Pra­dė­tas, bet neuž­baig­tas die­no­raš­tis (11)

Asmeninė nuotr.

 

Ta Irena...

Ji dirbo kultūros skyriuje. Tokia skulptūriška brunetė, gražaus demoniško veido, ispaniškų manierų ir nepriekaištingos figūros. Iš išorės – mano amžiaus. Gyveno su vienturčiu sūnumi paaugliu, buvo išsiskyrusi. Goslus dorovingumas dvelkė nuo jos, tarsi odekolonas. Kai praeidavo koridoriumi, įsitempdavo, kad ispaniška prigimtis nekraipytų jos klubų, o kad nekuklūs žvilgsniai neslystų krūtine, vis būdavo susilenkusi. Žvilgsnį laikydavo nuleistą, kad Karmen akys neklaidintų vyriškos giminės, kurios jai visai nereikėdavo. Mat Irena mylėjo tik darbą, buvo jam pasišventusi, jautėsi “kultūros arimų artojėle“ ir tas ją tenkino. Tiesa, įkvėpimo minutėmis Irena rašė eiles, kurios buvo neprastesnės už Maironio. Skambėjo panašiai, bet išvados būdavo tiksliau suformuotos, kategoriškiau.

Pirmą kartą ją pastebėjau bepostringaudamas prie Kultūros vedėjos kabineto, laukdamas savo eilės. Sekretorės vietoje tuomet atsiradusi fatalinė juodplaukė Irena, su manimi kažkodėl šnekėjosi labai šaltai ir kategoriškai. Tema nukrypo apie raganizmą. Paklausiau jos, ar tik ji ne ragana, nes niekada nežiūri vyrams į akis? Irena pakėlė akis, pažvelgė į mane rudu, labai giliu žvilgsniu, kuriame slypėjo demoniška gelmė. „Taip, – pasakė, – esu ragana, nejau nematote?”. Demoniška gelmė padvelkė tokia metafizine jėga, kad pajutau, kaip siaubo banga surakino mano žandikaulį. Pamačiusi baimės atšvaistus mano akyse, Irena nukreipė savasias akis šalin, metafiziškai šyptelėjo ir man pasidarė įdomi...

Kartą užlaužiau Ireną tamsiame koridoriaus kampe, nes to reikalavo mandagumas. Kartą Irena pakvietė mane į kapines parodyti Miglovaros kapo. Kartą Ireną pavėžinau „Žiguliu”. Kartą ji manęs paprašė padaryti Liaudies universiteto diplomo projektą. Kartą man padovanojo kedro kankorėžį. Kai antrą kartą užlaužiau Ireną, ji man pasiūlė savo dvasinius turtus. Kadangi jų man nereikėjo, Ireną, su visais jos dvasios turtais, palikau ramybėje.

Susilenkusi Irena greitu žingsneliu praslinkdavo koridoriumi, nepakeldama savo akių į mane. Bėgo savaitės mėnesiai, o pas Ireną likę jos dvasios turtai virė, burbuliavo. Kadangi niekas apie tai manęs neinformuodavo, tai to nepastebėjau.

Kartą Irena paprašė „Žiguliu” ją nuvežti kelis kilometrus už Joniškio, kur jos sūnelis leidžia vasaros praktiką. Sutikau. Pakeliui į automobilį pasiėmiau dvi „balsuotojas”, kurios važiavo į Joniškį nusipirkti kažkokios žydros medžiagos ir pasiprašė parvežamos atgal. Jos, pasirodo, sugriovė Irenos regztą labai gudrų planą mūsų santykių išsiaiškinimui: mat išsiskyrėlis vyras panoro sugrįžti pas ją. Tą faktą ji nežymiai burbtelėjo, po kelionės išlipdama iš automobilio. Užmiršau.

Buvo rugpjūčio pabaiga, trečiadienis, priėmimo diena. Kabineto durys varstėsi, čirškė telefonai, lankytojai nešė kapinių projektus derinimui, ruošiau ataskaitas Partijos komitetui ir drg. Badarienei iš Bendrojo skyriaus. Šiame pragare staiga atsivėrė kabineto durys, Irena įkišo savo galvą ir netekusiu kantrybės balsu suriko: „Galų gale! Tai gult man su savo vyru, ar ne?!”

1981

 

Po­li­ti­nės šven­tės
Jos bu­vo ma­no tar­ny­ba ir kū­ry­ba. Prieš ei­se­nas ar mies­tą puo­šiant, šo­ki­nė­da­vau už­du­sęs, nors daž­niau­siai ne­bū­da­vo ko – veik­da­vo pa­ti sis­te­ma. Tie­sa, iš­dės­ty­da­vau gė­les ap­link tri­bū­ną, su dai­li­nin­kais api­pa­vi­da­lin­to­jais „pa­mi­tin­guo­da­vau“ prie tri­bū­nos, ta­čiau tik po pa­sku­ti­nių­jų mar­šo tak­tų, kai kos­tiu­muo­ti va­do­vai, at­sa­kin­gai at­si­svei­ki­nę su rau­do­nų gvaz­di­kų mo­te­riš­kė­mis bei bliz­gan­čiais me­da­lių rin­ki­niais po ka­riš­ko­mis ke­pu­rė­mis, bend­ra­par­tie­čių ap­sup­ti kėb­lin­da­vo na­mo, at­si­pūs­da­vau leng­viau – dar vie­nas vie­su­las praė­jo.
Iki šiol ne­šio­ju tuo­met su­si­for­ma­vu­sią sa­vy­bę – bet ko­kia gau­džian­ti šven­ti­nė mu­zi­ka, tei­sin­gos tri­bū­ni­nės kal­bos, šven­ti­nė po­mpas­ti­ka – ne man. Tie­sa, ma­no pa­trio­ti­nėms nuo­sta­toms tai įta­kos ne­da­ro, juk rin­ki­mi­nės-po­li­ti­nės šven­tės ma­nęs (ir mū­sų) tuo­met ne-lie-tė!

1977


Pro­vo­ka­ci­ja?

Vir­gi­ni­ja su Ug­ny­tės veži­mė­liu pa­leng­va rie­da Per­ga­lės aikš­te. Ją pa­si­ve­ja jau­nas vy­riš­kis. Tai Al­ber­tas Špo­kas – jos bu­vęs stu­den­tas. Nei iš šio, nei iš to jis pa­reiš­kia: „Ei­nu Lie­tu­vos ka­rių ka­pus tvar­ky­ti. Ki­tam ne­sa­ky­čiau, o Jums sa­kau, nes Jus pa­žįs­tu“. Ir nu­kul­niuo­ja to­lyn.
Jam įkan­din Vir­gi­ni­ja gar­siai pa­gal­vo­ja: „Ar­ba jis la­bai gud­rus, ar­ba jis la­bai dur­nas“...

1985


Chro­nis glė­by­je

Ma­no laip­ti­nės kai­my­nas, mies­to mi­li­ci­jos vir­ši­nin­kas Nar­man­tas, grįž­ta su žmo­na iš so­do. Jis pir­mas li­pa laip­tais, abie­jo­se ran­ko­se ne­šda­mas po ne­šu­lį, o žmo­na, taip pat su dviem krep­šiais, kru­ta laip­tų apa­čio­je. Laip­tų aikš­te­lė­je Nar­man­tas pa­ma­to šli­ti­nė­jan­tį chro­nį. Pro­fe­sio­na­li nea­py­kan­ta pra­si­ver­žia lauk: „Lauk, tu smar­ve!“ ir ba­tu nu­spi­ria chro­nį že­myn. Tas at­bu­lo­mis bil­da laip­tais že­myn ir pa­tai­ko tie­siai į Nar­man­tie­nės glė­bį.

„Jis ką, dur­nas?“– suo­kal­biš­kai jos pa­klau­sia chro­nis.

1987


Ap­si­vė­męs los­jo­nu

Laip­ti­nė pri­mai­žio­ta, pri­tryp­ta pur­ve­lio ir ci­ga­re­čių, ta­čiau kve­pia šva­ra. Mat tre­čio­jo aukš­to laip­tų aikš­te­lė­je gu­li gir­tas chro­nis ir mie­ga ap­si­vė­męs. Iš bur­nos nu­ty­sę kaž­ko­kios žals­vos glei­vės. Tai – los­jo­nas, tai jis kve­pia šva­ra. Ša­lia jo sto­vi ma­no duk­ry­tė, ma­ža Ug­ny­tė, nes ne­ga­li pa­tek­ti na­mo, bi­jo lip­ti per jį. Esu tė­ve­lis, stip­rus au­to­ri­te­tas. Sau­giai per­ke­liu sa­vo duk­ry­tę, par­ve­du na­mo.


Ma­žy­tė gir­tuok­ly­tė

Ug­ny­tė pir­mą kar­tą pa­ra­ga­vo vy­no, sriub­te­lė­jo ko­kį gurkš­niu­ką. Pa­rau­do skruos­tu­kai, aku­tu­kai iš­si­pū­tė, ne­ži­no­ma ši­lu­ma iš­mu­šė. „Va­je, – ėmiau gąs­din­ti, – ką pa­da­rei!“ Gė­rei? Da­bar tau vis­kas. Įp­ra­si, tap­si pi­jo­kė. My­ši tar­pu­var­tė­se“... Ma­tau iš­gąs­tį mer­gy­tės aku­tu­kuo­se. Pa­gal­vo­jau – ko­kie mes suau­gu­sie­ji esa­me kvai­li, sa­vo gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi be­si­ty­čio­jan­tys net iš ma­žų­jų.

Ble­tė

Sė­di­me na­muo­se ir su kai­my­nu Da­riu­mi, žiū­ri­me te­le­vi­zo­rių. Iš kie­mo įbė­ga ma­žo­ji duk­ry­tė Ug­ny­tė: „Tė­ve­li, ką reiš­kia žo­dis „ble­tė“? „Ne ble­tė, o ble­dė, duk­ry­te. Tai ne­gra­žus žo­dis. Kai užaug­si, tu ir­gi to­kia bū­si. Bėk į kie­mą, pa­žaisk, vai­ke­li“. Ge­ro­ji duk­ry­tė iš­strak­si lau­kan strak­sė­ti su vir­vu­te...