Naujausios
Blaivybė – impotentė
Išradingas padaras buvo tarybinis žmogus. Jis gerdavo tik dviem būdais: su užkanda arba be jos. Jis gėrė ir batų tepalą ir torpedų skystį, ir klijus, ir fliusą, neskaitant braižybinio tušo ir denatūrato. Štai kodėl reikia skubėti aprašyti sukauptą patirtį, nes į nebūtį iškeliavo beveik visi tų šlykštalų vartotojai. Kaip be jų dvasinio skurdo mums jaustis dvasios turtuoliais?
XIX a. viduryje M. Valančiaus pradėtą kovą už blaivystę, tęsė TSKP pirmasis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Apie 1985 metus visoje Sovietijoje buvo uždrausta gerti alkoholį priėmimų metu, buvo kertami vynuogynai, žiauriai sumažėjo spirituotų gėrimų parduotuvėse, „rašalistai“ verkdami ieškojo pakaitalų, kurie ir papuošė šį mano mokslinį rašinį. Žmonės ėmė gerti mažiau, bet dažniau.
Naudodamasis autoriaus teise, skelbiu istorinę tiesą – tas draudimas buvo paskutinysis spirito lašas, perpildęs tarybinės liaudies kantrybės taurę. Totalitarinė valstybė subyrėjo. Nors Borisas Jelcinas 1991 metais atšaukė valstybės monopoliją spirituotiems gėrimams, buvo vėlu. Plius, Amerikos imperialistai nepaliko Rusijos ramybėje.
Mes – ne čiukčiai
Ne jakutai, nencai, chantai ir ne Amerikos indėnai, t.y. ne tos tautelės, kurios nuo XIX a. vidurio pradėjo masiškai nykti nuo pasaulio demografinio žemėlapio, susidūrę su spirituotais gėralais, todėl, kad jų kūnai neturėjo per amžius įgytos biologinės savisaugos. Mums tas negresia. Mes kitokie, geresni. Į sveikatą!
Tik girtas lietuvis tvirtina, kad rusai – girtuoklių nacija. Dabartinė statistika iškilmingai skelbia: mes lietuviai – vieni iš pirmųjų girtuoklystės sferoje Europoje, tuo pat metu – visame pasaulyje! Belieka kaltinti rusus, žydus arba čigonus (pardon – romus!), mus padariusius globalizmo aukomis. Ir Karbausko netalentingumą, nieko neišmokusiam iš Gorbačiovo, nes Lietuva – ne Naisiai, kur pijokams nedraudžiama gerti savo sklype, neleidžiant girtiems šlaistytis visuomeninėse erdvėse.
Demokratija turi daug privalumų, dar daugiau – iškrypimų. Vienas iš jų – rūpestis žmogaus teisėmis, bet ne pareigomis. Žinoma, čia turiu galvoje ne begalvę rinkėjų masę, ne valdininkijos privilegijuotą klasę, ar moksleivius – būsimus piliečius, iki pilnametystės beržinės košės neragavusius. Turiu galvoje anuos sovietmečio prasigėrėlius, kurie jau iškeliavo Amžinybėn grioviuose, patvoriuose ar prieglaudose. Tuos, kurie, tarsi mūzos, mane įkvėpė aprašyti jų gėrimus. Negaliu aprašyti jų dvasinių pasaulių, manau, kad tai – vien tuščias laiko tratinimas.
Perėjus miesto patvorius ir dykynes, jau neberasime losjono ar medicininio skruzdžių spirito buteliukų – anuometinių sovietmečio reliktų. Nekreipkime dėmesio į tuščias švirkštų išnaras – tai ne mūsų tema.
„Bambaliai“. Nesunku daryti išvadas, kad dabartinė „džindžininkų“ masė geria tai, kas perkama atvirai, nebeieško pakaitalų kaip sovietmečio „pijokai-rašalistai“. Prieš kelerius metus vyravo spalvotos plastmasės vyno „bambaliai“, t. y. tie, kurie vadinosi „Artojų“, „Baltijos“, „Klaipėdos“, „Žvejų“, „Perkūno“, „Mėgėjų“, „Šaltupys“, kiti...
„Jei nestovi tau bi... , gerki vyną „Šaltupys“. Pavadinimus ir šį lyrišką eilėraštį padeklamavo Maironio sielą turįs apšepęs „bomžas“. Nesismulkinsiu: esmė – 5 litai ir 18 laipsnių stiprumas.
Šio, XXI tūkstantmečio pačioje pradžioje (arba ano – pačioje pabaigoje) buvo populiarus nuo Rusijos pusės vežamas kažkoks skaidrus skystalas, kurio už prieinamą kainą būdavo galima nusipirkti garažynuose ar pas „babusias“. Žinovai tvirtindavo, kad tai būdavo „padielka“, kažkokio spirito skiedalas. Buteliai turėdavo degtinės etiketes ir banderoles, kokybiškai atspausdintas Šiaulių „Titnago“ spaustuvėje. Žinovai vyriškai šypsodavosi, nes jo prisigėrus, ilgai raugėdavosi mazutu. Boboms to nesuprasti.
Rudi alaus „bambaliai“ patvoriuose taip pat iškalbingai teigė, kad mėgstamiausias tarpuvarčių gėrimas – spirituotas alus. Dažniausia 9 – 9,5 laipsnių stiprumo, „Žaibo“, „Vilko“ ar panašiai. „Bambalio“ tūris – nuo 2 iki 5 litrų, kaina – nuo 5 iki 10 litų. Sutikime – tikrai nebrangu už tokią kainą pavirsti paršu.
Kodėl rašau būtuoju laiku? Ėgi todėl, kad atsirado „bambalių“ supirkimo sistema, apšvarinusi pakrūmes ir šiukšlynus nuo naujai panaudotos plastmasinės taros. Esame progreso amžininkai, kuo užmirštame didžiuotis.
Pabaigai grįžkime prie ištakų
Jei tikėti XIX a. pradžios istoriku-romantiku Teodoru Narbutu, senovės lietuviai turėjo kažkokių dievybių, susijusių ar globojusių priešistorinius „pijokus“.
Kohma (Kohma) mums netinka. Jis – puotaujančių apsirijėlių dievaitis. Jo globai atsiduodavo norintis nusigerti, nes priešingu atveju dievaitis smaugdavo geriančius. Jo vardas šiek tiek panašus į lotyniškąjį „Comus“, kurio pareigos buvo beveik tokios pačios, tik subtilesnės.
Šluotražis (Szlotrasis). „Tai – dievybė, kurios nei vardo reikšmės, nei paskirties išaiškinti nemoku“, – prisipažino garbusis istorikas, kurio aprašytus sakralinę kulinariją kuruojančius dievaičius verta patyrinėti. Šiandieninei kartai toji dievybė jau visai nebežinoma, vien puse ausies girdėta, o mūsų tėvams ir bočiams šluotražio dieviškumas buvo akivaizdus. Beržine koše buvo šeriami proto nesubrendėliai, kad subręstų. Šluotražis mylimos moters rankose padėdavo ir senatvėje gydyti girtuoklius. Naujaisiais laikais, jau prie krikščionybės, tėvai savo atžaloms diržu skiepydavo pirmuosius blaivystės daigus. Štai kame glūdėjo šios dievybes prasmingumas.
...............................................................................................
Baigdamas straipsnyną, priminsiu, kad anuometiniai amžininkai atkreipė dėmesį, kad visi viduramžių Lietuvos didybės kūrėjai, didieji kunigaikščiai – Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas – buvo blaivininkai. Tai – tiesa. Valstybės girtais snukiais nekuriamos, užtat girtumu naikinamos. Prisimenate XVIII a. pabaigos baisų Lietuvos-Lenkijos „valstybingumą“, visuotines bajorų laisves, plepalus, pirmąją konstituciją ir kt. demokratijos produkciją, ištežinusią valstybę? Užmiršote priežastis, kodėl mus pasidalino trys blaivesni ir totališkesni kaimynai?
Priminiau, bet tai – kaip žirniai į sieną...
Ta proga išgerkime. Į kieno sveikatą?
Hm..., patylėsiu.
