Paslaptingas skruzdžių pasaulis – lyg ant delno

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Ka­jaus aist­ra – skruz­dės. Jis apie jas ieš­ko in­for­ma­ci­jos kny­go­se ir in­ter­ne­te, fil­muo­ja sa­vo au­gin­ti­nes, ap­ra­ši­nė­ja ir ren­gia pri­sta­ty­mus kla­sės drau­gams.
Vie­ni na­muo­se lai­ko šu­nis, ka­tes, triu­šiu­kus, ki­ti – pa­pū­gė­les, žu­vy­tes ar ta­ran­tu­lus, o rad­vi­liš­kie­tis Ka­jus Kor­sa­kas na­muo­se tu­ri skruz­džių fer­mą ir kas­dien ste­bi slap­tą vabz­džių gy­ve­ni­mą.

Skruz­dėms rei­kia drėg­mės ir tam­sos

Ka­jus – ket­vir­to­kas. Maž­daug prieš me­tus ber­niu­kas in­ter­ne­te pa­ma­tė fil­mu­ką apie skruz­džių fer­mą ir taip su­si­ža­vė­jo, jog už­si­gei­dė tu­rė­ti to­kią na­muo­se. Tau­pė pi­ni­gus ir in­ten­sy­viai do­mė­jo­si skruz­dė­mis: ko­kių są­ly­gų joms rei­kia, kuo mai­ti­na­si, ką mėgs­ta, ko bi­jo, ko­kių rū­šių esa­ma.

Rug­sė­jo vi­du­ry­je Ka­jaus sva­jo­nė iš­si­pil­dė. Į na­mus at­ke­lia­vo for­mi­ka­riu­mas skruz­dėms lai­ky­ti ir mė­gin­tu­vė­lis su 18 skruz­džių ko­lo­ni­ja.

Rad­vi­liš­kie­tis ant sta­lo at­sar­giai de­da plas­ti­ki­nį for­mi­ka­riu­mą. Paaiš­ki­na, kad skruz­dėms net men­kiau­sias su­tren­ki­mas su­ke­lia di­džiu­lį stre­są. Ta­da at­sar­giai nu­den­gia po­pie­riaus la­pą ir at­si­sklei­džia ma­žu­tis skruz­džių pa­sau­lis. Skruz­dės – ak­los, ta­čiau kū­nu jun­ta švie­są ir su­si­jau­di­nu­sios su­bruz­da. Jos mėgs­ta drėg­mę, ši­lu­mą ir tam­są, to­dėl dau­giau­siai lai­ko pra­lei­džia ant drėg­nos gip­si­nės plokš­te­lės, esan­čios vie­no­je iš for­mi­ka­riu­mo ce­lių.

Sa­vo for­mi­ka­riu­mą Ka­jus iš pra­džių lai­kė dė­žė­je, kad skruz­dė­lėms bū­tų tam­siau, bet vė­liau įkur­di­no kny­gų len­ty­no­je, nors ir ne­leng­va bu­vo ras­ti vie­tos, nes Ka­jus la­bai mėgs­ta skai­ty­ti ir tu­ri daug kny­gų.

Ar sun­ku pri­žiū­rė­ti skruz­des?

"Ne­sun­ku. Svar­biau­sia kas tre­čią die­ną vi­rin­tu kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ros van­de­niu su­drė­kin­ti gip­są, duo­ti sėk­ly­čių. Joms rei­kia ir bal­ty­mų, to­dėl kar­tą per dvi sa­vai­tes duo­du vir­to kiau­ši­nio ar­ba kre­ve­tės ga­ba­liu­kų, ga­li­ma duo­ti mil­čių – to­kių va­ba­liu­kų, dar vi­ta­mi­nų – žie­da­dul­kių grū­de­lių", – pa­sa­ko­ja Ka­jus.

Skruz­dės mėgs­ta ir vai­sius, dar­žo­ves. Tik vi­sas mais­tas, ku­ris joms duo­da­mas, tu­ri bū­ti la­bai smul­kus.

For­mi­ka­riu­mas tu­ri va­di­na­mą­ją are­ną, į ku­rią yra de­da­mas mais­tas. Jį skruz­dės iš are­nos su­si­ne­ša į skruz­dė­ly­ną. Skruz­dės – tik­ros tvar­kin­guo­lės. Grū­de­liai su­krau­ti vie­no­je vie­to­je. Šiukš­lių, mais­to at­lie­kų skruz­dė­ly­ne skruz­dės taip pat ne­pa­lie­ka, iš­ne­ša į are­ną ir krau­na vie­no­je vie­to­je – są­var­ty­ne.

"Are­ną rei­kia vis iš­va­ly­ti, kad mais­to tru­pi­niu­kai ne­pra­dė­tų rūg­ti, pū­ti ir neat­si­ras­tų pa­ra­zi­tų", – pa­sa­ko­ja Ka­jus.

Smė­lį su vi­sais tru­pi­niais ga­li­ma iš­ka­bin­ti šaukš­te­liu, bet Ka­jus do­va­nų ga­vo siurb­liu­ką, ku­ris tu­rė­tų pa­leng­vin­ti dar­bą.

Ret­kar­čiais rei­kia pa­keis­ti ir gip­so plokš­te­lę, bet tik tuo­met, kai ji la­bai už­si­ter­šia ar at­si­ran­da pe­lė­sių.

Ka­jus ne tik ste­bi sa­vo skruz­dė­ly­tes, bet ir kiek­vie­ną die­ną į už­ra­šų kny­gu­tę už­si­ra­šo, kiek kiau­ši­nė­lių for­mi­ka­riu­me tą die­ną, kiek skruz­dė­lių, ka­da drė­ki­no gip­są, ka­da da­vė vi­ta­mi­nų, bal­ty­mų.

Fik­suo­ja au­gin­ti­nių gy­ve­ni­mą

Ka­jus ne tik ste­bi sa­vo skruz­dė­ly­tes, bet ir kiek­vie­ną die­ną į už­ra­šų kny­gu­tę už­si­ra­šo, kiek kiau­ši­nė­lių for­mi­ka­riu­me tą die­ną, kiek skruz­dė­lių, ka­da drė­ki­no gip­są, ka­da da­vė vi­ta­mi­nų, bal­ty­mų.

Pa­ti di­džiau­sia ir svar­biau­sia skruz­dė skruz­dė­ly­ne – mo­ti­nė­lė. Ka­jus ją va­di­na Bar­bo­ra. Ber­niu­kas pa­sa­ko­ja, kad be mo­ti­nė­lės skruz­dės neiš­gy­ven­tų, ge­riau­siu at­ve­ju die­ną. Mi­rus mo­ti­nė­lei, žūs­ta vi­sas skruz­dė­ly­nas. Pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis tam tik­rų rū­šių skruz­džių mo­ti­nė­lės iš­gy­ve­na iki 30 me­tų.

"Kar­tą grįž­tu iš mo­kyk­los ir ma­tau, kad ma­no mo­ti­nė­lė ap­si­ver­tu­si. La­bai iš­si­gan­dau, gal­vo­jau, kad mi­rė, bet pa­skui pa­ma­čiau, kad ju­da. Su se­se at­su­ko­me for­mi­ka­riu­mo varž­tus, at­kė­lė­me plokš­tę ir at­sar­giai ap­ver­tė­me mo­ti­nė­lę. Ke­lios skruz­dė­ly­tės pa­spru­ko, bet su­gau­dė­me", – nuo­ty­kį, įvy­ku­sį vos ke­lios die­nos po fer­mos įsi­gi­ji­mo pa­sa­ko­ja Ka­jus.

Ge­ro­kai ma­žes­nės už mo­ti­nė­lę, bet di­des­nės už ki­tas skruz­dė­les yra skruz­dės-ka­riai. Jos tu­ri ga­lin­gus žiau­tu­rus, ku­rie skir­ti ne tik ko­vo­ti, bet ir su­smul­kin­ti di­des­nius mais­to ga­ba­lė­lius.

"Ten­ka ma­ty­ti, kaip ka­rys ne­ša ma­žes­nę skruz­dė­lę. Pa­tin­ka žiū­rė­ti, kaip jos prau­sia­si", – žvelg­da­mas į sa­vo au­gin­ti­nes sa­ko Ka­jus.

Pa­sak ber­niu­ko, skruz­dė­lės la­bai drau­giš­kos, rū­pi­na­si vie­na ki­ta, vi­sos tu­ri sa­vo pa­rei­gas. Di­džiau­sias jų tur­tas yra kiau­ši­nė­liai, ku­riuos iš­ki­lus pa­vo­jui sten­gia­si nu­neš­ti į sau­gią vie­tą.

Skruz­dė­lės dar ir la­bai smal­sios, mėgs­ta ty­ri­nė­ti te­ri­to­ri­ją.

"Kar­tą vie­na skruz­dė­ly­tė įlin­do į an­gą, pro ku­rią drė­ki­na­mas gip­sas. Ki­ta skruz­dė­ly­tė pra­lin­do į ne­nau­do­ja­mą for­mi­ka­riu­mo da­lį, šiaip ne taip pa­vy­ko ją įvi­lio­ti į mė­gin­tu­vė­lį ir grą­žin­ti į skruz­dė­ly­ną", – smal­sių skruz­dė­lių nuo­ty­kius pa­sa­ko­ja rad­vi­liš­kie­tis.

Šiuo me­tu Ka­jaus for­mi­ka­riu­me gy­ve­na 45 skruz­dės. Bet pa­čio­je pra­džio­je bu­vo bai­mės, mat po ap­gy­ven­di­ni­mo skruz­džių ne dau­gė­jo, o ma­žė­jo.

"Gal­vo­jau, kad dėl stre­so, bet pa­skui su­pra­tau, kad dėl am­žiaus kai ku­rios nu­mi­rė", – sa­ko Ka­jus.

Be­je, nu­gai­šu­sias drau­ges skruz­dės nu­tem­pia ten, kur krau­na mais­to at­lie­kas.

Rad­vi­liš­kie­čio for­mi­ka­riu­me ga­li su­tilp­ti ke­li šim­tai skruz­džių. Da­bar da­lis fer­mos ne­nau­do­ja­ma, už­da­ry­ta, kad skruz­dė­ly­tės ne­si­blaš­ky­tų po la­bai di­de­lę te­ri­to­ri­ją.

Ka­jus sa­vo skruz­dė­les ne tik ap­ra­ši­nė­ja, bet ir fil­muo­ja, o ne­se­niai kla­sė­je pri­sta­tė sa­vo skruz­dė­lių fer­mą, pa­sa­ko­jo kla­sės drau­gams apie skruz­dė­les.

Ka­jus la­bai daug skai­to apie skruz­dė­les, ieš­ko ir kny­gų, ir straips­nių in­ter­ne­te.

"Bet ne vis­ką ran­du, pa­si­gen­du ži­nių apie skruz­dė­lių rū­šis, kuo jos ski­ria­si vie­na nuo ki­tos, ko­kio­mis są­ly­go­mis vie­na ar ki­ta rū­šis gy­ve­na. Ypač pa­si­gen­du lie­tu­viš­ko tu­ri­nio vaiz­do me­džia­gos in­ter­ne­te", – sa­ko Ka­jus.

Da­bar Ka­jus sva­jo­ja įsi­gy­ti ki­tos rū­šies skruz­dė­lių. Tam rei­kės ir nau­jo for­mi­ka­riu­mo, mat dvie­jų ko­lo­ni­jų į vie­ną fer­mą ne­ga­li­ma su­leis­ti – skruz­dė­lės ka­riau­ja tar­pu­sa­vy­je.

Šiau­lie­čio vers­las

Skruz­dė­lių fer­mo­mis pre­kiau­jan­tis šiau­lie­tis Jo­nas Mi­ka­laus­kas pa­sa­ko­ja, kad ieš­ko­da­mas įdo­mios veik­los ap­ti­ko skel­bi­mą apie par­duo­da­mą vers­lą. Tas vers­las ir bu­vo skruz­džių fer­mos.

"Pa­gal­vo­jau, kas čia per keis­tas da­ly­kas, ir už­si­ka­bi­nau. Esu toks žmo­gus, kad tai, ką da­rau, man tu­ri pa­tik­ti. Kuo la­biau do­miuo­si, tuo dau­giau su­ži­nau apie skruz­dė­les, ta in­for­ma­ci­ja da­li­juo­si ir su ki­tais in­ter­ne­to pus­la­py­je skruz­dis.lt. Skruz­dė­lių yra la­bai įvai­rių, yra daug jų rū­šių. Vie­nos pla­čiai pa­pli­tu­sios, ki­tos gy­ve­na la­bai ne­di­de­lė­se te­ri­to­ri­jo­se. Vie­nų ko­lo­ni­jas su­da­ro ke­li šim­tai ar tūks­tan­čiai skruz­dė­lių, ki­tas – vos dvi­de­šimt ir jos pui­kiau­siai iš­gy­ve­na", – apie ne­se­niai at­ras­tą aist­rą pa­sa­ko­ja Jo­nas.

Kiek­vie­na rū­šis tu­ri ir sa­vo mai­ti­ni­mo­si spe­ci­fi­ką. Pa­vyz­džiui, žie­mo­jan­čioms skruz­dėms rei­ka­lin­gas ir sal­dus mais­tas, o ne­tu­rin­čioms žie­mo­ji­mo cik­lo skruz­dėms sal­du­my­nų ne­rei­kė­tų duo­ti.

"Skruz­dės mėgs­ta drėg­mę, ta­čiau ne per di­de­lę. Jei­gu bus la­bai drėg­na, skruz­dė­lės ga­li nu­sto­ti dau­gin­tis ar net žū­ti", – pa­sa­ko­ja J. Mi­ka­laus­kas.

Skruz­džių ko­lo­ni­jų šiau­lie­tis par­si­siun­čia iš už­sie­nio ša­lių. Jos at­ke­liau­ja ne­di­de­liuo­se mė­gin­tu­vė­liuo­se. Vie­nų rū­šių skruz­džių mė­gin­tu­vė­ly­je bū­na ke­lio­li­ka, ki­tų – vos ke­lios.

"Mė­gin­tu­vė­lis skruz­dė­lėms bū­na ta­pęs na­mais. Ten bū­na drėg­na kem­pi­nė­lė, mais­to. Per­kel­ti skruz­dė­les iš mė­gin­tu­vė­lio į for­mi­ka­riu­mą ga­li­ma dviem bū­dais. Pap­ras­čiau­sias, bet dau­giau­siai stre­so skruz­dėms su­ke­lian­ti bū­das – tie­siog iš­kra­ty­ti jas į are­ną. Ki­tas, daug sau­ges­nis ir ge­res­nis bū­das, bet il­giau už­trun­kan­tis, – leis­ti skruz­dė­lėms pa­ma­žu iš mė­gin­tu­vė­lio per­si­kraus­ty­ti į for­mi­ka­riu­mą per juos jun­gian­čią žar­ne­lę", – pa­sa­ko­ja Jo­nas.

Ki­tą kar­tą for­mi­ka­riu­me su­dy­go vie­na sėk­ly­tė. "Su­kau gal­vą, kaip rei­kės tą dai­ge­lį iš­krapš­ty­ti, kas bus, jei­gu ir dau­giau sėk­lų su­dygs, bet to dai­ge­lio jau ki­tą die­ną ne­li­ko, ma­tyt, skruz­dės jį suė­dė", – pa­sa­ko­ja J. Mi­ka­laus­kas.

Skruz­džių fer­mas va­ži­nė­da­mas po mo­kyk­las pri­sta­to mo­ki­niams. Vai­kų reak­ci­jos bū­na la­bai įvai­rios: vie­niems la­bai pa­tin­ka, ki­ti žiū­ri su­si­do­mė­ję, o bū­na ir to­kių, ku­rie tik žvilg­te­li ir vėl įsi­kniau­bia į sa­vo iš­ma­niuo­sius.

"Man tai – nuo­sta­bus ma­žas pa­sau­lis, su sa­vo rū­pes­čiais, var­gais ir džiaugs­mais", – sa­ko Jo­nas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.