Prie vairo – ir darbas, ir aistra

Edi­tos AK­SO­MAI­TIE­NĖS nuo­tr.
Šiaulietė Indrė Zatorskytė – tikras energijos užtaisas. Idėjų jos galvoje, nors maišu vežk.
Šiaulietė Indrė Zatorskytė turi begalę reikalų ir visi, sako ji, susiję su technika. Darbe ji – „traliuko“ vairuotoja, namų garaže – meistrė, automobilių trasoje – lenktynininkė. Su drauge „užvedė“ motorolerių nuomos verslą, bet pati labiau mėgsta raižyti motociklu BMW K1100. Neseniai nusipirko automobilį „Smart“. Tačiau didžiuojasi ne šiuo mažyliu, o prieš ketverius metus įsigytu dviduriu 1990-ųjų laidos golfu.

Varžybų triumfas ir skausmas

Indrės gyvenime dabar labai aktyvus laikas – ruošia savąjį „Honda Civic“ Lietuvos autokroso čempionatui, kuris vyks gegužę. Važiuos B-lygos 1600 klasėje. Šiuo metu ieško rėmėjų. 2022 metais minėtos B lygos 1600 klasėje ji tapo trečiosios vietos laimėtoja metinėje įskaitoje. Lietuvos čempionate yra vienintelė moteris.

Adrenalino merginai netrūksta. Autokrosas – tik viena iš daugelio automobilių sporto sričių, kuriose Indrė ryžosi sudalyvauti. Mergina kasmet dalyvauja Rokiškio žiemos autošventėse, jėgas išbandė ir greituminio slalomo, kartingų varžybose, bekelės lenktynėse „Rat race“, „Weekend grand race“, „F200 race“.

Pirmosios varžybos, kuriose I. Zatorskytė sudalyvavo 2017 metais, tai „bulių“ kautynės. Už 100 eurų įsigijo automobilį ir išlėkė „pasidaužyti“ į Joniškį. Tose kautynėse buvo vienintelė moteris, todėl, sako, sulaukusi išskirtinio dėmesio.

Bet vėl atsitiktinumas! Vykstant „bulių“ kautynėms, kuriose Indrė tiesiog sužibėjo, vyko ir „bulių“ krosas. Nereikia net spėlioti, ar pagalvojo norėsianti dalyvauti ir jame. Ilgai nelaukusi tam reikalui įsigijo ir per tris savaites pasiruošė automobilį „Ford Ka“. Pirmos varžybos – Rokiškyje, paskui – Kupiškyje ir Šiauliuose. Damų klasėje užimtos prizinės vietos. Kitais metais automobiliu „Honda CRX“ Indrė tapo „bulių“ kroso čempione damų klasėje.

Taip susipažinusi su autokrosu ir esant dideliam norui toliau tobulėti, Indrė pradėjo dalyvauti aukštesnėse lygose, tokiose kaip Aukštaitijos ir Žemaitijos kroso taurė. O nuo 2021 metų įsijungė į lenktynininkų gretas Lietuvos autokroso čempionate.

Praeities lenktynes ir ateities planus I. Zatorskytei sunku ir išvardyti – kaskart vis daugiau patirties, daugiau lūkesčių. Brandina mintis dalyvauti ralio krose ir ralio sprinte.

„Visiškai to nesureikšminu, automobilių lenktynės – nieko daug daryti nereikia, tik vairą sukinėti“, – skaniai nusikvatoja lenktynininkė. Sako, nesuprantanti galvojančių, kad automobilių sportas – išskirtinai vyriškas užsiėmimas.

Nepaisant didelio azarto, lenktynės, suprantama, yra ganėtinai pavojingas užsiėmimas. Indrė tris kartus yra apsivertusi su automobiliu, patyrė traumų. Po vienerių lenktynių šiaulietę iš trasos išgabeno greitosios pagalbos automobilis. Tai nutiko pernai liepą Vilkyčių autosporto komplekse vykusio Lietuvos automobilių kroso čempionato antrajame etape.

Finalinio važiavimo metu lenkiant kitą automobilį, jiedu susitrenkė. Nuo smūgio Indrės mašina vertėsi ir tėškėsi į šlaitą. Mašinos dugno apsauga, įlindusi į automobilio saloną, įsirėžė į lenktynininkės kulną taip, kad plyšo batas. Indrę galima vadinti laimės kūdikiu: nors medikų ir prireikė, vis dėlto rimtesnio sužalojimo jai pavyko išvengti.

Šį atvejį mergina vadina laimingu ne vien dėl nesunkiai sužalotos kojos. Didžiausią dėkingumą ji jaučia savo dabar jau Amžinąjį atilsį močiutei, kuri prieš šias lenktynes anūkei gimtadienio proga padovanojo pinigų ir patarė įsigyti drabužių.

„Pagalvojau, kad gal už tuos pinigus geriau nusipirksiu kaklo apsaugą, nors ji mūsiškėje 1600 klasėje ir nėra privaloma. Po tos kraupios avarijos galiu drąsiai sakyti, kad jeigu ne močiutės dovanoti pinigai, sužalojimai būtų daug rimtesni“, – sako šiaulietė.

Vilkyčiuose sudaužytą automobilį, padedama brolio ir draugų, „atkėlė“ per kelias savaites – padarė kaip naują.

Lietuvos automobilių kroso čempionato trečiajame etape, nors ir skaudančia koja, I. Zatorskytė užėmė pirmąją vietą.

„Kalbant apie autokrosą, didžiausia kliūtimi siekiant sėkmės gali tapti technika. Visa kita priklauso nuo manęs. Nors, tiesą sakant, prie starto linijos dažnai užvaldo stresas, todėl neretai savęs klausiu, ką čia veikiu“, – šypsosi.

Svajonė – darbas, kuriame galima vairuoti

Indrė negali pasakyti, iš kur jos tokia trauka technikai. Vairuoti, atsimena, svajojo dar sėdėdama vidurinės suole.

„Maisto išvežiotojos darbas man atrodė svajonių darbas, nes visą dieną reikia vairuoti“, – sako pašnekovė.

Vos sukakus aštuoniolikai, ji įgijo vairuotojo pažymėjimą ir įsidarbino picų išvežiotoja.

Vis vežiodama maistą, įgijo teisę vairuoti A kategorijos motociklą, paskui – net autobusą. Kad darbo nepritrūktų, nusipirko mikroautobusą ir ėmė teikti pavėžėjimo paslaugas, kurios truko trejus metus.

„O tada pajutau, kad nebeturiu laisvo savaitgalio, – pasakoja šiaulietė. – Mikriuką nusprendžiau parduoti.“

Bet šovė nauja mintis – „traliukas“, skirtas automobiliams ir kroviniams pervežti. Pati sėdo prie jo vairo.

„Matytumėte, kaip nepatikliai kai kurie vyrai žiūri, kaip jie nenori, kad jų sugedusiomis mašinomis ant traliuko užvažiuočiau. Kiti sako patys užvažiuosiantys, ir retai kada jiems iš karto pasiseka.“

Neslepia, kartais sulaukianti nusistebėjimo, esą kaip ji, mergina, gali dirbti šitokį vyrišką darbą.

„O aš galvoju, koks tu lepšis, jeigu galvoji , kad tas darbas toks sunkus...“ – juokiasi I. Zatorskytė.

„Tralas“, sako, yra jos darbas, o prieš šešerius metus netikėtai į gyvenimą atėjęs autosportas – brangus, bet ir labai mielas hobis.

Gražuolis golfas

Kai kokią dieną nevairuoja, I. Zatorskytė mielai darbuojasi garaže, kuriame išrikiuota visa jos technika – motoroleriai, motociklas, keli automobiliai. Pakeisti vieną kitą detalę jai tik juokų darbas, be to, didelis malonumas.

O prieš trejus metus Indrė už 100 eurų įsigijo ryškiai žalios spalvos „antruką“ „VW Golf“. Mašina pagaminta 1990 metais.

„Ledinė, tik vairo stiprintuvo trūksta. Labai norėjau, kad tų pačių metų būtų, kokiais aš gimus“, – kvatojasi mergina.

Senolį golfą Indrė pati susiremontavo: pasikeitė starterį, susitvarkė stabdžius, posūkius. Be to, kaip reikiant papuošė „prašmatniais“ ratlankiais, ant bagažinės uždėjo didingus ragus, skirtus kroviniams.

Atnaujintas ir pagražintas golfukas techninę apžiūrą atliko vienu ypu.

„Tokia mašina – vieni privalumai: detalės pigios, visą maišą galima prisipirkti. Va, radiatorių už 20 eurų pirkau“, – kvatojasi automobilio šeimininkė.

Golfu Indrė važinėjasi tik vasarą. Žiemą senolio į lauką nevaro, kad nesugalvotų rūdyti.

Kad senelis golfas galėtų pailsėti, Indrė įsigijo „smartuką“ – mieste jis nepakeičiamas.