Naujausios
Socializmas
Neapkaltinkite manęs sovietinėmis pažiūromis: tarybinis laikotarpis buvo gražus. Ir dangus buvo mėlynesnis, ir merginos gražesnės, tik uošvienės tokios pat. Tarybinis žmogus iki žvaigždynų iškėlęs galvą, gyveno išplėstinio socializmo sąlygomis, statė komunizmą ir gynė savo Tarybinę tėvynę, kurioje buvo dulkinama visa kas kruta, ir geriama visa kas skysta.
Kariuomenėje
Pradėsime nuo Tarybinės armijos, kurioje beveik kiekvienas buvome tarnavęs ir į tėviškėlę parsivežęs gražių atsiminimų, patirties. Žinia, ir egzotiškų gėrimų receptūrų.
„Benzinas – nuodai“. Šiandien tai gali atrodyti kūrybiniu išmislu ar šaržuota fantazija, tačiau man, kaip ano laikotarpio amžininkui, prieš akis stovi konkretūs vaizdiniai ir išburkę snukiai. Nei artimi nei brangūs. Ir užrašai ant karinės technikos rusų kalba: „etilo spiritas – nuodai“, „benzinas – nuodai“, „techninis skystis – nuodai“. Kai kada per trafaretą ir kaukolytė nupiešta. Manau, kad ši informacija nebuvo dezinformacija, kad tėviška politrukų burna ne veltui įsakė užrašyti įspėjimus tam, kad tarybinis karys nežūtų ne vietoje ir ne laiku. Natūralu, kad šių skystalų gėrikų autoriui neteko sutikti, jei tie gėralai iš tikrųjų buvo nuodai.
Batų tepalas. Kodėl kareivinėse valdiško batų tepalo nuolatos trūkdavo? Praporščikas (viršila), kiekvieną kartą iš „kaptiorkos“ atnešdavęs kaskart naują puslitrį batų tepalo gutalino, rusišku matu keikdamas tarybinius karius, t.y. savo pavaldinius, linkėdamas jiems nusprogti.
Ūkininkaujantis kariškis žinojo, kad batų tepalas buvo „išgeriamas“ labai paprastai: buvo paimamos duonos riekės, parsineštos iš valgyklos po vakarienės, ant jų užtepamas „gutalinas“. Toks „sviestainis“ kuriam laikui buvo padedamas ant radiatoriaus. Sušilęs ir ištežęs tepalas įsigerdavo į duonos minkštimą, o juodulys likdavo paviršiuje. Belikdavo aštriu peiliu nupjauti tepalo juodą paviršių, o duonos riekę, sumirkusią spirituotu skysčiu, drėgną suvalgyti. Štai ir visas „kaifas“.
Dantų pasta. Tam reikalui tikdavo ir kai kurios dantų pastų rūšys, savo sudėtyje turėję alkoholio. Kaip ji buvo geriama – žinių neturiu, bet galiu rekomenduoti paeksperimentuoti.
Torpedų skystis. Vaikinai, tarnavę TSRS kariniame laivyne gražiai mena torpedų skystį. Tai bene vien iš alkoholio sudarytas skystimas, kliunksėjęs kiekvienos naujos torpedos viduriuose, šalia sprogmenų, navigacinių prietaisų ir kitos tepaluotos bjaurasties. Torpedų skysčio prasmė – užtikrinti, kad po vandeniu išauta torpeda lėktų tik nustatyto gilumo trajektorija, štai kodėl jos balansavimui buvo reikalingas spiritas. Beveik grynas!
Tarybinis karys, aptarnaujantis tokį sudėtingą mirtį nešantį kūrinį, negalėjo būti kvailys. Savaime suprantama, kad jis susiprotėjo, kad atsukus kranelį galima to skysčio prisipilti kiek tik skrandis leidžia, o jo vieton prileisti paprasto vandens. Kai šaudymų metu tos torpedos lėkdavo į Dievo langus, karininkai keikdavosi, vieni kitus asilais vadindavo, o kuklūs jūrininkai tylėdavo, apsimetę „šlangomis“. Papūskite jiems į uodegas.
Kai 2000 metų pradžioje Barenco jūroje nuskendo Rusijos atominis povandeninis laivas „Kursk“, viduje sprogus torpedoms, burnoje pajutau torpedų skysčio skonį. Specialistų komisijos iki šiol nenustatė sprogimų priežasties todėl, kad į reiškinį nebuvo pažvelgę per gastronominę prizmę.
Antifrizas. Tai taip pat geriamas skystis, kurį rekomenduoju visiems, kurie ieško ko nors neįprasto. Menu anuos stagnacinius L. Brežnevo laikus, kai antifrizas buvo geriamas kaip naujovė, bet gėrė tik tie žmonės, kurie žinojo jo skonines savybes. Pasakojama, kad kažkoks pokštininkas pripylė antifrizo į vyno butelį, o paprasti girtuoklėliai paragavo. Ir ką pasakysite – visi apsinuodijo, bet liko gyvi. To linkiu visiems. Autorius maloniai prašo tų, kurie nenusprogo nuo tokio patiekalo, viešai pasigirti spaudoje.
Tušas. Šis gėrimas buvo naudojamas intelektualiosios visuomenės kūryboje ir tarnyboje, braižyboje ir kaligrafijoje. Malonu, kad buvo vertinamos jo skoninės savybės bei alkoholio aromatas. Menu, kariuomenės laikus, šaunų seržantą Vavilovą nuo Volgogrado, kuris skaniai išgėrė manuosius du juodo tušo buteliukus ir pareiškė, kad tai tas pats, kas likerį gerti ir juoda gerkle draugiškai rekomendavo išgerti man trečiąjį. Prisiminęs savo studentiškus metus mintyse nusikeikiau. Mat esu abstinentas – niekada nesuprasti tam avigalviui.
Odekolonas
„Troinoj“. Tai – odekolono klasika, populiariausias tarp odekolonų – ir pakankamai pigus, ir spirito pakankamai. Tuometinėje mūsų plačiojoje Tėvynėje, nuo gintarinės Baltijos iki tolimojo Vladivistoko jis buvo tikras liumpeno „nacionalinis gėrimas“. Drąsiai tvirtinu, o bendraamžiai pritars, kad nebuvo nė vienos gyvenvietės neaprėpiamoje Tarybų Sąjungoje, kur jis nebūtų mėlynanosių mėgiamas. Net buteliukas buvo demokratiškos formos, liaudiškas, be išsidirbinėjimų (žr. iliustraciją).
Buvo geriami ir kiti odekolonai. Mano bendraamžiai mena, kaip vienus Naujuosius metus kariuomenėje teko sutikti su odekolono „Krasnaja Maskva“ buteliuku ir saldainiu užkandos. Tarybinėje armijoje labai buvo neatsisakoma „Šipro“. Apibendrindamas tvirtinu, kad tiek pastarieji odekolonai, tiek spirituoti kvepalai negalėjo konkuruoti su „Trainoj“. Jie buvo ir brangesni, ir kartesni (štai kodėl su saldainiu). O „Troinoj“ – pigus ir spirito pakankamai. Dabartiniuose prekybos centruose, užtikęs tokio odekolono buteliukus, sentimentaliai paglostau, bet padedu atgal. Neverta praeitimi nuodytis.
Į XX a. penktojo dešimtmečio pabaigą restoranų išvietėse ar prie rūbinių atsirado odekolono automatai. Patogus dalykas. Įmetei 15 kapeikų ir tave apipurkščia kvapni srovė. Žinoma, tą naudingą išradimą netrukus ėmė naudoti ir mėlynanosiai. Įmetus monetą tereikėdavo išsižioti ir kvapnioji srovė atgaivindavo alkoholiko gerklės gleivinę. Odekolonas buvo purškiamas ir kirpyklose. Niekam nebuvo nuostabu, kad kirpėjo krėsle atsisėdęs „chronis“ mandagiai, bet atkakliai kaulydavo geraširdę kirpėją, kad jam priklausančią odekolono porciją investuotų į gerklę, ne ant plaukų.
Anais laikais visose kirpyklose stovėdavo puslitrio talpos indelis su denatūruotu spiritu dezinfekuoti metalinėms šukoms, žirklėms, kitiems kirpėjo padargams. Tų indų turinys buvo nepasiekiama „džindžininkų“ svajonė. Jie iš vakaro susižinodavo, kada bus keičiamas skystis ir darbo pabaigoje prispausdavo mėlynas mosis prie durų stiklo. Geraširdės kirpėjos išnešdavo indelį denatūrato, kurio laukdavo išsižioję girtuoklių nasrai. Susikliunkindavo su visais plaukais ir negyvais tarakonais.
Losjonas
Šiandien sunku pasakyti kuriame XX amžiaus dešimtmetyje vienu metu paplito šis buitinės chemijos preparatas, tikęs indams plauti, nes dauguma jo vartotojų ir mėgėjų jau seniai yra atsisveikinę su šiuo pasauliu dėl vienų ar kitų priežasčių.
Neabejoju, kad rimti moksliniai tyrinėjimai nustatys, kada ir kodėl XX a. aštuntajame – devintajame dešimtmečiuose šis patiekalas nors neišstūmė, bet gražiai paįvairino skystąjį „džindžininkų“ ir „rašalistų“ meniu. Visų pirma (ir antra, ir trečia) jis buvo žymiai pigesnis už pilstuką, pasižymėjo geru aromatu nors tąsydavo vemti. Iš ano laikmečio žinovų pastabų žinoma, kad ne kiekvienas losjonas buvo geriamas. Kai kurie buvo pavojingi sveikatai arba neskanūs. Pasak specialistų, geriamų losjonų karalius buvo „Agurkinis“, pasižymėjęs agurkų kvapu ir prieinama kaina.
Apsivėmęs losjonu. Laiptinė primaižiota, pritrypta purvelio ir cigarečių, tačiau kvepia švara. Mat trečiojo aukšto laiptų aikštelėje guli girtas „chronis“ ir miega apsivėmęs. Iš burnos nutysę kažkokios žalsvos gleivės. Tai – losjonas, tai jis kvepia švara. Šalia jo stovi mano dukrytė, maža Ugnytė, nes negali patekti namo, bijo lipti per jį. Esu tėvelis, stiprus autoritetas. Saugiai perkeliu savo dukrytę, peržengiu negyvėlį ir atrakinu buto duris.
„Rašalas“
Pokario vaikai mena, kaip Stalino laikais rašė plunksnomis pasidažydami į rašalą, kuris skaniai kvepėdavo spiritu. Esu matęs kvailą bendraamžį bamblį rašaluota burna, tačiau man žinių trūksta tvirtinti, kad jį gerdavo ano laikmečio pašlemėkai. Tai – ne tušas, apie ką esu minėjęs.
„Rašalas“, apie kurį kalbame, buvo tarybinis gėrimas, tiksliau – visasąjunginis reiškinys, kaip ir visuotinas raštingumas. Tai – pigus spirituotas vynas, padorioje literatūroje sutinkamas ir „vaisiuko“ pavadinimu. Jis buvo pilstomas į neišvaizdžius tamsius butelius ir dažniausia vadinosi „Vaisių vynu“. Prie kiek kilmingesnių buvo priskiriami „Vermutas“ ir „Kagoras“ tokiuose pat buteliuose. Puslitrinis butelis kainavo rublį ar rublį dvidešimt. Ištuštintų butelių būdavo gausu pakrūmėse, juos surinkus ir pridavus stiklinės taros supirktuvėse, nesunkiai buvo galima nusipirkti naują, pilną. Kasdienybės žargonas „rašalu“ buvo pakrikštijęs ir pigų spirituotą vyną buteliuose ir pilstomą „pilstuką“, pardavinėjamą gastronomuose.
Šis pigus ir demokratiškas gėrimas telkė tarybinį žmogų į naują socialinę grupę. Sakyčiau internacionalinę, nes bet kurioje tarybinės Tėvynės tarpuvartėje ar prie gastronomo buvo galima išvysti neaiškaus silueto, apšepusio snukio figūrą Napoleono povyzoje: pakelta apykakle panarinta nosimi ir ranka panirusia atlape. Nepanirdavę tik du pirštai, kurie reiškė: du yra, reikalingas trečias. Tai buvo tipiška „rašalisto“ semiotinė forma, kurią iššifravus, buvo galima dar patikslinti: nebūtinai vien „rašalui“ buvo kviečiamas trečiasis, gal trūko pinigų ir sugėrovo degtinės puslitriui. Tai nekeičia esmės. Išsivystęs socializmas deklaravo visuotinį privalomą mokymą ir toks „rašalo“ (rus. – „černyla“) populiarumas buvo visuotinas tarybinės liaudies raštingumo bruožas.
Pilstukas
Šiandien tai visiškai užmirštas socialinis procesas, anuomet buvęs legalus ir suprantamas. Stambesnėse maisto produktų parduotuvėse, gastronomuose ar specializuotose gėrimų parduotuvėse ant prekystalių stovėdavo kai kada vienas, kai kada keli konusiniai, žemyn siaurėjantys stiklo indai ~3 litrų talpos, užsibaigiantys kraniukais.
Priklausomai nuo prekybininkų malonės, į tuos konusinius indus iš trilitrinių stiklainių buvo pripilama įvairių skystų gėrybių: pomidorų ar obuolių sulčių, kai kada aliejaus. Dažniausia – pilstuko, to paties „rašalo“, t.y. pigiausio vyno, kurio pardavėja prileisdavo į stiklinaitę. Buvo įprasta vietoje jį skaniai išgerti, pauostyti rankovę ir, išėjus iš patalpos laukan, tarpuvartėje nusišlapinti. Pilstukų buvo įvairių rūšių ir atmainų. Pirmaisiais pokario metais taip buvo pilstoma degtinė, kiek vėliau, kaip minėjau, pigus vynas. Liaudies žargonas tokio pobūdžio gėrikus pašiepiamai vadino „rašalistais“, visuomenė į juos žiūrėjo nepritariamai, bet komunistų partija toleravo. Kodėl?
„Maumukas“. Apie 1983 metus mudu, aš dizaineris ir metalistas H. Orakauskas miestui pasiūlėme puikų akcentą blaivybės tematika: ant akmeninio butelio kamščio sėdi maumukas-išsigimėlis. „Maumuko“ idėją nunešėme į miesto KP komitetą suderinimui, kad akcentas viešoje vietoje stovėtų ir žmones nuo girtuoklystės sulaikinėtų. Tegul visi mato, kokie dvasios ir kūno išsigimėliai iš butelių lenda. Už ideologinį darbą atsakinga antroji sekretorė garsiai ištryško: „Tu ką, Viliau! Sau duobę kasat? Ar tu nežinai, kad iš tų pijokų pinigų mes jus kultūrininkus išlaikome, perkame iš jūsų visokius mikimauzus, statulėles ir panašius baibokus, parodas finansuojame. Suprask, kad...“.
Supratau ir supratingai pakinkavau galvą. Kiek tie „rašalistai“ nusmukdydavo krašto kultūrą, tiek mes, kultūrininkai, ją pakeldavome. Ir atvirkščiai. Štai kodėl šioje nelegalaus alkoholio istorijos apraše daug meilės ir pagarbos skiriu tiems iškrypėliams. Dėkoju jiems, anuometiniams kultūros mecenatams, kad jie mus išlaikė, kai tarybų šalis iš paskutiniųjų ginklavosi, užkariavo kosmosą, kūrė magnitogorskus ir bamus. Šis skyrelis – kuklus paminklas anuometiniam tarybiniam „bomžui“.
