Naujausios
Nuo mūsų viešbučio, išėjus apie 6 valandą ryto nukeliautumėte iki Sidės po gero pusvalandžio, neskubėdami, kaip tik spėtumėt pasivaikščioti prieš šilumos antplūdžius. Pačiame Sidės centre viešbučių nėra, visi jie įsikūrę aplink šį miestelį. Ali ir dažniau Turkijos Sidėje besilankantys turistai patarė, taip su mama ir nusprendėme – vieną rytą skirti Sidei.
Pagrindinis šio miesto išskirtinumas – akvedukai, miesto sienos likučiai, nimfėja, (dekoratyvinis fontanas). Didžiuliai Sidės teatro likučiai, didingumu stebinantys II a. Apolono ir Atėnės šventyklos likučiai. Sidės centre viešbučių nėra, jie išsidėstę priemiesčiuose.
Turkijoje (2020 m. duomenimis) gyvena apie 82 mln. gyventojų, kurių per 60 procentų gyvena miestuose. Gaila, kad ne džiugius duomenis patvirtino ir vietiniai gidai, ir dirbantieji: kas dešimtas gyventojas Turkijoje – bedarbis. Dėl sparčiai didėjančio gyventojų skaičiaus kasmet tarp bedarbių atsiduria per 800 tūkstančius piliečių. Nors kaip sako Ali, jei moki rusų, anglų, nors kiek vokiečių kalbų, darbą čia visuomet rasi.
Beje, džiugina tai, kad Turkija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios pačios apsirūpina pagrindiniais maisto produktais. 80–92 procentų šalies gyventojų – turkai, 7–20 % – kurdai (gyvenantys šalies pietryčiuose. Jie – tikrieji Anatolijos gyventojai, jų priskaičiuojama apie 15-17 milijonų), o likę daugiausiai yra gruzinai, graikai, albanai, arabai, bulgarai, žydai. Turkija neturi oficialios šalies religijos, bet 99 % procentus populiacijos sudaro musulmonai. Yra nedidelė krikščionių bendruomenė, kurioje daugiausia graikai ir armėnai. Kaip sako apklausos, beveik 97 % gyventojų tiki, kad Dievas egzistuoja. Kad turkai uoliai išpažįsta islamą, nelabai išgirdome. Neakcentuodavo nei personalas viešbutyje ar kalbantis palietus tikėjimo temas. Egipte, pvz. Hurgadoje kasryt prikeldavo nuo 5 valandų ryto minaretuose giedamos giesmės ir transliuojamos per garsiakalbius. Turkijoje tik po vietinio pasninko (Ramadan’o) pabaigos girdėjome rytines maldas
Gegužės mėnesį dėl Kovid Turkijoje dar labai daug objektų uždaryti, tad reikia labai atsargiai rinktis savarankiško išvykimo ekskursijas. Sirų vienuolynai uždaryti. Žaliasis kanjonas – didžiausias rezervuaras Turkijoje, esantis Tauro kalnuose 350 m aukštyje virš jūros lygio uždarytas. Ir net neskelbiama vietiniams gidams. Įvykęs faktas: turistai, kartu su gidu atvykę netiesiogiai „pabučiavo spyną“. Neatvertas ir Termesos antikinis miestas, kuris yra dalis Antalijos Nacionalinio parko, ir ten vis dar puikiai išsilaikę amfiteatro, gimnazijos, pirčių bei šventyklų griuvėsiai. Nors ten per dieną jį praeina vos apie pusšimtis turistų. Ne tik turistams visur reikalingas QR (įvažiavimo į šalį kodas) ar HES kodas (Hayat Eve Sigar, apsigyvenimo šalyje identifikacinis kodas). Gidams, beje, itin griežtos sąlygos – be kodo (ar nepratęsus jo galiojimo) neįleis net į maršrutinį miesto autobusą.
Artėdamos su mama prie Sidės pakeliui matėme daug žalumos ir žydinčių medžių, išvydome vietinį paveldą – akvedukus, miesto sienos likučius ir nimfėją (dekoratyvinį fontaną). Sidėje prieš mus neatsivėrė Sidės muziejus, kurį labai magėjo pamatyti. Nes jis naudojasi senosios romėnų pirties patalpomis. Mažas muziejus garsėja išvaizdžiais helenizmo ir romėnų statulų eksponatais. Užtat spėjome pamatyti (nors ir aptvertas) Apolono ir Atėnės šventyklas. 1000 m. pr. Kr. Sidėje pasirodė pirmieji gyventojai. 7 ar 6 a. pr Kr. graikai čia įkūrė koloniją, pastatė uostą. Romėnų laikais tai buvo svarbus prekybos centras ir miestas buvo apleistas tik kai uoste atsirado daug dumblo sąnašų.
Išvydome ir įspūdingą Romėnų kompleksą – Valstybinę agorą. Manoma, kad jo rytinėje pusėje veikė biblioteka, ji būdavo apsupta ir kolonadų su parduotuvėmis. Kolonų apsuptoje nišoje vis dar galima pamatyti Nemesės (likimo deivės) figūrą, o šalia Agoros – Tichės (laimės deivės) šventyklos griuvėsių. Tarp valstybinės agoros ir rytinių senamiesčio sienų – Bizantijos bažnyčios: pamatėme plačius Bizantijos vyskupo rūmų griuvėsius.
Ilgai stovėjau ir negalėjau pradėti fotografuoti (tiesiog užtraukė žadą kažkoks jausmas, kad tai labai tikra) prie dviejų Sidės objektų – tai senasis Teatras (savo 49 eilėse vietų galėjęs sutalpinti 15 000 žmonių). Nors kelios atraminės arkos sugriuvo nugriaudamos ir dalį pastato, tai vis dar ypatingas (bent mano įspūdžiu) išlikusios romėnų architektūros meistrystės pavyzdys. Pažvelgus į scenos sienas galima pamatyti vis dar nepaliestus reljefus, vaizduojančius veidus ir figūras. Žadą užtraukė ir didžiulis medis šalia senojo Sidės šulinio. Ten nufotografavau mamą. Tiesiog norėjosi gėrėtis ir ilgai stovėti prie į glėbį netelpančio neapkabinamo galiūno.
Kas nustebino Sidėje? Požiūris į augintinius. Kadangi miesto aikštė pasitiko dar ankstyvą rytą uždarinėtomis vietinių rūbų bei suvenyrų parduotuvėlėmis ir uždangstytais prekystaliais, čia karaliavo katės. Jų priskaičiavau apie 50. Jos visos (visos iki vienos!) buvo pamaitintos, buvo justi, kurios draugaujasi ar yra iš šeimos arba prižiūrimos bei lepinamos vietinių prekeivių. Aišku, maloniai nuteikė ir įspūdingos skulptūros (nesvarbu kad jau buvusiems Turkijos prezidentams ar nusipelniusioms asmenybėms), ir turistinių laivų, jachtų pilnas uostas.
Jei kuomet grįžtume į šią Turkijos vietovę, norėtųsi patekti ir prie Manavgat Krioklių ar į Seleukiją. Kriokliai – Manavgat upėje, ištekančioje iš Seytan kalnyno. Ten įspūdingai skamba griausmingas vandens riaumojimas. Na, o smulkūs Seleukijos griuvėsiai plyti aukščiau Bucak Seyler kaimelio (pasiekiamas iš Sidės per Manavagat krioklius). Apie Seleukijos istoriją žinių ne daug. Kasinėjimai 1970 m. čia atidengė didelį pirčių kompleksą, gerai išsilaikiusią agorą su išlikusiais sandėliais, kolonomis, Bizantijos bažnyčia ir odeonu (nedidukas sen.graikų, romėnų statinys skirtas koncertams) su Orfėjaus mozaika.
