Naujausios
Apie vyriausius dailininkus
1975 metais Vilniaus vyr. dailininkas buvo Albinas Purys, o Šiaulių – Vilius Puronas, abu iš Pur-. Jo tėvų namas stovėjo Ukmergėje toje pačioje gatvėje, kaimynystėje, kur ir mano uošvių Kalniūnų. Vasarą gatvėje buvome netikėtai susitikę.
Trys padieniai vandēniai. Kauno vyr. dailininkė Eugenija Žilinskienė buvo gimusi vasario 9 d., Vilniaus vyr. dailininkas Vytautas Pamerneckas – vasario 10 d., o Šiaulių vyr, dailininkas Vilius Puronas – vasario 11 d. Tarp savų pasišaipydavome iš tokio sutapimo.
1982
Meniškai administracinis vektorius
Tame pačiame name, Vilniaus 138, kur 1976–1982 m. apsigyvenau Šiauliuose, gyveno ir Kauno dailės kombinato direktoriaus (užkrito pavardė, berods Zambacevičiaus) tėvai. Įdomu, kad kai kuriuos Šiaulių gražinimo bei dailės gamybinius klausimus, susijusius su Kaunu, teko išspręsti savo buto laiptinėje, jį atsitiktinai susitikus. Nereikėdavo belstis Kaunan. Iš tiesų, mažas tas pasaulėlis.
1978
„Spjauk, pfu!
Stovime su geruoju Gailučiu „Švedijoje“, eilėje prie kavutės. Grindys klotos metlacho plytelėmis, šlapios, purvinos. Mat ruduo, žmonių daugybė, purvas sumišai su tirpstančiu sniegu. Priešais eilėje stovi motina su kokių trejų metų bambliu. Bamblys čiaumoja soskę. Gerasis Gailutis ima jį kalbinti, gėdinti: „Toks didelis, o su soske! Spjauk, pfu..!” Žioplas bamblys išspjauna soskę į purvą: „Pfu..!” Motina pasiunta ant Gailučio rėkti.
1982
Kame tas gražumas?
Sėdėjau bufete su dukra Vilija. Staiga į patalpą įėjo „gražioji Irutė“, apsivilkusi vyšninės spalvos megztiniu. Aš susiėmiau už širdies ir suvaitojau: „Vajezau, kokia graži Irutė! Vajezau, koks grožis!”.
Šešiametė Vilija apsidairė, dar kartą pasitikslino, ar tikrai aš alpstu dėl tos Irutės. Pasirodo tikrai. Vilija sustingo nežinioje: mat Irutė buvo balzakiško amžiaus, kiek panešiota, belaukianti kūdikio, nes neseniai ištekėjo. Nors veide dar buvo išlikę taisyklingų bruožų, tačiau jie neturėjo alpulio kelti. Aplinkui sėdėjo daug geriau atrodžiusių moteriškų veidelių.
Vida mane perkando
Kai į valdybą atėjo dirbti sekretore Vida, jai, kaip ir kitoms, skyriau truputį vyriško dėmesio. Na, sakykim, praleidžiu pirmą pro duris, pasakau vieną kitą komplimentą, lipšniau pasižiūriu, mat Vida tokia šviežia, jauna. Vieną kartą užstojau Vidai duris. „Pasitraukite, draugas Puronai! – sušuko Vida. – Aš Jus seniai perkandau!”
Žinoma, pasitraukiau. Vėliau, kai tekdavo pristatyti bendradarbius, apie Vidą sakydavau: „Čia sekretorė Vida. Ji yra mane perkandusi.”
Džindžas
„Džindžantropas“ – tokį sudėtingą moksliškai maloninį apibūdinimą Marytės Alius atsitiktinai sutrumpino į „džindžą”. Šis trumpinys, neturintis negatyvinių atspalvių, mūsų šeimose tapo bendriniu, tinkančiu visiems vaikučiams, nebūtinai saviesiems, kurie su akomponimentu: „kinku, kinku, kinku“.., linksmai girgždindavo lovytes, rankutėmis įsikibę į atramas.
Kūdikystės dainelė, kuria mudu šminkindavome savo vaikučius:
Kinku, kinku, kinku, kinku ... (akomponimentas)
Kas čia toks mažytis?
Mažas džindžantropas.
Myli jis mamytę,
O labiausiai morkas.
Mažas džindžantropas
yra patriotas,
Viskas brangu jam:
Nuo Šiaulių lig BAM¡
Kinku, kinku, kinku, kinku ... (akomponimentas)
Myli jis Tėvynę,
Brangią Spalio šalį,
Kur vaikai už dyką
Kefyriuką geria.
Mažas džindžantropas
Partijai dėkingas,
viskas brangu jam:
kan kan kan, king king‘o...
Kinku, kinku, kinku, kinku ... (akomponimentas)
Mažas džindžantropas
Myli Spalio šalį,
Mėgsta jis klijukus
verdančius bliūdely.
Mažas džindžantropas
Partijai dėkingas,
viskas brangu jam:
kan kan kan, king king‘o...
Kinku, kinku, kinku, kinku ... (akomponimentas)
Kodėl „džindžantropas”? Kas tai per padaras? Kodėl mudu su Aliumi taip vadinome mūsų vaikelius kūdikystės stadijoje?
Džindžantropas – fosilinis žmogus, gyvenęs žemėje prieš du milijonus metų, viena iš seniausiųjų bezdžionžmogio atmainų. Pagal darvinizmą žmogus, prieš užgimdamas žmogumi, turi praeiti sutrumpintą evoliucijos laikotarpį motinos isčiose. Embrione jis būna ir pirmuoniu, ir žuvimi, ir driežu, ir..., kol gimsta. Gimęs, palaipsniui iš bedžionžmogio evoliucionuojasi iki nendartaliečio, kromanjoniečio ir dabartinio žmogaus – homo sapiens‘o. Todėl vaikeliuko ankstyvosios kūdikystės intelektualiniai poreikiai leidžia jį identifikuoti džindžantropu, t. y. stadija, kurią pergyvena būsimas žmogus su soskyte burnytėje. Štai kodėl jis – „džindžantropas”.
Moksliška ir logiška.
