ViP atsiminimai: 1991–1993 m. (7)

Asmeninė nuotr.

 

Sadistas politrukas

Tą dieną mano nuotaika buvo subjurusi, jaučiausi nelaimingas, todėl užsimaniau pasidairyti dar nelaimingesnių, nes iš prigimties esu sadistas. Nutariau šį polinkį suderinti su deputato veikla – žinojau, kad po nenusisekusio 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje, Šiaulių „naktinukai“ (LKP ant TSKP platformos) iš paskutiniosios savo būveinės – buv. karininkų namų Vilniaus 247 (dabar – Apylinkės teismas), buvo kraustomi į nežinomybę.

Kieme ruseno deginami dokumentai, o kukliame kambarėlyje, antrame aukšte, tarp šiukšlių stovėjo „naktinukų“ sekretorius Vaidutis Kardelis ir kelios ašarojančios bendražygės. Ten iš karto pajutau palengvėjimą, nes pamatęs mane, sekretorius atsisuko ir garsiai kreipėsi į mane, tęsdamas prakalbą bei mintį: „Va, jūs dailininkas, apsišvietęs žmogus, inteligentas. Pasakykite, ar tai – demokratija? Ar tai, kad mus iškrausto, yra demokratija?“.

Atsakiau tiesiai šviesiai, kaip marksistas marksistui: „Jūs iškraustomi teisėtai. Didysis Leninas savo veikale „Valstybė ir revoliucija“, 76 puslapyje, berods, pabrėžė, kad „demokratija yra priespaudos forma daugumos mažumai“. Nelaimingasis sekretorius juk nežinojo, kad esu ne tik deputatas, bet ir tarybinės armijos politrukas, 1987 metais baigęs Marksizmo-leninizmo universitetą prie LKP CK, bei sadistas.

 

Bėgome iš komjaunuoliško renginio

1991 rudeniop nuskambėjo skambutis iš miesto Sąjūdžio būstinės. Algirdo Urbonavičiaus balsas kvietė Sąjūdžio remtus deputatus į susirinkimą, kuris įvyks miesto bibliotekos aktų salėje: sėdite valdžioje, reikia įsiklausyti dabartinių Sąjūdžio reikalavimų. Kaip sąžiningas sąjūdietis nuėjau, bet mano patyrusi akis iš karto pastebėjo spąstus – įėjusiųjų į salę atgal nebeišleidinėjo. Tas priminė senus gerus komjaunimo susirinkimus mano komjaunuoliškoje jaunystėje. Šalia pastebėjau vieną simpatišką sąjūdietę. Ji atspėjo mano mintis: „Užsiregistruojame ir sprunkame į kiną“. Taip ir padarėme.

 

Bekiaušės partijos

Kuo mažesnė ir silpnesnė buvo grupuotė, tuo gerklingesnė jos kakarinė. Kelios tokios kakarinės, pasivadinusios skambiais vardais, vienu metu nutarė parodyti, kad jos Lietuvą myli labiau už kitus. Nesunkiai atpažinau pažįstamą braižą: tam, kad kelios tokios grupuotės pasirašytų kiršalą, išreiškiantį nepalenkiamą kolektyvinę valią, būtinas šešėlinis „dvasios architektas“.

Devynių politinių grupuočių pareiškime, kurį pasirašė V.Kriaučiūnas (Nepriklausomybės partijos Šiaulių skyrius), M.Rimkienė (Lietuvos politkalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyrius), A.Kaniauskas (Mokytojų sąjungos Šiaulių skyrius), J.Leonavičius (Politinių kalinių sąjunga), J. Kildišas (Tautininkų sąjungos Šiaulių skyrius), L.Bubelienė (Žmogaus teisių gynimo asociacijos Šiaulių skyrius), A.Rudaminienė (Lietuvos Krikščionių demokratų partijos Šiaulių skyrius). L.Narvydas (Lietuvos ūkininkų sąjungos Šiaulių skyrius), A.Vileikis (Lietuvos laisvės lygos Šiaulių skyrius) ėmė ir paskelbė, kad Šiauliai 1992 metų kovo 11 dieną buvo prastai papuošti, ir... paminėjo mano šventą pavardę.

Pajutau pareigą pilti antausį chamui, tautiškumu spekuliuojančiam, kai ligoninėse net sulopytų paklodžių trūko, prie inteligentų tylėjimo pripratintam. Kelis kartus asmeniškai perskambinau kiekvienos grupuotės vadovui, prašydamas susitikimo asmeniškai ar su jų partiečiais. Dauguma atsisakinėjo ar išsisukinėjo, motyvuodami, kad jų partiečiai – tai tik kelios ligotos bobelės. Teko ieškoti vaistų ir jas gydyti: darbu, juoku ir viešumu.

Per spaudą (žr. „Šiaulių kraštas“ 1992 04 01), vietinę televiziją, radiją, viešai pakviečiau tuos mylėtojus šv. Velykoms patiems papuošti Vilniaus gatvę. Kiekvienai partijai paskyriau po trosą, ant kurio turėjo pasikabinti po du kiaušinius ir varpą. Tegul visiems būna akivaizdu: ta partija labiau Lietuvą myli, kurios kiaušiniai gražesni! Patriotai spruko į krūmus: puoš ar nepuoš – vis vien apsijuoks!

Kakarinės

Kakarinėms prilipo bekiaušių (nesvarbu, kaip tą žodį kirčiuosite) partijų pavadinimas. Tokio rezultato nesitikėjo ir jų kolektyvinis protas, ir jų šešėlinis „dvasios architektas“. Na ir siuto. Bandė kąsti ir viešai, ir slaptai, bet...

Kakarinės – grašiai ant kortuojančių politikierių stalo. Gaila, kad tuo stalu anuomet buvo mūsų Lietuvėlė, kurios Nepriklausomybę visi kartu gimdėme, dabar ugdome. Jos – toji tuometinė realybė, jungusi bendraminčius, nuoširdžiai savo idėja tikėjusius žmones, vėliau lengvai tapusius politinės pornografijos subjektais.

Biblijoje pasakyta ''Netikrus pranašus pažinsi iš darbų“. Suteik tokiai kakarinei visas sąlygas realizuoti tai, ką ji skelbia, ji visada apsijuoks. Apsinuogins pilka vidutinybė, baisiai norinti valdžios, bet nedaug košės galvoje turinti, todėl nepatraukli. Nesigailiu dar tuomet parodęs jų politinį dėslumą.

Kur jos prapuolė, praėjus keliems metams, kur jos šiandien? Vienos numirė, kitos tebevegetuoja, vos galą su galu sudurdamos, dar kitos tyliai šliejasi prie galingesniųjų. Tautos neįmanoma apgauti kilniais pavadinimais.

 

Ar galima nuo oro nuplėšti garbę?

Kuo pas subjektą daugiau oro, tuo jis oresnis. Tuo jis labiau išsipūtęs, tuo plonesnė oda, tuo panašesnis į balioną, tuo sunkiau suvaldomas, tuo lengviau prakiūra nuo menkos vinutės. Pasmirsta aplinkui. Puola teismo reikalauti jam orumą gražinti: t.y. ir smarvę, ir garbę surinkti.

O toji smarvė – tai tas išleistas oras. Ar galima nuo oro nuplėšti garbę?