Naujausios
Vilius Puronas – žmogus šakotas, žmogus vulkanas, Šiaulių legenda. Kaip upokšniai suteka į platesnę vandens vagą, taip ir Viliaus Purono profesinė veikla, iniciatyvos, kūryba, pomėgiai, vitališkumas šio žmogaus portretui suteikia įvairiausių spalvų ir atspalvių. Jis tarsi iliuzionistas, manipuliuojantis kasdieniškos realybės, istorijos faktais ir įdomybėmis, ir iš to kuriantis savą – puronišką – paradoksalų pasaulį.
Puronas veikia plačiai, ryškiai ir su potekstėmis, o provokuodamas prieštaringus vertinimus, dozuoja „puronizmą“ – įvairių žanrų spektaklį, kuriame telpa ne tik humoras, ironija, groteskas, bet ir ... daug plačiau bei rimčiau.
V. Puronas – menininkas ir savo darbais, ir gyvenimo būdu; pramonės, industrijos dizaineris, aplinkos kūrėjas, rašytojas, kraštotyrininkas ir visuomenininkas. V. Puronas – Lietuvos Meno kūrėjų asociacijos, Lietuvos dizainerių sąjungos ir Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Šiaulių miesto garbės pilietis, Nepriklausomos Lietuvos Pirmosios Šiaulių miesto tarybos deputatas (1990–1994) ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys (2023), Jotvingių kryžiaus riterių ordino riteris. Menininkas yra sukūręs per 500 įvairių architektūrinių akcentų, skulptūrų, vaizdinės reklamos, tipografinių dizainų darbų. Jo dizaino, skulptūros darbai dažnai netelpa į susiformavusius žanrų rėmus, todėl yra pavadinami reiškiniais.
Šiauliuose V. Puronas gyvena ir dirba daugiau kaip keturis dešimtmečius. Tapo ir miesto kūrėju, ir jo savastimi. Vilius Puronas – ir Panevėžio krašto žmogus, panevėžiškis. Mieste prie Nevėžio – jo ir jo giminės šaknys. „Panevėžys mane sukonstravo“, – sakė V. Puronas, nes vaikystė ir mokykloje praleisti metai jį padarė šio miesto ir krašto žmogumi.
Viliaus močiutės ir propromočiutės buvo Panevėžio miestietės, o tą faktą valstietiškoje lietuviškoje visuomenėje galima laikyti išimtimi. Senosiose Panevėžio kapinėse yra palaidoti šeimos protėviai nuo XIX a. pradžios.
Kupiškyje, pusiaukelėje tarp Panevėžio ir Rokiškio, prabėgo pirmieji mažojo Viliuko metai – ožių ganymo laikas.
Viliaus Purono senelė Emilija Žekonytė-Puronienė (1897–1956) gimė ir gyveno toje pačioje Migonių kaimo troboje, kaip ir garsiojo Abiejų Tautų Respublikos architekto Lauryno Gucevičiaus (1753–1798) – Vilniaus katedros statytojo – mama Kotryna (Katerina) Žekonytė. 1720 metais valstiečių Tomo ir Onos Žekonių šeimoje gimė Kotryna Žekonytė, 1750 metais ištekėjo už valstiečio Simono Masiulio , o po trejų metų pagimdė sūnų Lauryną. Kotrynos Žekonytės gimimo liudijimas yra išlikęs Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios knygoje. Po antros santuokos Kotryna tapo Gucevičiene.
Nuo mažens Vilius iš arti stebėjo nuolat dirbančius/krutančius senelius, dėdes, kaimynus, tėvus. Panevėžyje, Šermukšnių gatvėje, seneliai Šeškauskai turėjo namą, į kurį Puronai iš Kupiškio persikėlė gyventi. „Ten pamačiau to, ko ilgai nesupratau. Viskas vyko mano akyse, o mačiau miesto paprotinį ekonominį reliktą – kooperaciją“, – po daugelio metų užrašė V. Puronas. Jo senelis Kazimieras buvo račius. Metalines dalis jam paruošdavo Jonas Grakauskas, šeimos kalvystės tradicijos nuo XVIII a. tęsėjas, stebules – kitas meistras. Senelis nudroždavo ratų stipinus, suverždavo lankais, padengdavo politūra. Visa tai nukeliaudavo pas meistrą, surinkinėjusį dalis į keturratį vežimą.
Viliaus vaikystės pasaulėlis susidėjo iš artimiausių namiškių, kiemo, daržo, kaimynų ir mokyklos aplinkos. „Būtų neteisinga tvirtinti, kad Panevėžyje, Šermukšnių gatvėje, kurioje gyvenome, tuomet nieko didingo nevyko. Buvome gyvi, buvau mažytė molekulė, iš kurių susidėjo tuometinė Lietuva“, – sakė Vilius.
Pokalbio ciklą su Viliumi Puronu pradėsime nuo kūdikystės „aukštos kaip šaukštas, ilgos kaip smilga“ pasakos. Unikali Viliaus atmintis pradėjo kaupti jį supančios aplinkos detales, nuotaikas, potyrius.
Žilus ožius ganiau…(1)
– Viliau, gimėte 1947 metų vasarį, Panevėžyje – bene sunkiausiu pokario laikotarpiu, prie Stalino, pedagogų šeimoje. Tėvelis, Bronius Puronas (1924–1992), dėstė chemiją, mamytė, Eugenija Puronienė-Šeškauskaitė (1923–2000) – biologiją. Kas įstrigo atminty iš ankstyvosios vaikystės?
– Prisimenu pasaką, kurią mamytė man sekdavo prieš miegą. “Paseksiu pasaką, aukštą kaip šaukštą, ilgą kaip smilgą. Ant tos smilgos pasistojau, pamačiau trobelę. Sūriais dengtą, duona grįsta, medumi nudažytą, o dešra užrakintą. Aš tą medų lyžt! Man per nosį tykšt! Aš tą dešrą krimst! Man per nosį brinkšt! Atsidarė durys. Įeinu vidun, ir ką matau. Šeimininkė blynus kepa. Paprašiau, davė. Suvalgiau, einu į kitą kambarį. Stovi paršiukas. Aš tam paršiukui už uodegytės trukt! Man paršiukas kriukt! Einu į dar kitą kambarį. Stovi dėdė. Jam sakau „labas“, jis man sako „labas“. Einu vėl kitan kambarin. Tuščias.
Apsidairau, ir ką ant pečiaus išvystu? Baisų žvėrį. Rainuotas, gauruotas, akys kaip lėkštės, dantys kaip vargonai, nagai kaip kabliai, o ūsai..! Kai mane pamatė, nugarą išlenkė, uodegą išrietė, kad sušnypš! Aš bėgt! Jis vyt! Aš bėgt! Jis vyt! Aš bėgt! Jis vyt! Aš bėgt! Jis vyt! Aš bėgu, bėgu, bėgu, o jis vejasi, vejasi, vejasi. Štai medis, puoliau į jį, įlipau. Matau iš tolo, kaip jis atbėga. Atūžia. Atlinguoja. Pribėgo, puolė mano medin. Aš aukštyn, jis paskui. Štai šakos liaunos, siūbuoja, o jis tiesiai į mane. Šakos vos mane laiko, o jis jau čia pat. Matau – bus blogai, Staiga – triokšt! Aš iš medžio keberiokšt! Ir prabudau.
O žinai, kas tas baisus žvėris buvo, kuris mane vijosi? Ėgi katinėlis. Jis irgi buvo išsigandęs, todėl ir puolė į medį, kur aš sėdėjau. Man būdavo baisu, kaip jis atbėgdavo, atūždavo, atlinguodavo, glausdavausi prie mamytės. Šios pasakos-nepasakos žodžius mokėjau mintinai, beveik pažodžiui atkūriau. Įdomu iš kur ji?
Buvau visą laiką „auklėjamas“ už užsispyrimą. Sakydavo: „Ožys įlindo“, „Ožį teks diržu varyti“. Kartą, kai visas namas nutarė nusifotografuoti, aš kažkodėl nepanorau. Tuomet mamytė mane pagavo ir aukštai iškėlė, kad fotografijoje matytųsi ožys, kuris buvo pas mane: “Va, tas ožys iš Viliuko išlindo!”
Apie duoną ir kaliošus
– Kaip toje dainoje: „Kai aš mažas buvau, žilus ožius ganiau.“ Kas dar įsimintino tose ožių ganyklose?
– Mano geriausias Kupiškio draugas buvo kaimynas Andriukas, už mane dvigubai vyresnis, gal kokių penkerių metų. Jis gyveno pas tetą, kuri dirbo kontoroje. Abu eidavome pas ją į darbą, kur ji Andriukui duodavo pokarinį kvietinės duonos keturkampį kepaliuką, minkštą, šviežią. Kol grįždavome namo, laupydavome plutą ir valgydavome. Parnešdavo Andriukas duoną aplaupytą, pusiau nuvalgytą. Vadinau jį Andliuku. Sužinojau kiek nustebęs, kad Andriuko pilnas vardas yra Andrius Dambrauskas, o aš, Vijukas, esu Vilius Puronas.
Dar apie duoną. Tetė (taip vadindavome senelį) atsitiktinai įmetė duonos „bakaniuką“ į geriamo vandens kibirą. „Bakaniukas“ buvo nebe pirmo šviežumo. Tetė jį suvyniojo į rankšluostį ir pakišo į „duchovkę“ (orkaitę). Vaje, kokia skani ir šviežia buvo ta karšta duona! Vėliau taip dažnai atšviežindavo pasenusią duoną.
Gaila, kad žodžiais negaliu nupasakoti Stalino laikų limonado skonį. Dar ir dabar burnoje jaučiu anuometinį vyšnių limonadą, nuostabiai kvapnų, tamsiai vyšninės švarios spalvos, kurio angliarūgštė vėliau kelis kartus mušdavo per nosį, net ašaros ištrykšdavo. Visiškai kitoks buvo ledų, kuriuos gatvėje šaukštu į vaflinę taurelę įdėdavo, skonis, aromatas. Kažkoks nepaprastai šviežias ir kvapnus švarumu ir šaltumu, ko nebeturi dabartiniai supakuoti, kažkokie glitūs, sudusę ledai, daromi iš koncentrato.
Menu, kaip kartą į namus senelei kaimynė atnešė stiklainį mėtinio medaus. Niekada gyvenime nebeteko ragauti tokio stebuklo: burnoje saldus medaus grūduotumas, o įtrauki orą – šalta šalta. Senelė sakė, kad medų sugrūda su šaltmėtiniu sirupu ar pan.
Gal 1950 metais tetė ir mama (senelis ir močiutė) turėjo žalą (balintos kavos spalvos) karvę vardu Žaloji. Prisimenu, kaip atgindavo gatve, kaip ji rupšnodavo patvorių žolę, kaip ją įgindavo tvartan. Mama melždavo. Tetė, eidamas į tvartą, įsispirdavo į medines klumpes, tokias sumintas, nešvarias, bet jam turbūt patogias. Jos visuomet stovėdavo verandoje, po suolu. Kitos klumpės buvo ant aukšto. Jos geresnės, storesnės, tačiau kažkodėl tetė jų nenešiojo. Vėliau tos nešvariosios prapuolė, o tetė, eidamas tvartan, įsispirdavo į nešvarius mėšlinus kaliošus. O tada Kaziukas iš Kauno atvežė anekdotą: „Kas gero Tarybų Sąjungoje? Kaliošai. Maskvoje iš aukštutinio namo išpuolė pilietis. Iš žmogaus – blynas, o kaliošai „čieli“ (sveiki).
Prisivalgėme mėlynių, visos lūpos juodos, dantys juodi. Besikuičiant palangėje, saulės atokaitoje prispaudė didysis reikalas. Nežinia kas trenkė galvon, ėmiau ir nusilengvinau kieme. Baisiausiai nusigandau: ėgi š...dukas – juodas. Persigandęs įpuoliau pas močiutę: “Mama, kaka juodas!” “Nusiplauk kaklą, jei juodas...”– nesuprato. Paėmiau už rankos ir nuvedžiau į kiemą parodyti. “Ak tu, parazite! Kur tu pridirbai?! Nežinai, kam išeinama pastatyta? Tuojau paimt kastuvą ir kad man viską sutvarkytum!” Su kastuvu nuboginau juodulį išvietėn. Taip sužinojau, kad mėlynės ir išmatas juodai nudažo.
Retai Panevėžyje, Šermukšnių gatve, prariedėdavo mašinos, dažniausia arklių traukiami ratai. Kur arkliai, ten ir grūšnios (kriaušės), skaniausias kiaulių ėdalas. Kai gatvėje, priešais mūsų vartus atsirasdavo dar šiltų garuojančių grūšnių, senelė jas surinkdavo į karbą ir įmaišydavo kiaulių ėdalan. Tos ėsdavo apsiputoję. Prieš Kalėdas, kai būdavo pasnigę, visi aplinkui imdavo skersti kiaules. Tai vykdavo ir mūsų kieme. Iškeldavo tvarto duris, nudažydavo, paguldydavo. Paruošdavo šiaudų svilinti. Paskersti ateidavo kaimynas.
Mus su broliuku senelė uždarydavo kambaryje nuo gatvės pusės ir dar liepdavo užsikimšti ausis. Mudu, žiopliukai, galvodavome, kad suaugusieji taip saugo mūsų ausis nuo apkurtimo, vėliau sužinojome, kad nuo žiaurumo. Kartą kiaulė išspruko ir senelė išlėkė padėti vyrams ją gaudyti. Tuomet pro virtuvės langą matėme, kaip užgulę trys vyrai parvertė besispardančią kiaulę, jos žviegimas perėjo į kriokimą. Mums viskas atrodė natūralu, jokio žiaurumo. Skaniai kvepėdavo svilinamos kiaulės šeriai. Iš tolių tolybių atlėkdavo ir kitur skerdžiamų kiaulių protesto riksmai.
Išspirgos – taip vadindavo pričirškintus spirgučius, supiltus į stiklainį, atvėsusius. Tiršti, spragantys tarp dantų, kvapnūs. Išspirgos, užteptos ant ruginės juodos duonos, skaniau negu su sviestu. Skaniau ir taukai, storai užtepti, rupia druska apibarstyti. Menu, kaip pirmoje klasėje Grigas per pamoką pradėjo kramtyti tokią riekę. Mokytoja Irena Žilaitienė priėjo, atžagaria ranka išžiodė Grigo burną, iškratė apkramtytą juodos duonos kąsnį į delną, tarė: “Su taukais tai skanu, bet per pamokas valgyti negalima”. Paskui suvyniojo kąsnį į švarų sąsiuvinio lapą, ir pamokė, kad duonos negalima mėtyti. Grigas turės suvalgyti per pertrauką.
Ir su našlaitėmis susiję mano vaikystės prisiminimai. Močiutė jas augindavo ežiose, o pavasarį nešdavo į turgų parduoti. Žmonės pirkdavo dažniausiai kapams. Augindavo pardavimui pomidorus, kuriuos nokindavo ant palangės ir mums leisdavo valgyti tik sugedusius.
Saldainiai „dar neužaugo“...
– Kada raides pažinote? Galvoju, kad anksti?
– Menu, kaip būdamas poros metukų pagudravau, apsimečiau, kad laikraščio vinjetę perskaitau: „TIESA”. Išties nuostabu, toks mažiukas, o skaito! Kaziukas paeiliui rodo kiekvieną raidę, o aš paeiliui “skaitau” Ir atbulai rodant atpažinau raides, nes lengva buvo prisiminti. Parodė “PANEVĖŽIO TIESĄ”. Į priekį “paskaičiau”, o atgal susimoviau. Sėkmė pastūmėjo mokytis raidžių. Kiek vėliau, dar gyvenant Kupiškyje, mamytė liepė paskaityti smulkų tekstą storoje knygoje. Perskaičiau kelis sakinius. Pagyrė. Atrodo, buvau išties gabus, bet iki pirmos klasės dar buvo toli.
Ankstyvosios vaikystės metais, žinoma, daug buvo įvairių įvykių, dramų – pamiršta, išsitrynę. Menu, kaip gyvenant Kupiškyje, apie1948 m., tėveliui buvo nudegusi rankų plaštakų oda. Jis dėstė chemiją Kupiškio vidurinėje mokykloje, rodė bandymus su fosforu, o vienas neatsargus mokinys užsidegė. Fosforo ugnies vandeniu neužgesinsi: dar daugiau užsiplieskia. Tėvelis puolė gesinti švarku, užgesino, tačiau smarkiai apdegė abi rankas. Menu sukrešėjusius bintus ant rankų, kaip mamytė mirkydavo, kad galėtų aprišti. Mamytė net verkdavo iš užuojautos. Vėliau mamytė prisipažino tėveliui, kad tik tuomet, kai buvo apdegęs, jį mylėjo.
Prisimenu vyrą pavarde Štriupas. Tai buvo pagyvenęs, raukšlėtu, ilgu veidu ir paltu vyriškis, gyvenęs tame pačiame name, vaikščiojęs su skrybėle. Jis buvo senbernis. Kelis kartus, norėdamas man gero, jis pasikvietė mane į savo kambarį. Pasistiebė ir nuo spintos viršaus nusiėmė stiklainį, pricementuotą pigių cukruotų saldainių – karamelių. Pokaryje trūkdavo cukraus, taip jis buvo prisiruošęs saldinti arbatą. Jis man leisdavo vieną išsikrapštyti ir aš cukruotomis rankutėmis sprukdavau laukan. Mamytė klausdavo, ar padėkojau, o Štriupui liepdavo nebeduoti, nes įpratins. Kai vėliau pas jį ateidavau ir sakydavau: „Stliūpai, duok saldainių“. Jis atsakydavo: „Dar neužaugo“.
(Bus daugiau – tęsinys kitose „Atolankose“)
