Naujausios
Alaus erzacai
Apie tikrus aludarius patylėkime. Jų triūsą ir talentą, garsinusį juos ir mūsų kraštą, aprašė ne vienas kraštotyrininkas ar mokslininkas, apdainavo etnografiniai ansambliai. Mūsų užduotis svarbesnė – iš užmaršties prikelti pokario skurdo ir išradingumo pavyzdžius, kurie neprasčiau už meno ar literatūros kūrinius reprezentavo anuometinę epochą, kaip papildomas pipiras barščiuose ar utelė pažastyje. Tai iliustruoju šiuo XVIII a. grafiniu piešiniu.
„Dustas“. Pokaris buvo turtingas naminio alaus erzacais ir atmainomis. Gyvenimas išmokė tą pliuralą gaminti iš bet ko, svarbu, kad būtų girtuoklių. Šalia Panevėžio buvęs cukraus fabrikas gausiai teikė cukrinių runkelių, kuriuos darbštesni žmonės tiesiog maišiukais parsinešdavo „iš geležinkelio“. Kas iš pokario panevėžiečių negirdėjo apie „dustą“ – panevėžietiško alaus rūšį? Per porą valandų jis ir išrūgdavo, ir dar porą pijokėlių iš koto išversdavo. Kad būtų „macnesnis“ – į jį džiovintų rupūžių arba dusto (DDT miltelių vabzdžiams nuodyti) dėdavo, todėl tas gėralas ir vadindavosi „dustu“. Toks bloznas balkšvas skystymėlis, tarsi runkelių nuoviras pienu užbalintas. Kiekvienas miesto rajonas turėjo savo dustininkus, kurių nekentė valdžia ir girtuoklių žmonos.
Dustininkė Dustinienė. Šermukšnių gatvės dustininkė buvo Daugelienė. Turėjo ji trobelę ant kalno, į kurią rinkdavosi apylinkių girtuokliai. Jei šalia stovėdavo vienas ar keli gruzóvikai (sunkvežimiai), reiškia yra šviežio „dusto“, o šoferiai viduje laka. Mano dėdė Juozas (pravardžiuojamas Ciorka) irgi buvo šoferis, todėl kartu su tokiu pat draugu Vladu (pravardžiuojamu Ladzia), buvo dažnas tos landynės lankytojas. Grįždavo namo svyruodamas, garsiai dainuodamas, kepurė ant pakaušio. Mâma (mano senelė) ašaringai olbydavo, kai kada su kočėlu per kuprą užtvodavo. Išsiblaivęs Juozas papasakodavo, kokie malonumai pas tą Daugelienę būdavo.
Virtuvėje. Kaip pasakodavo Juozas, kampe, už nešvarios gėlėtos medžiaginės užuolaidos stovėjo staliukas, dengtas musių nutupėta „klijonka“, dvi „taburietkos“. Kai kada po staliuku jau gulėdavo negyvas pijokas. Ant staliuko būdavo padėta nešvari stiklinaitė su dusto milteliais ir šaukšteliu. Klientas, jei jam trūkdavo stiprumo, į „dustą“ įsidėdavo miltelių pagal skonį, išmaišydavo šaukščiuku ir sumušdavo su sugėrovu: „Gerk, šarms!“ Abu išgerdavo. Tuomet reikėdavo pakratyti galvą ir tarmiškai sakyti: „Fu! Net dunčė ačipa!“.(Fe! Net dantys nebeaštrūs!)
Mazgojosi duste. Žmonės linksmai pasakodavo, kaip Daugelienė apgavo apylinkės inspektorių. Ji rėčkoje ruošė „dustą“, kai pamatė, į kiemą įeinantį milicininką. Daug negalvodama ji nusiplėšė andarokus, kliunkt ir sėdi rėčkoje. Įėjęs inspektorius išvertė akis: maudosi boba, plikus papus dangsto ir žviegia, kaip skerdžiama. Vargšas milicininkas tik panosėje sumurmėjo ir išbrazdėjo laukan. Žinoma, suputo išlakė pijokai tą dustą, kuriame Daugelienė savo griešną kūną mazgojo. Negi išpilsi? Dar skaniau!
Nuodai už dyką. Dėdė Juozas papasakojo, kaip jie Daugelienę pričiupo. Užėjo keliese pas Daugelienę. Toji turėjo dar puspilnį ušėtką dusto. Pakišusi uzboną ji ištraukė volę, ir pradėjo lietis skystis. Paskui sulėtėjo, reiškia, iš vidaus užsikimšo. Kažkuris pijokas įkišo pirštą skylėn, vėl pradėjo tekėti, po to – vėl užsikimšo. Kas čia galėtų būti? Reikia pasižiūrėti: įmerkė ranką į ušėtko drumzliną skystį iš viršaus, pagrabaliojo ir ištraukė... džiovintą rūpūžę.
„Ak, tu zaraza! – subaubė pijokai, – Tu mus tručiji. Žinai, kas tau už tai bus?“
„Vyrai, vyručiai, nereikia. Čia ne nuodai, čia dėl macnumo...“
„Nieko nebus, tu mums pašoksi, sterva. Vežamės milicijon!“
„Vyručiai, nereikia! Išbandykit patys, dustelis geras, pagerkit taip, mokėti nereikės...“
Taip iki ryto penkiese suputo artypilnį ušėtką „dusto“. Ir dar už dyką.
Mušė su šliure. Pamenu, kaip Daugelienė užėjo į namus mūsų Juozo apskųsti. Atsistojo prie durų ir papasakojo visą tiesą: ji juo pasitikėjo, žinojo, kad iš padorios šeimos, davė skolon. O jis, girdi, ją apgavo, įsiskolino šešioliką rublių, nebesilanko, tegul motina atiduoda.
„Ak, tu chaliera!“ – ištryško bâba, – „tu mano vaiką girdai, lachūdra, dar atėjai pinigų prašyti!? Aš tau akis išdraskysiu, bezliepyčia, tu!“ Nusiėmė nuo kojos šliurę ir kibo Daugelienei į plaukus. Toji gintis, atapėsčia iš trobos. Pro langą mačiau, kaip bâba šliure mušė Daugelienę per kuprą, o toji ištaršyta šukuosena, rėkdama skuto iš kiemo. Žiūrėjau tą epizodą su tylia pagarba, mat nuo mažens buvau išmokytas gerbti suaugusius. Gerbiu iki šiol.
Iš autoriaus atsiminimų. 1952 m.
„Górgelis“. Liko miglotas atsiminimas apie tą alaus sričiai priskiriamą svaigalą-marmalą. Pigų ir gražiai verčiantį iš koto. Gamyba genialiai paprasta – ant ištuštinto „dusto“ liekanų, tirščių ir rupūžių, buvo užpilama vandens ir degtinės pagal skonį, sumaišoma, perkošiama...
Nereikia būti pranašu, kad kiekvienoje LTSR dalyje buvo panašių ir skirtingų tokio gėralo atmainų, kurių niekas netyrinėjo ir tuo pačiu padarė didelę žalą nacionalinei kultūrai. Giliai atsiduskime.
