir­mų­jų Lie­tu­vo­je mu­zi­ki­nius ne­mo­ka­mus fes­ti­va­lius pra­dė­jo­me da­ry­ti.

Apie ini­cia­ty­vą ir pri­va­tų rei­ka­lą

– Ar mies­te ini­cia­ty­va ver­ti­na­ma?

– Ver­ti­na­ma. Tik kaž­ko­dėl pa­mirš­ta­mi tra­di­ci­niai ko­lek­ty­vai. To­liau nuo Lie­tu­vos ver­ti­na­mi, o Šiau­liuo­se pa­mirš­ta­mi. Net "Šiau­lių die­no­se" daž­niau­siai ne šiau­liš­kiai at­li­kė­jai kon­cer­tuo­ja, tik kar­tais mus vie­ti­nius pa­si­kvie­čia. Bet, sa­ko­ma, sa­vo kie­me pra­na­šu ne­bū­si.

– Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ši­taip jau­čia­tės.

– Pak­laus­ki­te dar Vir­gio Sta­kė­no. Jis tai daž­nai kar­to­ja, o da­bar vi­siš­kai yra už­si­da­ręs.

Ini­cia­ty­vos te­gu tik gims­ta, te­gu kuo dau­giau bū­na įvai­rių ren­gi­nių. Jų vyks­ta ka­me­ri­nė­se erd­vė­se, bet vi­są mies­tą api­man­čių ren­gi­nių va­sa­rą nė­ra tiek daug.

Šie­met Sa­vi­val­dy­bė net no­rė­jo, kad fes­ti­va­lio "Ant ru­be­žiaus" ne­da­ry­čiau, nors jį pri­pa­ži­no rep­re­zen­tuo­jan­čiu mies­tą. No­rė­jo, kad jis vyk­tų kas dve­ji me­tai: vie­nais me­tais mes fes­ti­va­lį reng­tu­me, o ki­tais vyk­tų "Sau­lės žie­das". To­dėl fi­nan­sa­vi­mo šie­met mums ir ne­sky­rė. Dvie­jų fes­ti­va­lių esą per daug.

– Gal pi­ni­gų Sa­vi­val­dy­bė­je trūks­ta?

– Net­rūks­ta. Ne­ži­nau, ko trūks­ta? Pa­sa­kiau, ne­duo­ki­te tų pi­ni­gų, vis tiek fes­ti­va­lį pa­da­ry­siu. Pa­ra­šiau pro­jek­tus Kul­tū­ros ta­ry­bai, pa­rems. Bū­tų be­gė­džiai, jei­gu to­kio fes­ti­va­lio ne­pa­rem­tų.

– Pats esa­te mies­to Ta­ry­bos na­rys. Kaip ver­ti­na­te kul­tū­ros si­tua­ci­ją mies­te? Ką ma­no­te apie tai, jog Šiau­liuo­se nė­ra kon­cer­tų sa­lės su ge­ra akus­ti­ka?

– Šiau­liuo­se yra daug kul­tū­rą ju­di­nan­čių žmo­nių. Mu­zi­kan­tai, mu­zie­ji­nin­kai, bib­lio­te­ki­nin­kai, cho­reog­ra­fai, dai­lės ga­le­ri­jų, kul­tū­ros cent­rų žmo­nės dir­ba­me skir­tin­go­se sri­ty­se, bet vi­si dau­giau ar ma­žiau ju­di­na­me mies­tą. Daug yra ir or­ga­ni­za­to­rių spor­ti­nių ren­gi­nių, ku­rie taip pat iš­ju­di­na mies­tą.

Po­li­ti­kai yra lai­ki­ni ir te­gu ne­si­ka­bi­na sau me­da­lio, jog jie kaž­ką pa­da­rė. Vis­ką pa­da­rė­me mes – šiau­lie­čiai.

Kai atė­jau į Ta­ry­bą pir­mą ka­den­ci­ją, ėjo kal­ba apie Kul­tū­ros cent­ro, "Sau­lės" kon­cer­tų sa­lės re­konst­ruk­ci­ją. Rei­kė­jo ap­si­spręs­ti, ku­riam teik­ti prio­rite­tą, kad bū­tų gau­ta Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos pi­ni­gų. Pa­si­rin­ko Kul­tū­ros cent­rą.

Ma­no nuo­mo­ne, rei­kė­jo Cent­ri­nia­me par­ke, ku­rį da­bar tik ap­tvar­kys, sta­ty­ti nau­ją kon­cer­tų sa­lę. Su ge­ra akus­ti­ka, tūks­tan­čiu ar pu­sant­ro tūks­tan­čio vie­tų. Su re­pe­ti­ci­jų sa­lė­mis, su at­ve­ria­ma sce­na, ku­rio­je va­sa­rą vyk­tų kon­cer­tai, su am­fi­teat­ru lau­ke. Vi­sus pi­ni­gus į ją rei­kė­jo su­dė­ti, o ne ga­ba­lais juos da­lin­ti – bū­tu­me tu­rė­ję erd­vę ir rim­ta­jai mu­zi­kai, ir folk, ir po­pu­lia­ria­jai. Vi­si bū­tu­me til­pę.

Kul­tū­ros cent­rą ga­li­ma bu­vo par­duo­ti vers­lui ar ati­duo­ti bend­ruo­me­nės na­mams.

– Gal dar ne­vė­lu, ar ne­ke­lia­te tų klau­si­mų Ta­ry­bo­je?

– Ka­dan­gi esu kul­tū­ros žmo­gus, ne­ga­liu kul­tū­ros klau­si­mų kel­ti – bus in­te­re­sų konf­lik­tas. Du kar­tus jau dėl to ga­vau per na­gus. Ga­liu tik sa­vo nuo­mo­nę iš­sa­ky­ti ko­le­goms.

Žmo­nės ma­ne ant­rą ka­den­ci­ją iš­rin­ko, pa­si­ti­kė­jo, kaip kul­tū­ros žmo­gu­mi, bet ma­žai, ką ga­liu pa­da­ry­ti. Gal pa­ti­kau, kad ne­mo­ka­mos sriu­bos per fes­ti­va­lius "Ant ru­be­žiaus" esu daug iš­da­li­nęs (juo­kia­si)? Ir me­rui šie­met siū­liau atei­ti ne­mo­ka­mą sriu­bą pa­da­lin­ti, bet nea­tė­jo.

– Sa­vi­val­dy­bės val­džia jus ban­dė krapš­ty­ti iš pa­sta­to, ku­ri įsi­kū­ręs klu­bas, esą per ma­žai nuo­mos mo­ka­te. Ar čia tik eko­no­mi­niai rei­ka­lai?

– No­rė­čiau ma­ny­ti, kad tik eko­no­mi­niai. Bet ne­ma­nau, kad Sa­vi­val­dy­bė la­bai pra­ba­go­tė­tų, par­da­vu­si tą pa­sta­tą ar su­kė­lu­si jo nuo­mą.

Ki­ta ver­tus, nors ta nuo­ma ir ma­žiu­kė, ap­skai­čia­vau, jog per 25 me­tus mes jau su­mo­kė­jo­me 30 tūks­tan­čių eu­rų – 100 tūks­tan­čių li­tų. Plius kiek pi­ni­gų dar su­ki­šom re­konst­ruo­da­mi. Gal at­si­žvelg­tų ir į mū­sų veik­lą, jei­gu skelbs nuo­mos kon­kur­sus ar par­da­vi­nės?

Vis la­biau vis­kas ma­tuo­ja­ma pi­ni­gais. Pa­sa­kai "Jo­nis", "Vai­ras", Vir­gis Sta­kė­nas ir vi­si ži­no, jog tai – Šiau­liai. Bet Sa­vi­val­dy­bė­je, kiek mums nuo­mą pra­tę­si­nė­jo, tiek tu­rė­da­vau įro­di­nė­ti, ką čia vei­kiam, ką da­rom.

Ne vien su mu­mis taip. Su "Va­le­ri­jo­no" vais­ti­ne, ku­ri yra Šiau­lių le­gen­da, taip pat bu­vo el­gia­ma­si.

Po­li­ti­kai yra lai­ki­ni ir te­gu ne­si­ka­bi­na sau me­da­lio, jog jie kaž­ką pa­da­rė. Vis­ką pa­da­rė­me mes – šiau­lie­čiai.

– Ne­gi, pa­dė­kos raš­to klu­bas "Juo­nė pa­stuo­gė" veik­los ju­bi­lie­jaus pro­ga ne­nu­si­pel­nė?

– Bai­kit juo­kus. Me­ras sa­ko, čia jū­sų pri­va­tus rei­ka­las. Gir­di, mes ir taip jus re­mia­me. Bet re­mia Sa­vi­val­dy­bė ne klu­bą – re­mia fes­ti­va­lius, o kad jie įvyk­tų ir pa­ra­mą gau­tu­me, aš ra­šau pro­jek­tus.

Da­bar jau gal­vo­ju, kad grei­čiau par­da­vi­nė­tų tą mū­sų pa­sta­tą – baig­tų­si tam­py­ma­sis ir vi­so­kios ma­ni­pu­lia­ci­jos. Ban­dy­tu­me pirk­ti.

– Kai po­li­ti­kai ei­na į rin­ki­mus, tai tvir­ti­na, ko­kie esa­me jiems svar­būs. O ko­kią si­tua­ci­ją ma­to­te mies­to Ta­ry­bo­je? Kiek ten yra svar­bu "mes" , o kiek – "aš"?

– Opo­zi­ci­jo­je tik­rai yra pro­tin­gų, at­vi­rai klau­si­mus ke­lian­čių žmo­nių, ne­bi­jan­čių kal­bė­ti tie­siai į akis. Po­zi­ci­jo­je me­ras yra su­si­rin­kęs sa­vus žmo­nes. Ką mes, opo­zi­ci­ja, be­kal­bė­tu­me, ko­kiais ar­gu­men­tais mo­ty­vuo­tu­me, kai atei­na lai­kas bal­suo­ti, jie vie­nin­gai spau­džia myg­tu­kus, kaip "rei­kia".

Me­rui pa­tar­čiau bent su sa­vo frak­ci­ja kal­bė­tis. Da­bar me­rui at­ro­do, jog su Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riu­mi pa­si­šne­kė­jau ir to už­ten­ka – pir­myn, va­žiuo­ja­me.

Kol kas Ta­ry­bo­je svar­bus yra "aš".

– Ar da­ry­tu­mėt tą pa­tį, jei­gu bū­tų ga­li­ma lai­ką pa­suk­ti at­gal?

– Da­ry­čiau. Tik sau ir vers­lu už­sii­man­tiems pa­sa­ky­čiau: su sa­vi­val­dy­be nuo­mos rei­ka­lų ne­tu­rė­ki­me.

Bu­vo­me su­lau­kę siū­ly­mo "Juo­nė pa­stuo­gė" kel­ti į Vil­nių, į Užu­pį – ne­si­kė­lė­me. Atė­jo čia dirb­ti ma­no jau­nė­lis sū­nus And­rius, anū­kai au­ga. Šiau­liuo­se įlei­do­me šak­nis – čia mū­sų na­mai. "Juo­nė pa­stuo­gė" dir­ba 25 dar­buo­to­jai.

Čia yra ir at­ša­kos. Ma­no bro­lis Ro­mal­das ir jo žmo­na Vi­ta – gru­pės "Svirp­lys" va­do­vai. Bro­lis Sta­sys – "Sau­lės" kon­cer­ti­nės įstai­gos va­do­vo pa­va­duo­to­jas. To­dėl ir sa­kau, kad mū­sų ko­man­da esa­me Šiau­liai.