Naujausios
Nė vieno nėra vienodo
Praeivių, paskendusių kasdienybėje ir skubančių su reikalais Vilniaus gatve dėmesį netikėtai patraukia Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos skaityklos languose pūpsantys, ilgomis nulinkusiomis kepurėmis pasipuošę barzdoti nykštukai. Akimirką žmogus stabteli, nusišypso, sulėtina žingsnį, akimis nulydėdamas ant kiekvienos palangės jo laukiantį vis kitą dailų kalėdinių švenčių kvieslį, Kalėdų Senelio palydovą.
Visas pulkas nykštukų – tai joniškietės Birutės Stankienės rankų darbas. Nė vieno nerasi tokio pat, vienodo. Tai kepurė ilgesnė, tai trumpesnė, ryški, o galbūt blausesnės, paslaptingesnės temstančio dangaus mėlynumo, miško sodriai žalios paklotės ar pilko debesies spalvos, vienų kelnės ilgos ir išsipūtusios, lyg jų šeimininkas būtų gerokai „pavalgantis“, kitų kelnytės trumpesnės, nesiekiančios čiurnų. Visi aprengti švarkeliais, liemenėmis, su kailinėmis arba neįprastai garbanotų, banguotų siūlų barzdelėmis. Iš po kepurių vos vos kyšo nosys, pačios kepuraitės puoštos burbuliukais, blizgučiais, dirbtinėmis rožytėmis, tikrais kankorėžiais, kaspinėliais. Kai kurie nykštukai su akutėmis, kiti – be jų, lyg pasislėpę, nenorintys tiesiai spoksoti. Daliai jų kūrėja į rankas įdėjo širdeles, kad su meile neštų tiems, kurie jais papuoš namus. Vieni nykštukai – berniukai, kitos nykštukės – mergaitės, aprengtos suknelėmis, su pintomis ilgomis kasytėmis.
Vien batukams reikalinga krūva detalių
Kiek užtrunka vieną nykštuką pasiūti, Birutė Stankienė negalėtų pasakyti, nes paprastai daromos detalės keliems egzemplioriams. Vyras, prisidėdamas prie šios gamybos, paruošia medines kojytes, kūno karkasui išlankstyti naudojamos vielos, jų taip pat reikia prikarpyti dalimis. Kūnelis prikišamas sintifono, atskirai siuvami arba neriami rūbeliai, gaminami batukai, kepurės, o kur dar visas dekoras... Moteris neturi nė vieno lekalo, visas medžiagas karpo iš akies. Iš vieno pledo, sako, išeina 6–7 nykštukų kepurytės.
„Anksčiau „Ermitaže“ pirkdavome medines lazdeles, kurios tinka kojytėms gaminti, bet jų nebeliko prekyboje. Tada kreipiausi į žmones per feisbuką, klausdama, gal kas turi nebetinkamų, nebenaudojamų vaikiškų lovyčių su grotelėmis, ir gavau, – reikiamų detalių paieškas prisimena moteris. – Audinius perku naujus, nenoriu naudoti senų, nors gal ir tvaru, bet neatrodo taip kokybiškai. Pradėjau pas vieną pardavėją turguje pirkti pagalves dėl jose esančio užpildo, kurį panaudoju, prikimšdama nykštukų kojas, rankas, kūnelį.“
Vien prie batelių kiek laiko praeina. Tualetinio popieriaus kartoninis volelis nupjaunamas norimo aukščio, koks bus batukas. Tai – jo aulas. Tada pritvirtinamas iškirptas kartono padukas, dažnai paklijuojamas ir kitas sluoksnis papildomai, kad būtų stangresnis, tvirtesnis, tada iš putų polistirolo kamuoliuko, jį perpjovus pusiau, pridedama pėdutė. Viskas apklijuojama dailiai prilipdoma eko- oda ar kita tinkama medžiaga. Tada vietoje raištelių tvirtinami kaspinėliai, batukų kraštai dar gali būti dekoruojami juostelėmis, kailiuku. Ilgas, kruopštumo reikalaujantis darbas.
Nykštukus moteris stengiasi tobulinti, keisti. Iš pradžiųjų juos siuvo su minkštomis, ilgomis, tabaluojančiomis kojelėmis arba tik su pėdutėmis, paskui atsirado kelnytės ir tada jau prireikė, kad kojos atrodytų tvirtos, ant kurių toks žmogutis galėtų stovėti. Kartu keitėsi ir nykštukų dydis. Vieni gal 20 centimetrų aukščio, kiti pusmetrio, o didžiausi – mažo vaiko ūgio.
Pastūmėjo vienas specialus užsakymas
Birutė Stankienė pasakoja siūti mėgusi nuo vaikystės.
„Būdavo, randu kokį metrą atlasinės medžiagos ir susikonstruoju bliuzelę. Tai įstrižai ar iš kampo kirptos medžiagos sijoną. Net norėjau būti siuvėja, bet įgijau anuomet pieno laborantės profesiją ir nuėjau dirbti į Linkuvos (Pakruojo rajonas) sūrių gamyklą. Ten padirbau metus ir atsikėliau į Joniškį. Tačiau Joniškio pieninėje dirbti ir auginti vaikus buvo labai neparanku. Ir čia lyg tyčia kaimynė per tvorą sykį pašaukė: „Mergaite, ateik dirbti pas mus, į geležinkelį.“ Paklausiau jos ir patiko. Dabar jau 34 metus ten dirbu, baigiau geležinkelininko specialybę kolegijoje. Per tą laiką keitėsi ir pareigos, ir kolegų būrys. Daugiausia vienu metu dirbome 17 žmonių, dabar penkiese. Buvau Joniškio stoties budėtoja, krovinių priėmėja, komercijos agentė... – pasakoja pašnekovė. – Darbas patinka, tačiau, kadangi dirbama slenkamuoju grafiku, turiu laisvų dienų, norisi užsiimti kažkuo, kas teiktų malonumą. Tad iš naujo atradau siuvimą. Turiu net tris siuvimo mašinas: overloką, plokščiasiūlę ir tiesiasiūlę.“
Bene didžiausią impulsą siūti nykštukus moteris gavo po vieno specialaus užsakymo įstaigai, dirbančiai su neįgaliais vaikais. Reikėjo pasiūti 22 emocines lėles-pirštines, su kuriomis, užsimovus ant rankų, galima vaidinti. Atlikdama šį darbą moteris įsigijo individualios veiklos pažymėjimą, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi.
Parduoda internetu
Pamačiusi anytos kūrinius, marti Džordana parodė draugei, paskui kitai. Iš pradžių norinčių įsigyti nykštukų buvo tarp pažįstamų. Vėliau Džordana socialiniame feisbuko tinkle sukūrė specialų šių siūtų nykštukų ir kitų kalėdinių dekoracijų puslapį „HandMade toys“. Ten moterys deda nufotografuotus naujausius darbus: nykštukus, kalėdines dekoracijas-eglutes, sukurtas iš gyvų eglių, kėnių, tujų šakų, puoštų žaisliukais, juostelėmis. Eksperimentuojant paaiškėjo, kad itin paprastas miniatiūrinis nykštukas – tik kepurytė su galvyte, pridėjus virvelę gali tapti eglutės žaisliuku, o didesnis nykštuko batas atstoja kalėdinę dovanų kojinę.
Visi šiemet pasiūti nykštukai jau parduoti, užsakyti ir keliauja pas pirkėjus. Juos įsigyja ir įstaigos, ir pavieniai žmonės, šeimos, norinčios papuošti savo namus arba kam nors padovanoti. Nykštukai važiuoja ne tik po Joniškio rajoną, bet ir į Akmenę, Klaipėdą, Vilnių, artimesnius Latvijos rajonus, išskrido į Škotiją.
B. Stankienė iki šiol nedalyvavo jokioje parodoje nė mugėje, nors dabar jau abi su marčia kuria tokius planus. O parodai Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje surengti pasitarnavo gera kaimynė Natalija Franckaitienė, apie gražiadarbės nykštukus prasitarusi bibliotekininkėms.
